Elena Karnauskaitė: „Poetai yra visai neprasti eseistai“

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012-11-14
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin

Elena Karnauskaitė: „Poetai yra visai neprasti eseistai“

„Tai yra smagi knyga. Ji skirta pasijuokti, paskaityti laisvalaikiu – kad ir pliaže. Nepretenduoju į didelius filosofinius apibendrinimus. Ir mane nervina, kai lietuviai apie kultūrą, apie literatūrą šneka su ašara balse ir akyse. Aš norėjau pašnekėti kitaip – juk galima pajuokauti, trupučiuką pasišaipyti ir iš tų baltų marmuro kolonų, iš vadinamųjų autoritetų“, – apie savo naujausią šeštąją knygą, kurią palangiškiams rengiasi pristatyti gruodžio arba sausio mėnesį, pasakoja poetė Elena Karnauskaitė.

Debiutavo šešiolikos
2012-ieji E.Karnauskaitei derlingi metai: sausio mėnesį už eilėraščių rinkinį „Pasaulio krašte“ ji įvertinta Ievos Simonaitytės vardo premija, spalio mėnesį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išspausdino šeštąją Senojoje gimnazijoje lietuvių kalbą dėstančios poetės knygą „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“.
Su savo eilėraščiais spaudoje būsimoji poetė debiutavo, kai jai buvo šešiolika – 1980-aisiais. „Kelintais? – pati nustemba pašnekovė. – Tai turbūt kur nors „Moksleivyje“ eilėraščiai spausdinti buvo. Pati to neatsimenu. Tačiau tai turėjo būti mokyklos metais. Turėjau ne vieną mokytoją, raginusį ir skatinusį kurti. Dar kai mokiausi aštuonmetėje, turėjau puikią mokytoją Feliciją Stramilaitę, kuri pati buvo ir dailininkė, ir poetė. Kai perėjau mokytis į Kretingos pirmąją vidurinę mokyklą, ten patekau pas mokytoją Bronę Liniauskienę, kuri labai kūrybingai dirbo su pradedančiaisiais literatais. Daug tada, mokykliniais metais, buvo literatų ir poetų, bet kas iš jų išėjo – kitas klausimas. Man atrodo, kad iš kretingiškių poetų rašantys likome tik aš ir Jonas Liniauskas“.
O paskui – lietuvių ir prancūzų kalbų studijos Vilniaus universitete ir tenykštis literatų būrelis, kuriam vadovavo ir jaunuosius literatus mokė poetas Marcelijus Martinaitis. „Žinot, mokytojas, mokymas – sąlyginė sąvoka. Tiesiog buvo tokia bendrija universitete, skaitančių ir rašančių žmonių būrelis, ir tiek. Paties vadovo įtaką sunku įvertinti. Be abejo, žavėjo M.Martinaičio poezija, ypač toji žemaitiškumo – arba žemiškumo – jausena joje. Nemėgstu kalbėti apie poetines mokyklas, nes viena yra kuo žaviesi ankstyvoje jaunystėje, tais „žaliais“ metais, o paskui daug ką ir pamiršti, ir nutolsti – kas begali atpažinti tas įtakas“, – sako pedagogė.

Ketino neberašyti
Pirmoji E.Karnauskaitės poezijos knyga – „Briedė jūroje“ – skaitytoją pasiekė 1990-aisiais. Kas paskatino ir padėjo ją išleisti? „Tam pagalba nebūtina. Renki tekstus, krauni į vieną krūvą, paskui paimi tą pluoštą ir neši vieną, antrą, trečią kartą, siūlai tuometinei pirmųjų knygų komisijai. Tačiau pakankamai sudėtinga buvo knygą išleisti. Pamenu, pirmą sykį rankraštį daviau dar studentė būdama, paskui kiek patobulinau, ir, berods, iš antro karto tas rankraštis laimėjo pirmųjų knygų konkurse. Knygą aš pati labai norėjau išleisti. Bet iš tikro galėčiau ir turėčiau pasakyti ačiū Rolandui Rastauskui, kuris ta knyga tikėjo ir sakė: „Čia viskas gerai, ir tas lėktuvėlis galėtų skristi. Tik dar gero pavadinimo reikėtų“. Kaip atėjo pavadinimas? Yra knygoje toks eilėraštis „Briedė jūroje“. Aš buvo sugalvojusi kitokį pavadinimą, bet Rolandas sako: „Šis bus geriau. Patikėk. Aš esu senas pavadinimų meistras“, – pirmosios knygos ėjimą į skaitytoją atsimena poetė.
Antroji knyga – „Tiltas iš pelenų“ – pasirodė 2000-aisiais. Po ketverių metų – „Iš smilčių“, dar po ketverių – „Pasaulio krašte“ ir beveik tuoj pat išleistas fotomenininko Gyčio Skudžinsko iliustruotas eilėraščių rinkinys „Ahrenshoop'o sąsiuvinis“. Ar su laiku lengviau rašyti? „Ne, – nusijuokia pašnekovė. – Tiesiog po pirmos knygos buvau sąmoningai nusprendusi nerašyti, nebūti poezijoje. Nes tai nėra lengvas buvimas ir nėra lengvas kelias. Bet nors viešumoj nebuvau, eilėraščiai kažkaip rašėsi, kaupėsi. Ir tiesiog savaime ateina toks momentas, kai suvoki, jog nuo savęs nepabėgsi. Tau tai yra duota, nepaisant to, patinka ar nepatinka. Ir galų gale priimi poetinį talentą kaip duotybę“.

Rengia naują poezijos knygą
Pasak kūrėjos, metų tarpai tarp knygų tiesiog savaime susidėliojo. Ir ji sako nesuprantanti tų žmonių, kurie sugeba kasmet po knygą išleisti: „Man tai nesuvokiama. Nes jeigu nori leisti kitą knygą, tai turi atnaujinti arba formą, arba pats kaip žmogus pasikeisti. Jeigu žiūrėsime į visumą – poetą atpažįsti pagal stilistiką, pagal raišką. Noriu pasakyti, kad yra labai mažai poetų, kurie keičia formaliąją pusę, svarbiau, kaip kinta poetinis balsas, bendra pasaulėjauta. Per vienerius metus tikrai neįmanoma taip pasikeisti, kad galėtum skaitytojui kažką naujo parodyti. Turi praeiti daugiau laiko. Ir tekstai juk turi subręsti: parašai, po kurio laiko pasižiūri, ko jie verti, tinka tai viešumai ar netinka. Ketveri metai – normalus laiko tarpas, dar turint omeny ir patį knygos kelią nuo rankraščio iki skaitytojo, kuris užtrunka apie metus laiko“.
Apie I.Simonaitytės premija įvertintąjį rinkinį „Pasaulio krašte“ Indrė Globienė „Bernardinuose“ yra rašiusi: „Autorė cikliniame metų laike atskleidžia bauginamai nuogą moters sielą“. Kas gi ten tokio bauginančio? „Pasaulio kraštas“ yra ta knyga, kurioje aš šneku apie meilės išgyvenimą, – sako autorė. – Ir tai turbūt yra vienintelė tokia knyga. Dar studijų metais susiformavau tokią nuostatą: netinka šiuolaikinėje moderniojoje poezijoje atvirai kalbėti apie meilės jausmą. O šioje knygoje išdrįsau apie tai prašnekti. Gal todėl „bauginamai nuoga“, nors nieko bauginančio ten nėra“.
Metų pradžioje poetė yra sakiusi, jog galvojanti apie dvi naujas knygas. Viena – „Ievos laiškai iš Galudienių miesto. O antroji? „Esu atidavusi leidyklai poezijos knygos rankraštį, o kaip ten kas judės – dar nežinau, nes atidaviau „žalią“ variantą. Ar ji nusikels į ateitį, ar dar pasipildys naujais eilėraščiais – matysime“, – trumpai atsakė E.Karnauskaitė, kol kas nenorėjusi ir „darbinio“ būsimosios knygos pavadinimo išduoti – ir jis dar gali keistis. Geriau esą šnekėti apie įvykį, apie faktą, kuris, štai, guli ant stalo ir dar spaustuvės dažais tebekvepia.

„Laiškus“ rašė porą metų
O kalbant apie spaustuvės dažais kvepiantį faktą prisiminėme klaipėdiečio Lino Poškos žodžius, kuris yra sakęs, jog geriausi prozininkai yra poetai, nes jie ypatingai jaučia žodžio skonį. „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ – proza. Kaip poetei rašėsi ne eilėraščiai, o esė? „Po kiekvienos poezijos knygos aš jaučiuosi išsisėmusi, ir man atrodo, jog nieko daugiau gyvenime nebeparašysiu. Kai parašiau „Pasaulio krašte“ irgi taip jaučiausi. Dabar nebeatsimenu kokia proga parašiau eseistinį tekstą ir supratau, kad man tai yra smagu. Tada susikūriau tokią veikėją – Ievą – ir parašiau nemažai esė tos herojės, personažės Ievos vardu. Išties rašiau iš gryno smagumo: man tai buvo tiesiog malonu. Susigalvojau rubriką „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ ir publikavau tekstus interneto tinklapyje „Kultūrpolis“. Nepasirašinėdavau savo pavarde. O kai pirmą sykį pasirašiau, supratau, kad Ievai – sudie. Kad tikras realus asmuo – kurianti moteris Elena Karnauskaitė – Ievą numarino... O rašydama esė pamažu grįžau prie poezijos. Manau, kad poetai yra visai neprasti eseistai, tačiau kaip jiems sekasi su romanais, su tuo „sunkiasvoriu“ žanru – čia jau kitas klausimas. Gal kritikai galėtų atsakyti, ko verti poetų romanai“, – šypsosi pašnekovė, čia pat prisipažinusi, jog norėtų save pabandyti „sunkiasvoriame“ žanre. Tačiau prozos tekstui reikia daug daugiau laiko. Aišku, prie eilėraščio irgi reikia dirbti, tačiau jis, kaip tekstas, yra mažesnis, o proza „suima“ visą tave.
Kiek laiko rašyti „Ievos laiškai“, ir kodėl – iš Galudienių miesto? „Rašiau apie porą metų, gal kiek daugiau. O pavadinimas... Seniai seniai poetas Gintaras Grajauskas, sutikęs mane, paklausė: „Kaip tu gyveni tuose Galudieniuose, juk ten visi atvažiuoja numirti...“ Taigi iš buitinio pokalbio, apie kurį Gintaras greičiausiai seniai pamiršęs, ir atsirado pavadinimas“, – vėl šypsosi pašnekovė.
O kaip Palanga – negi ji iš tikrųjų – Galudienių miestas? „Reikia paskaityti knygą, – atsako autorė. – Visokia ta Palanga. Ir žavi. Ir Galudieniai. Kaip ir bet kuri kita pasaulio vieta, nes kiekvienam pasaulio krašte atrasi pats save“.

Išgyventi ir gyventi nėra lengva
Bekalbant apie poetės knygas, apie poeziją bei prozą, apskritai apie kūrybą iškilo klausimas, kurį tam pačiam Gintarui Grajauskui buvo uždavę Frankfurto knygų mugės svečiai: kodėl vyrai poetai neatsivežė poečių moterų? Ir iš tikrųjų, kai pažiūri į knygų lentynas, negali neatkreipti dėmesio, jog moterų pavardžių ten gerokai mažiau, nei vyrų. Ar moteriai sunkiau kurti, ar sunkiau prasiskinti kelią iki tų lentynų? „Šis faktas kelia nuostabą daugeliui vakarų pasaulio piliečių. Ir švedai, su kuriais palaikome glaudžius ryšius, dažnai klausia: kur yra moterys rašytojos ar moterys poetės. Bet, turbūt, ne vien apie rašytojo darbą eina kalba. Pasižiūrėkime kad ir į Seimą, koks ten lyčių santykis. Reikia pripažinti, kad vis dėlto gyvename patriarchaliniame krašte. Bet – kaip yra, taip yra“, – sako poetė.
G.Grajauskas minėjo, kad į tą vokiečių uždavinėjimą klausimą jam buvo kilęs noras atsakyti, jog poečių neatsivežė, nes visas suvalgė, mat Lietuvoje vyrai poetai jomis minta. „Iš dalies taip, nors reikia drąsos tai pripažinti, – nusijuokusi sako E.Karnauskaitė. – Vyrui mūsų krašte visom prasmėm yra lengviau. Nors koks nors maskulinizmo propaguotojas ir šalininkas gal mane „sudirbtų“ ir sakytų, kad vyrui šiuolaikiniame pasaulyje irgi labai sunku, nes jie praranda suvokimą, kas yra vyriškumas, kokios yra vyro pareigos. Apibendrinant būtų galima sakyti, kad bet kuriam žmogui, kuris dar turi bent kiek smegenų likučių, išgyventi ir gyventi nėra lengva“.
Vienu iš tokių maskulinizmo propaguotojų, ko gero, būtų galima pavadinti ir E.M.Remarką, kuris savo herojaus lūpomis yra pareiškęs, jog eiliuojanti moteris panaši į skaičiuojantį arklį... „Kitas laikas, kitas kontekstas, – vėl nusijuokia poetė. – Prastų poetų yra lygiai tiek pat tarp vyrų, lygiai tiek pat tarp moterų. Tarp vyrų, tiesą pasakius, net daugiau, nes rašančių vyrų procentas yra didesnis“.

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Jaunimo linija“ – viena ilgiausiai veikiančių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, įsikūrusių Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje ir kitąmet švęsianti 30 metų jubiliejų. Beveik 300 savanorių visoje Lietuvoje budi prie telefono ragelių, atsakinėja į elektroninius laiškus ir kalbasi internetiniais pokalbiais su tais, kuriems tą minutę sunku ir kurie savo aplinkoje...


Visai Lietuvai kalbant apie Saulių Skvernelį užklupusią sunkią ligą – premjeras serga pirmos stadijos limfoma, vėžiu, Palangos politikai, vaizdžiai tariant, noriai kalba apie gyvybę Marse ir gėjų teises, tik ne apie savo sveikatą. „Palangos tilto“ šaltiniai kurorto sveikatos įstaigose teigė, kad miesto politiką jose išvysti galima išvysti nebent su sloga....


Palangoje dažnai besilankantis, kurorte puikiai besijaučiantis kaunietis gidas profesionalas Chaim‘asBargman‘as, galima sakyti, yra tarsi aukso grynuolių ieškotojas. Tik jis aukso ieško netiesiogiai, tai, kas vertingiausia, jis įžvelgia žmonėse. Jo dėka sužinota daug detalių apie tris žmones, kurie verti didvyrių vardo. Apie tai jis kalbėjo trečiadienio vakare...


Ir sutapk tu man taip: Meilės dieną arba deivės Mildos šventės dieną, gegužės 13-ąją, lyg stebuklinėje pasakoje „Vilniaus vėjai“ į Palangą atpūtė šiais laikais deficitinį lauknešėlį. Tai – žinomos Lietuvos renginių organizatorės, scenaristės, žurnalistės, subtiliai Laiko dvasią ir vaikų poreikius jaučiančios Rasos Praninskienės knyga „Knygos, vaikai...


Jei išgirstumėte kalbant Nomedą Kazlaus, kad ji yra solistė, suprastumėte net tada, jeigu prieš tai apie ją nieko nebūtumėte girdėję: tarptautinių konkursų laureatė, operos primadona, muzikos pedagogė žodžius ne įprastai ištaria, bet išdainuoja. Ne, klausydami jos kalbos operos arijų neišgirsite, bet vis dėl to ausį glosto ypatingas kalbos melodingumas....


Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos fizikos mokytojai Saulei Paulikienei, neseniai besistažavusiai Šveicarijoje, Ženevoje įsikūrusiame Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (CERN), iki šiol nedyla patirti įspūdžiai – juk apsilankyta mokslo įstaigoje, visame pasaulyje žinomoje dėl to, kad centro mokslininkai daugiau kaip po pusę amžiaus trukusių...


Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras vasario 4 dieną paminėjo Pasaulinę vėžio dieną. Šių metų dėmesys buvo skirtas temai „Paneikime mitus apie vėžį“. Atsižvelgiant į pernai vykusią sėkmingą vėžio prevencijos kampaniją, šiemet dėmesys bus sutelktas ypač į vieną tikslą – mažinti atskirtį ir išsklaidyti mitus apie vėžį.


Pastaraisiais metais socialiniai tinklai tapo ypač populiarūs. Šių tinklų esmė – pritraukti interneto vartotojus, mėgstančius bendrauti virtualiai, suteikiant jiems galimybę išreikšti save bei surasti „draugų“ su panašiais interesais. Savęs rodymas, viešas asmeninių duomenų, intymių smulkmenų skelbimas labiau būdingas jaunimui. Tačiau žinių...


„Tai yra smagi knyga. Ji skirta pasijuokti, paskaityti laisvalaikiu – kad ir pliaže. Nepretenduoju į didelius filosofinius apibendrinimus. Ir mane nervina, kai lietuviai apie kultūrą, apie literatūrą šneka su ašara balse ir akyse. Aš norėjau pašnekėti kitaip – juk galima pajuokauti, trupučiuką pasišaipyti ir iš tų baltų marmuro...


„Liga – visam gyvenimui“. Kaip jaustumėtės išgirdęs tokią diagnozę iš endokrinologo, kuris ką tik nustatė, kad sergate cukriniu diabetu. Nekaip? Matyt, tai – per silpnas žodis. Tačiau endokrinologas Antanas Šatas sako, kad su šia liga reikia susidraugauti: „Sergančiųjų cukriniu diabetu mes nebevadiname ligoniais. Jie yra pacientai...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas