90-etį pasitiksianti mokytoja Konstancija Strikienė: „Akelės ir auselės – jau silpnesnės, bet džiaugiuosi, kad dar turiu blaivų protą – gerai prisimenu žmones ir jų vardus“

Linas JEGELEVIČIUS, 2022-10-08
Peržiūrėta
784
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

90-etį pasitiksianti mokytoja Konstancija Strikienė: „Akelės ir auselės – jau silpnesnės, bet džiaugiuosi, kad dar turiu blaivų protą – gerai prisimenu žmones ir jų vardus“

Kai Palangos miesto globos namuose įėjau į legendinės kurorto mokytojos Konstancijos Strikienės kambarį, akimirkai pasijutau tarsi oranžerijoje – ant staliuko ir palangės rikiavosi gėlių puokštės. „Oi, Linai, koks netikėtumas,“ – džiaugėsi ilgametė laikraščio skaitytoja. Paprašyta pasakyti, iš ko Mokytojo dienos proga sulaukusi gėlių, vardijo: „Va, ta – Palangos (Stasio Vainiūno) meno mokyklos buvusios direktorės –Virginijos Marozaitės, va, ta – mokytojos Svetlanos Paugienės, o anoji – dukterėčios. Jai sakau: „Kam tu man ją atnešei? Aš gi tavęs nieko nemokiau.“ O ji man sako: „Teta, jūs visus mus ko nors išmokėte.“ 

Daug svečių jau sulaukėte?

–Mano nuostabai, tikrai daug – ir buvusių mano mokinių, ir kolegų mokytojų, net buvę mano viršininkai aplankė (šypsosi – aut.). Ir taip – kiekvienais metais. Net nuostabu.

Kiek  metų mokytojavote?

–Oi, apie skaičius kalbėti nenoriu (juokiasi – aut.) – beveik visas mano darbo stažas – Palangos meno mokykloje, virš 30 metų. Mokiau muzikos istorijos ir solfedžio.

Koks mokytojas jums – geras?

–Tas, kuris randa kelią į mokinio protą ir širdį. Tas, kuris moka reikalauti, bet daro tai su šypsena. Tas, kuris išmoko. Jeigu mokytojas moko, duoda žinių, bet mokiniai jų nepriima, vadinasi, netikęs mokytojas. Jeigu mane mano buvę mokiniai lanko, vadinasi, aš kažką jiems daviau. Aš taip galvoju. Esu kai kam ir griežtesnį žodį pasakiusi – su pagarba, aišku. Aš mylėjau savo mokinius.

Kokie jūsų mokiniai – žymiausi?
–Oi, mano galva jau taip šviesiai nedirba, kad visus juos prisiminčiau. Visi „popsų“ dainuotojai. Pavyzdžiui, Edmundas Kučinskas...Pagal nuotraukas ir kitų pavardes pasakyčiau.

Jūs ir Palangos merą, Šarūną Vaitkų, mokėte?

–Taip. Buvo labai geras vaikis, labai domėjosi viskuo ir gerai mokėsi. Aš net norėjau, kad jis muzikos kryptimi gyvenime eitų, o jis, va, į politiką pasuko. Toks tas gyvenimas – pakiša savo gaires.

Kodėl pasirinkote mokytojos specialybę?

–Aš nepasirinkau...Mano numatyta specialybė buvo kita – dainininkės...Aš jau tokia senmergė, 22 metų, įstojau į Klaipėdos muzikos mokyklą.  Mano gyvenimo kelias suvedė su mano gyvenimo draugu, Vytautu – jis metais anksčiau už mane (mokyklą) baigė, netrukus ir susituokėme. Aš galbūt būčiau mokiusis ir dainavimo – man neblogai sekėsi dainuoti, bet likimas buvo kitoks. Labai geras!

Per savo darbo Palangoje dešimtmetį niekada nemačiau jūsų liūdnos, susiraukusios. Nebuvo žmonių, kurie jus erzino?
–Visokių buvo, bet svarbiausia – būti žmogumi. Kai matai kitą nuliūdusį, reikia prieiti, pabendrauti. Stengiausi tai daryti...Man tai buvo labai svarbu. Ypač vyresnio amžiaus žmogui reikia geresnio žodžio. Tiesiog pasikalbėjimo. O kam gyvenime skųstis? Didžiausias džiaugsmas – kad gyveni.

Artėjate prie jubiliejaus?
–Tikrai taip. Sausio pradžioje man sukaks 90. 

–Kaip nugyventi tokį ilgą gyvenimą ir išlikti stipriai – kūnu ir siela?
–Sunku pasakyti...Daug kas nuo mūsų pačių priklauso...Ar mes teisingus sprendimus gyvenime darome...O man, va, jau ir kaištukus į ausis sudėjo. Dabar net atrodo, kad per gerai girdžiu (juokiasi – aut.). Didelių klegesių aš čia privengiu, tačiau draugių turiu. Ačiū joms.

–Ar dėl ko nors gyvenime gailitės?
–Ne. Nebent dėl to, kad jis labai greitai bėga (šypsosi – aut.). Nepatikėsite: gyvenimas labai greitai pralėkė.

Ant jūsų staliuko prie lovos matau kryžiuką. Žinau, kad jūs buvote aktyvi Palangos bažnyčios narė. Jums svarbu tikėjimas?

–Taip. Aš – tikėjimo žmogus.

Esate patyrusi Aukščiausiojo ženklų?
–Turbūt. Didžiausias – kad vis dar mane laiko šioje žemėje. Be didesnių nuskriaudimų. Kiekvienas svarbesnis įvykis žmogaus gyvenime gali būti iš kažkur duotas. Tik mes kartais to nepastebime ir nežinome iš kur tai.

Kai buvote savarankiška, buvote labai aktyvi Palangos visuomeninio gyvenimo dalyvė. Pasigendate renginių?

–Labai. Be jų manyje – didelė tuščia vieta. O aš jais iki šiol domiuosi – ir paskaitau, tik kad jau raidės liejasi, tik pavadinimus galiu perskaityti, ir televizorių pasižiūriu.  Drįstu sakyti, kad iki šiol einu kartu su gyvenimu, tik truputį lėčiau.

Gražu, kad mus čia kur nors vis nuveža – kiek džiaugsmo būna vien laukiant tos dienos. Buvome kurčiųjų spektaklyje, bibliotekoje Velykų margučius dažėme, Žolinę šventėme, po jos kitą dieną mus kavos į miestą nuvežė – aš jos negėriau, tik ledus valgiau, kitur buvome...Gera vėl pamatyti senus pažįstamus tokiuose renginiuose.

Džiaugiuosi, kad dar turiu blaivų protą –gerai prisimenu žmones, jų vardus. Kai kalbėjomės šiandien su mokytoja Paugiene, aš prisiminiau kolegų vardus, kurių neprisiminė ji.

Koks jūsų gyvenimas globos namuose?

–Žmogiškas. Dėmesys mums skiriamas didelis. Esame pamaitinami, sulaukiame pagalbos. Nėra baisu, kad nukrisi kur nors, o tave ras tik po kelių dienų...Aš viena savo kambary gyvenu, man taip gerai.

O ko labiausiai pasigendate globos namuose?
–Net nežinau....Mes tikrai mylime vieni kitus čia. Gal kartais tylos, tos savų namų? 

–Pro jūsų langą atsiveria vaizdas į žalumą. Esate mačiusi gyvūnėlių čia?

–Taip. Net lapę bėgančių per kiemą mačiau. Ir daug paukščių: kirų, strazdų, varnėnų.

Savo namelio pasigendate?
–Tikrai pasigendu. Nes nežinau, kas jame darosi. Bet, laimei, turiu gerą dukterėčią ir krikšto dukrą, kurios tą namuką prižiūri. Žinoma, tas namukas buvo kitoks, kai aš jame pati tvarkiausi... 

Kaip patartumėte nugyventi ilgą ir prasmingą gyvenimą?

–Džiaugtis. Kiekviena diena. Viskuo, ką gauname iš gyvenimo. Reikia viską priimti – nedėti ant teismo svarstyklių, o (reikia dėti) ant paprastų gyvenimo svarstyklių. Gyvenime yra visko. Ir jame reikia visko. Gyvenimas negali būti tik „ok“ . Na, va, ir aš moderniai moku pasakyti (šypsosi – aut.).

Ko maldoje prašote Aukščiausiojo?

–Kad leistų sekantį rytą pamatyti (juokiasi – aut.).

–Ar bijote mirti?
–Nebijau. Būdama čia gerai pasiruošiau mirčiai. Anksčiau mirtis kaime keldavo rypavimus ir vaitojimus, o čia (senelių namuose – aut.) mirtis tokia labiau kasdieniška, įprasta. Į ją čia labai niekas nekreipia daug dėmesio. Tiesiog įpranti. 

Ar tikite, kad su mirtimi gyvenimas nesibaigia?
–Tikiu...Nors to niekas nežino. Nors savo vyrą jau senai palaidojau, aš jo pasigendu. Jis man – tarsi gyvas. Regis, jis vis dar čia...

Ar norite šimto metų sulaukti?

–Tai nebūtina (šypsosi – aut.).

Bet jūsų rankos paspaudimas dar stiprus.

–Nelabai jau. Turiu truputį Parkinsono (ligos). Bet šį bei tą parašau.

–Ko palinkėtumėte visiems palangiškiams, „Palangos tilto“ skaitytojams?

–Kad džiaugtumėmės gyvenimu, kurį gauname. Svarbiausia, sveikatos, šypsenų vieni kitiems – kad ir bedantėmis burnomis (šypsosi – aut.).

Neabejoju, kad žinote, jog karas vyksta?

–Žinoma, ir man baisu. Aš pragyvenau Antrąjį pasaulinį karą, kuris mane pasitiko Šilalės rajone, Žvingių kaime, kuriame aš gimiau. Buvau visai mergaitė. Buvo sekmadienis, kai naktį išgirdome kažkokius bildesius. Ryte jau visi kalbėjo, kad karas kilo. Taikos visiems linkiu. Taikos – savyje ir su visais.

 

Jūsų komentaras:

VYTAUTAS NORKUS 2022-10-19 15:21 ([email protected] / IP: 172.70.85.59)
Visada turiu ir turesiu pagarba mano Mokytojai Konstancijai Strikienei todel pasakau didelis ACIU. Ji su vyru buvo musu kaimynai Jurates gatveje. Negalejo buti abejingi, kad ir be kitu mano pomegiu neisbandyciau saves muzikoje. Taip as ja baigiau ir esu laimingas kad tai ko ji ismoke mane lydi visa gyvenima. Tikiu kai grysiu i Lietuva butinai ja aplankysiu. Aciu autoriui, uz informacija ir pagarbu interviu su mano Mokytoja.

Taip pat skaitykite

Kai Palangos miesto globos namuose įėjau į legendinės kurorto mokytojos Konstancijos Strikienės kambarį, akimirkai pasijutau tarsi oranžerijoje – ant staliuko ir palangės rikiavosi gėlių puokštės. „Oi, Linai, koks netikėtumas,“ – džiaugėsi ilgametė laikraščio skaitytoja. Paprašyta pasakyti, iš ko Mokytojo dienos proga sulaukusi gėlių, vardijo: „Va, ta – Palangos (Stasio Vainiūno) meno mokyklos...


„Ant Palangos jūros tilto suplevėsavo Ukrainos ir Lietuvos vėliavos, mėlyna bei geltona spalva nušvito ir Palangos Koncertų salė. Taip Palanga palaiko savo miesto partnerį Ukrainoje Bučą ir visus Ukrainos žmones jų kovoje už savo LAISVĘ!“ – Palangos meras Šarūnas Vaitkus paskelbė įrašą Facebook ketvirtadienio, vasario 24 d., vakarą.


Palangos senosios gimnazijos biologijos mokytoją Daivą Urbštienę gyvenime sunku labai nustebinti, tačiau kai prieš karantiną, viename susitikime jai prisistačius mokytoja, vos ne visi ėmė sutartinai prisiminti savo mokyklas, mokytojus ir net atskirus dalykus, ji širdyje nusistebėjo: „Žmonės, baigę mokyklą prieš 30 metų ir daugiau, iki šiol prisimena ir kalba apie savo buvusius mokytojus.“


45-ąjį gimtadienį atšventęs Palangos meras Šarūnas Vaitkus prisipažįsta: „Kai buvau 25-erių, keturiasdešimtmečiai man atrodė jau seni. Dabar, kai pats sulaukiau 45-erių, tokios mano mintys tada man kelia tik šypseną.“ Paklaustas, ar save matąs Europos Parlamente po 15 metų, Š. Vaitkus išsisuko nuo tiesaus atsakymo: „Planų ir siekių...


Palangos meras Šarūnas Vaitkus kartu su "Neatpažintas meras" filmavimo komandos narių paskolinta kalyte Sniege kurorte ieškojo šunų vedžiojimo aikštelės. „Dabar turiu dar vieną bėdą – turiu dukrai nupirkti šuniuką“, – juokėsi filmavimo komandos aplankytas meras.


Man šiandien nelengva: sunkios ligos prispaustas, privalau nepalūžti, nes turiu dar daug nebaigtų darbų... Nežinau, ką man žada rytojus, tačiau gyvenu šia diena – esu laimingas, kad turiu puikią šeimą, anūkus ir dėl to jaučiuosi laimingas. Pragyvenau jau 78 metus, ir jie nebuvo betiksliai.


Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos direktorė, matematikos mokytoja Laimutė Benetienė jau ne pirmus metus vadovauja šiai švietimo įstaigai. Ilgą pedagoginį darbo stažą turinti mokyklos vadovė teigė visada norėjusi būti mokytoja, todėl niekada nesvarsčiusi apie kitokią galimybę. Nuo pedagoginės praktikos laikų pamilusi V. Jurgučio mokyklą, pedagogė džiaugėsi, jog...


Penktadienio vakarą Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje vos tilpo visi, norėjusieji susitikti su poete, žurnaliste, Seimo Liberalų Sąjūdžio frakcijos nare Dalia Teišerskyte. Tie, kurie atėjo, patyrė išties didžiulį malonumą klausydami pačios autorės bei „Grubiojo“ teatro aktoriaus Ramūno Dzimido skaitomų eilių. Ne mažiau malonumo...


„Mokant dailės mažuosius atsakomybės lyg ir mažiau, nei dirbant su vyresniais – juk jų nereikia egzaminui ruošti. Bet juk labai svarbu – ir sunku – padaryti taip, kad jis gerai jaustųsi piešdamas, kad gerai jaustųsi kurdamas ir neprarastų noro tai daryti“, – įsitikinusi Šventosios pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų vyresnioji...


Vlado Jurgučio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Rūta Paulikienė drąsiai prisipažįsta: „Man mokslas – didžiulė vertybė, aistra ir stimulas gyvenime. Esu fanatikė, visas jėgas atiduodanti būtent jam“. Nors sakoma, jog šiuolaikiniai mokiniai – nemotyvuoti ir nenorintys dirbti, mokytoja tvirtina priešingai.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius