Knygos svoris: XX amžiaus pradžioje vykęs tautinis atgimimas Lietuvoje atsirėmė ir į Palangai reikšmingus vardus

Gegužės 7 d. Lietuvoje kasmet minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, skirta prisiminti 1864–1904 metus – sudėtingą lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį – knygnešystės gadynę. Iš veiksmažodžio ir daiktavardžio sujungtas lietuviškas žodis, pasak lingvistų jau kalbos istorizmas, priskiriamas prie išnykusių reiškinių įvardijimo, bet, sakoma, ir šiandien sunkiai išverčiamas, neturintis atitikmenų kitose pasaulio kalbose. 2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalų ir pasaulyje neturintį analogų reiškinį. Teisininkas Liudvikas Ragauskis, remdamasis mokslininkų duomenimis, nurodo, kad iš viso teisinėn atsakomybėn per šį 1864–1904 m. laikotarpį buvo patraukta 2300 asmenų: už administracinių ribų ištremta apie 150, į Sibirą pateko gal 10, keli žuvo. Kelios bylos, susijusios su Palanga, buvo lemtingos.

Palanga neretai istorikų įvardijama vienu iš knygnešystės centrų. Mažai kas negirdėję Antano Smetonos, Jurgio Šaulio ir kitų Nepriklausomybės signatarų biografijų, atsiminimų apie jų mokslus progimnazijoje, lietuviškus skaitinius, priklausymą slaptoms, kurorte veikusioms, draugijoms, kuriose tarpusavyje žingeidieji progimnazistai dalindavosi naujausiais periodinių leidinių „Varpas“, „Aušra“, „Tėvynės Sargas“ numeriais. Ką skaitė, tuo ir tapo. Daugelis Lietuvos tautiniam atgimimui reikšmingų vardų susiję su Palangos švietimo istorija. Istorikai rašydami apie XIX a. pab. – XX a. pr. vykusį Tautinį atgimimą Lietuvoje, neretai atsiremia ir į Palangai reikšmingus vardus: čia gyvenusius ir dirbusius aušrininkus, varpininkus, knygnešius, daktarus, progimnaziją baigusius Nepriklausomybės akto signatarus, įvairių vadovėlių autorius, politikus, karininkus... 

Iš čia, spaudos draudimo laikotarpiu, dažnai skriejo žinutės, straipsniai į įvairius draudžiamuosius lietuviškus leidinius. Pirmąją, pasirašęs išgalvotu slapyvardžiu, iš Palangos parašė ir Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas, teisės mokslų daktaras, tuomet, dar progimnazistas Jurgis Šaulys. Vis tik su Palanga ir spauda, spaudos draudimo laikotarpiu, ypatingai susiję keli – tai čia gyvenusių daktaro, knygnešio Liudo Vaineikio, bei kunigo Silvestro Pancerio – vardai. Abiejų vardais Palangoje buvo pavadintos gatvės, tiesa, S. Pancerio, priešingai, negu L. Vaineikio gatvėvardžio, sovietmečiu palangiškiams nepavyko išsaugoti. Ir Lietuvos knygnešystės istorijai reikšmingas vardas nuėjo užmarštin.

Svarbus ir publicisto, visuomenės veikėjo, knygnešio Povilo Višinskio indėlis. P. Višinskis, kaip ir jo bendražygis L. Vaineikis, Palangoje, o ir visoje Lietuvoje, kaskart prisimenamas, minint Lietuvos kultūros istorijoje reikšmingą spektaklį – „Amerika Pirtyje“, kurio režisieriumi ir pagrindinio vaidmens atlikėju, beje, pats P. Višinskis ir buvo. Spektaklis Palangoje – tapo lūžiu lietuviškos kultūros istorijoje. Paskatintas sėkmės, inicijavo kito lietuviško spektaklio „Velnias spąstuose“ pastatymą Mintaujoje (Iki 20 a. vidurio Lietuvoje Jelgava dažnai vadinta Mintauja). Už P. Višinskio pinigus buvo išspausdintos lietuviškos afišos. Latvijoje platinti jų niekas nedraudė, tačiau jas išplatinus Kauno gubernijoje Šiaulių taikos teisme už akių P. Višinskis buvo nubaustas. Dėl trijų rublių baudos ir  arešto grėsmės, padavė kasacinį skundą ir, padedant teisininkams Maksimui Ganfmanui, Lionginui Krečinui, prof. A. Kamenkai bei prisidedant kitiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo tautinės kilmės, buvo pasiryžę nepasiduoti priespaudai, bylą laimėjo. Žengtas istorinis žingsnis – M. Ganfmanas įrodė, kad aktai, draudžiantys lietuvišką spaudą, ir pačioje Rusijoje yra neteisėti. Ši, kaip ir L. Vaineikio byla, plačiai pristatytos 1935 m. nr. 31, 32 leidinyje „Teisė“ teisės profesoriaus Kazio Šalkauskio straipsnyje pavadinimu „Bylos dėl spaudos lietuvių raidėmis“. Taigi, spauda lietuviškais rašmenimis nebuvo gera valia grąžinta – tai įvyko tik dėl P. Višinskio, L. Vaineikio bylų (ir dar vienos) ir juos atstovavusių teisininkų pastangų, atkaklumo. 1903 m. gegužės 13(26) d. P. Višinskio byloje galutinai patvirtinta, kad draudimas spausdinti lotyniškomis raidėmis buvo neteisėtas. Paskelbus teismo nutartį, caro valdžia buvo priversta įforminti spaudos draudimo panaikinimą. Parengtas nutarimas, kuriuo atšaukti generalgubernatorių, kaip karinių pareigūnų, draudimai, ir beveik po metų, 1904 m. gegužės 7 d., jį pasirašė caras Nikolajus II. Spaudos draudimo panaikinimą gyventojams įsakyta aiškinti kaip caro malonę.

O kol P. Višinskio Šiauliuose nesuerzino dėl trijų rublių baudos, caras jokios malonės niekam neskelbė ir knygnešiai iki pat 1904 m. gegužės 7 d. buvo gaudomi, baudžiami, kalinami už knygą, laikraštį lietuviškais rašmenimis. Daug Palangos knygnešių globojo Palangos daktaras L. Vaineikis. 1938 m. vaikų laikraštyje „Vyturys“ išspausdintas itin ryškus Palangos daktaro, švietėjo portretas: „[...] anais laikais, kai rusai mūsų kraštą valdė ir niekam neleido nei mokytis, nei skaityti rašyti lietuviškai, lietuviai kitur pagalbos nerasdavo, kaip tik pas saviškius mokytus žmones. O jų buvo labai maža. Žvejai savo daktarą mylėjo. Jie mielai padėdavo jam iš Vokietijos slaptai gabenti lietuviškas knygas. Iš Palangos žvejai tas knygas ir laikraščius po visą Lietuvą išvežiodavo kartu su žuvimis. Rusams nei į galvą neateidavo į jų vežimus dirstelėti. Tokiu būdu Vaineikis padėjo lietuviams šviestis. Bet jis ir pats rašė knygas, padėjo laikraščius leisti, rėmė tautos švietėjus. Kartą pas jį rusai surado kelis Vinco Kudirkos laiškus. Už tai jį suėmė [...]“. Nedirsteldavo ir į Palangos grafaitės Marijos Tiškevičiūtės vežimą. Tad iš Klaipėdos į Palangą, Kretingą grafaitė parveždavo nelegalios spaudos. Būta šiame krašte ir daugiau moterų knygnešių: Marijona Buivydaitė, Elžbieta Šešplaukaitė, Jadvyga Teofilė Juškytė (Palangos progimnazijos kapeliono Felicijono Juškevičiaus pusseserė), Ona Pleškaitė, daraktorė Kristina Šilauskaitė (Jadvygos Bieliauskienės teta), Barbora Žilienė, Marija Augutytė. Tiek moterų pavardžių žinoma šiandien, galbūt jų ir yra daugiau.

Apie Mariją Augutytę iš Paliepgirių kaimo Palangos valsčiuje, Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skaitykloje man papasakojo Zita Beržanskytė, dalindamasi prisiminimais apie savo bočių knygnešį Juozapą Raudį iš Užkanavės. Pažįsta Z. Beržanskytė ir Marelės, taip Mariją vadino jos bočius ir visi kiti aplinkui, vaikaitę Eleną. Paprašyta, susisiekė ir, abejų moterų iniciatyva, bibliotekai buvo padovanotos kelios knygnešės Marijos Augutytės fotografijos, užrašyti Elenos prisiminimai apie drąsią knygnešę, geranorišką, likimo nelepintą, bet mylėjusią žmones ir gyvenimą – visiems tiesiog Marelę, o Elenai – babūnė.

Daug apie knygnešį Juozapą Raudį papasakojo jo vaikaitė Z. Beržanskytė, leido suskaitmeninti šeimos albumą, kuriuo bus iliustruojamas ketvirtasis etnokultūros metraštis „Palangos langai“. Apie knygnešystę pajūry ji žinojo iš vaikystės. Susirinkę kaimynystėje gyvenę bičiuliai, svečiuodamiesi jų namuose, mėgdav šnekučiuotis tarpusavyje, dalytis jaunystės prisiminimais. Vieną, kitą pokalbį nugirsti teko ir jai. Tačiau labiau atmintin Z. Beržanskytei įstrigo bočiaus sektos pasakos, istorijos apie pajūrio krašto žmonių gyvenimą.

Juozapas Raudys gimė 1881 m. Petronėlės ir Juozapato šeimoje Kunigiškių kaime Palangos valsčiuje. 1882–1883 m. Raudžiai nuomojosi dalį gyvenamojo namo pas knygnešį Antaną Neimantą. Nuo 1885 m. suvisam apsigyveno Užkanavėje: pamiškėje, netoli jūros, pasistatė sodybą. Gyveno paprastai, vertėsi žvejyba, augino tris vaikus: du sūnus ir dukrą.

Apie 1894 m. Juozapas ėmėsi knygnešystės. Spaudą, knygas, dažniausiai gabendavo sausuma, bet tekdavo ir jūra. Čia labai pravertė jo ankstyvas pomėgis žvejybai: pažįstami Baltijos krantai, vietovės, seklumos, daubos, tad „Aušra“, „Tėvynės sargas“ su žveju valtyje keliaudavo saugiai ir patikimai. 

Teko sykį daktaro L. Vaineikio pavedimu pačiam vykti ir į Tilžę užsakyti lietuviškų leidinių pas dvi moteris. Su Palangos daktaru Juozapas gerai sutarė ir pasitikėjo vienas kitu: tad jo paprašytas, rizikuodavo gyvybe, retkarčiais pervesdavo nurodytus žmones per Rusijos-Vokietijos sieną. Aišku, skųstas, įskųstas nesyk, o prigautas žandarų buvo du kartus. Pavyko išsipirkti: dėdamas knygelę ant stalo, pirmame puslapyje įdėjo stambų pinigą: „Tu tik pažiūrėk, kokias knygeles aš skaitau“. Abu kartus knygnešys liko be skatiko, užtat laisvas. 

Ištremtas iš Lietuvos vis tik buvo: 1915 m. po Sumos, išeinantį iš Palangos bažnyčios šventoriaus, jį suėmė kartu su kitais Palangos vyrais ir išvežė į Vokietiją. J. Raudys pateko į stambų kavos fabriką. Sąlygos ypatingai buvo sunkios: alinantis fizinis darbas, gyvenimas pusbadžiu neretai belaisviams pasibaigdavo mirtimi. J. Raudys, gudraudamas, buvo įsigijęs brezentinį maišelį su užtrauktuku, kuriame tilpo sauja grūdų. Dirbdamas slapčia įsiberdavo grūdų į maišelį, kurį paslėpdavo rūbuose, sugrįžęs į baraką, kavamale sumaltus grūdus, užplikydavo vandeniu. Koše gyvas liko. Maišiuką pakabindavo iškišęs ranką pro langą ant barako lauko sienoje įkaltos vinutės. Buvo, žinoma, įskųstas už grūdų vagystę, grėsė mirtis. Per kratą anei grūdo nerasta.

Nors alino, tačiau skaityti vokiečiai belaisviams leido, paprašyti ir vokiškos spaudos parnešdavę, tad Juozapas Vokietijoje perskaitė daug literatūros, susidomėjo medicina, žolininkyste. Apskritai, Juozapas Raudys, nors ir savamokslis, buvo imlus kalboms: laisvai kalbėjo ir skaitė latviškai, rusiškai, vokiškai, truputį – lenkiškai. 

Nelaisvėje išbuvo 42 mėnesius. Šviesus atsiminimas liko iš ryto, kai sužinota apie Vokietijos pralaimėjimą. Daugiau niekas, net vaikai, nebeįžeidinėjo, pradėjo geriau maitinti.

 Grįžo į tėviškę tik po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos praėjus pusmečiui. Tėvų gyvų nebebuvo, brolis, mobilizuotas į karą, iš ten namosna nebesugrįžo, šeimą sukūrė vakarų Ukrainoje ir liko svetur. Užkanavėje pasitiko tik sesuo. Šalia jos Juozapas pasistatė namą, 1927 m. vedė našlę su dviem vaikais. Su žmona susilaukė dukters ir sūnaus. Apie knygnešystę kalbėti nemėgo, daugiau apie dalyvavimą Birutės kalno supylimo darbuose, apie tai, kaip nešė mūrininkams plytas, kai jie statė Palangos bažnyčią. Jo gyvenimo moto: „Dulke esi ir į dulkę pavirsi“. Gyvenęs kukliai, Pelenų dienos išvakarėse, vėlyvą 1966 m. vasarį, Juozapas mirė į užmarštį nusinešdamas tai, ką patyrė, kuo gyveno knygnešystės gadynėje.

Šiam kartui tik tiek. O galėtų būti daug daugiau: Palangos kraštas turtingas istorijos, drąsių žmonių, kantriai audžiančių savo būtį smėlynų žemėje, žinančių knygos svorio kainą.

Dainora Kaniavienė,

Palangos viešoji biblioteka