Dešimt metų mėsainius kepantis šefas: „Žmonės sugrįžta dėl emocijos“

Vainuto miestelyje, Šilutės rajone, užaugęs šefas Laurynas Valutis neįsivaizduoja savęs be sezoninių darbų. Pradėjęs dar paauglystėje, dešimt metų Šventojoje jis pardavinėjo ledus, taip padėdamas klestėti dėdės verslui. Vėliau, gyvenimą pasukus maisto gamybos link, kepyklėlėje kepė bandeles, kol atrado, kad tikrasis jo pašaukimas – grilis. Lauryno mėsainiai tapo maistu, kuris asocijuojasi ne tik su vieta, bet ir su metų laiku – jau dešimt vasarų Palangoje kai kurie poilsiautojai kasmet sugrįžta ne tik mėsainio, bet ir pabendrauti.

Pasikapstęs prisiminimuose, L. Valutis labai ryškiai prisimena save vaikystės virtuvėje besisukantį su mama. „Mama daug ir skaniai gamino, o aš jai visada padėdavau. Iki šiol lietuviškas, namų maistas yra maistas mano sielai. Mama gamino įvairius kotletukus su salotomis, labai mėgau mamos balandėlius, sriubas, ypač – klasikines burokėlių, agurkų, kopūstų. Tik, mama gamino labai sveikuoliškai, o aš vis norėjau tirščiau, sodriau“, – pasakoja Laurynas.

Kauno technologijų universitete Laurynas įgijo Multimedijų technologijų bakalauro laipsnį, tačiau noras patyrinėti maisto gamybą atvedė į Klaipėdą, kur Turizmo mokykloje mokėsi virėjo amato. „Klaipėdoje, mėnesiui šeimos skirtus pragyvenimo pinigus išleisdavau per savaitę. O tuomet tam, kad kažkaip išgyvenčiau, reikėjo suktis kūrybiškai. Kambariokai iš namų parsiveždavo daug derliaus: mėsos, bulvių, daug kitų daržovių. Sugalvojau idėją, kuri bendrabučio draugams labai patiko: iš jų produktų gamindavau aš ir visi kartu valgydavome“, – prisimena L. Valutis.

Taip dar būdamas studentu, Laurynas ne tik išlavino kūrybiškumą galvojant receptus iš sezoninių produktų, išmoko pamaitinti didelį būrį žmonių, bet ir inicijavo įvairias maisto šventes, pavyzdžiui – cepelinų dienas – apie kurias žinojo daugelis bendramokslių. „Buvau nestandartinis studentas. Atsimenu, kaip paskaitose verdant raugintų kopūstų sriubą, vandens kiekį išlaikiau reikiamą, bet ingredientus padvigubinau. Sriuba pavyko labai skani, tačiau dėl dvigubos išeigos neatitiko standarto ir gavau 2“ , – juokiasi Laurynas.

Mamos maistas – sentimentalus iki šiol. Važiuodamas į svečius Laurynas visuomet viliasi raugintų kopūstų sriubos su avienos kauliukais. O vasaromis mama atvažiuoja aplankyti į Palangą ir ragauja jo maistą, dėl kurio, Laurynas tikisi, kad gėdos mamai nedaro. Maisto gamyba išliko geriausia dovana draugams – gimtadienių ar net vestuvių proga Laurynas atsiveža kokybiškos mėsos ir kepa ją šventės svečiams.

Studijuodamas Laurynas dirbo kepykloje, kur suprato, kad konditerija – ne jam. Tuomet viename iš Klaipėdos restoranų kepdamas armėniškus Liulia kebabus ir šašlykus, pajautė – mėsa yra jo tema. Po to darbo prie grilio ir virtuvėje patirties įgijo dar vienoje itin populiarioje vietelėje ir nusprendė, kad laikas nuosavam startui.

„Nusipirkau labai seną kemperį. Dokumentuose nebuvo pagaminimo metų, tačiau jis buvo iš vėlyvųjų 80-ųjų. Kemperis vos judėjo, bet jaučiausi padaręs geriausią sprendimą gyvenime. Persidariau jį į maisto furgonėlį ir Nemirsetos kempinge pradėjau kepti mėsainius. Tas furgonėlis pakeitė mano gyvenimą. Iki šiol jį prisimenu su nostalgija“, – sako L. Valutis.

Pirmąją vasarą Laurynas parduodavo vos kelis burgerius per dieną, bet jautėsi tikru verslininku ir buvo laimingas – kempinge tvyrojo laisvė ir muzikos persmelkta hipiška atmosfera. Veiklos lūžis buvo labai netikėtas. Į kempingą užsuko žurnalistė, o neradusi vadovo, straipsnį parašė apie Lauryną. Jau kitą dieną prie jo furgonėlio nusidriekė eilės. „Taip vietoje kelių burgerių per dieną pradėjau kepti kartais net po kelis šimtus. Į pagalbą skubėjo draugė ir artimiausi žmonės. Man pasisekė tinkamu laiku būti tinkamoje vietoje“, – verslo pradžią kukliai prisimena vyras.

Lauryną pastebėjo Palangos erdvių „Rąžė“ ir „Naglis“ komanda ir pakvietė prisijungti. Šis sezonas čia Laurynui jau aštuntas.

„Sezoninis darbas nelengvas, pasibaigus vasarai jaučiuosi perdegęs. Tačiau per žiemą pasiilgstu žmonių, jų reakcijos ragaujant mano maistą, bendravimo ir kaskart su dideliu noru sugrįžtu. Per tas 10 vasarų, Palangoje jau jaučiuosi vietinis. Jaučiu, kad ir žmonės pasiilgsta manęs – „Rąžę“ ir „Naglį“ renkasi malonūs, komunikabilūs, stilingi ir įdomūs žmonės, mėgstu šią erdvę dėl teigiamos jos energijos“, – atvirauja Laurynas.

Per 10 metų, pasak L. Valučio, Palanga patyrė teigiamų pokyčių ir stipriai transformavosi, tačiau jo mėsainiuose nepasikeitė niekas. „Mėsainyje kiekvienas ingredientas turi turėti savo skonį. Labai svarbu kokybiška, brandinta jautiena. Mėsą pagal savo receptūrą ruošiu ir marinuoju pats. Niekas taip nedaro – mėsą mėsainiams tik suprieskoniuoja. Esu įsitikinęs – būtent tai priduoda ypatingo skonio. Taip pat svarbu kokybiškas, intensyvus padažas, jį taip pat gaminu pats“, – teigia L. Valutis.

Dar viena Lauryno paslaptis – aguonomis pagardinta mėsainio bandelė. „Kai pradėjau kepti mėsainius, paprašiau kepyklėlės ant bandelės uždėti aguonų. Tuo metu Lietuvoje niekas taip nedarė. Bandelės pavyko tokios purios, minkštos ir skanios, kad jomis vaišindavau savo svečių vaikus. Tai briošiškiausia briošė, kokią esu ragavęs – tirpsta burnoje. Šiemet, 10-ojo jubiliejaus proga, nusprendžiau sugrąžinti tą skonį, kurį Palangos svečiai, ragavę mano mėsainių, įsiminė ir vėl mėsainiams sugrąžinti savo žymiąsias aguonų bandeles“, – dar neragavusius kviečia Laurynas.

Paklaustas, kodėl žmonės net dešimt metų sugrįžta to paties mėsainio, Laurynas atsako, kad paslaptis – ne tik jame. „Žmonės sugrįžta dėl emocijos. Mano mėsainiai žmonėms siejasi su maloniausiu metų laiku. Kaip vasaros, taip ir to momento, kai ir vėl galės paragauti mano maisto, žmonės laukia ištisus metus“, – džiaugiasi L. Valutis.

Laurynas gamina mėsainius, vyksta į privačius kepimus, o prie jo veiklų prieš trejus metus, idėją pametėjus pačiai „Rąžė“ ir „Naglis“ komandai, netikėtai prisidėjo ir picos. Palangos poilsiautojai labiausiai mėgsta klasikinę „Pepperoni“ – kaip Laurynas juokiasi, pietietiška dešrytė priduoda picai geros emocijos – ir „Capricciosa“ picas.

Parengta pagal pranešimą spaudai