Evaldas Petrauskas: „Dideli pinigai reikalauja ir didelės fantazijos“

Gyvenimui, kokį iki šiol nugyveno kretingiškis Evaldas Petrauskas, daug kam žinomas kaip Palangos kredito unijos steigėjas su daugiau nei dešimtmetį besisukusia teismų karusele, ko gero, ir storos knygos neužtektų.

Pinigų turėjo daug kaip šieno

„Gyvenime esu disponavęs tokiomis didelėmis savo ir ne savo pinigų sumomis, kad kartais tiesiog nežinojau, kur juos padėti – tiesiogine prasme. Kalbu apie 1990-ųjų pradžią, kai dar nebuvo patikimos bankinės sistemos, – „Lietuvos pajūriui“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui, prisipažino E. Petrauskas. – Bet man pinigai niekada nebuvo svarbiausi. Septyni mėnesiai areštinėje Šiauliuose, devyni mėnesiai  kalėjime Kybartuose, prokurorų grasinimus, teisėjų per tarpininkus siunčiamas užuominas „tartis“, sunkumus, kai buvo areštuotos visos sąskaitos, ištvėriau, nes šalia savęs turėjau žmones, kuriais tikėjau – pirmiausia savo žmoną Reda ir tikėjimą į Dievą.“

Apie savo verslo pradžią ir pinigus jis kalba atvirai.

„Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje aš, kaip ir dauguma jaunų vyrų, Sovietų Sąjungai paskelbus apie persitvarkymą, o Lietuvoje pučiant laisvės vėjams, norėjau greitai ir gerai užsidirbti. Važinėdavau traukiniu į Maskvą, joje prekiaudavau, o vėliau iš jos lėktuvais pasiekdavome net Novosibirską, Chabarovską, Jakutiją, Rusijos miestus prie Kinijos sienos – prekiavome tais laikais labai madingais garintais džinsais, lenkiškais marškinėliais. Per vieną kelionę galėdavau uždirbti apie 30–40 tūkstančių rublių, kai tuomet studento stipendija buvo 40 rublių“, – šypteli prisiminęs Evaldas.

Kai kuriose Rusijos turgavietėse jam teko susidurti su reketininkais. „Ateina, ima stalą priešais tave peiliu badyti“, – pasakojo E. Petrauskas. – O jaunystėje svajojau apie jūrą tapau laivų remontininku ar inžinieriumi-elektriku,“ – juokėsi.

Gyvenimas kolūky neviliojo

Gimęs ir paauglystę praleidęs Skaudvilėje, Tauragės rajone, kur lankė rankinio treniruotes, po aštuonių klasių baigimo penkiolikmetis vaikinas įstojo į Klaipėdos profesinę mokyklą, pasirinko laivų remontininko specialybę – baigė raudonu diplomu, lankė imtynių treniruotes. 

„Grupės auklėtojas mane, gabų jaunuolį, ragino mokytis toliau: „Baik aukštąją. Galėsi dirbti kokiame nors kolūkyje – ir namą gyventi duos,“ – šypsosi prisimindamas.

Evaldas taip ir padarė – 1985 metais įstojo į elektriko inžinieriaus specialybę Lietuvos Žemės ūkio akademijoje Kaune,  tarnavo sovietinės armijos oro gynybos dalinyje prie Maskvos. Ryškiausias prisiminimas iš tarnybos – komiškas.

Kai 1987-ųjų pavasarį, radarų pastebėtas, bet kol mąstė kariškiai, ką daryti, Maskvos Raudonojoje aikštėje nusileido vos aštuoniolikos metų vokiečio pilotuojamas mažytis lėktuvas, lėkė tarybinių generolų galvos, o Evaldui, buvusiam atsakingam už priešlėktuvinės gynybos aparatūrą dalinyje, po skandalingo įvykio vakare teko išgirsti: „Na, va, praleidai priešo lėktuvą.“ Tai prisiminęs E. Petrauskas juokiasi: „Kai tai atsitiko kaip tik tą dieną, aš budėjau.“

1992-aisiais jis  sėkmingai baigė Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, kurioje jis susipažino su savo būsima žmona Reda. Įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, bet gyvenimas kolūkyje ir svajonė gauti nemokamą namą jame jau neviliojo.

Pradėjo nuo valiutos keitimo

„Sienos su Rusija jau buvo užsidariusios. Galvojau, ko man imtis, jeigu nenoriu būti inžinieriumi elektriku. Kretingoje tuomet buvo toks verslininkas, kurį visi pravardžiavo „Čigonu“, jis turėjo valiutos keitimo punktą Kretingos pašte. Tai aš nusižiūrėjau jo verslą – juolab kad Palangoje valiutos keityklų tuomet dar daug nebuvo. Nuėjau į „Hermis“ banką, man davė leidimą atidaryti valiutos keityklą prie Palangos senosios autobusų stoties. Pats sėdėjau „būdelėje“ – keičiau pinigus ne tik į Palangą atvažiavusiems turistams, bet ir dideles sumas atveždavusiems automobilių prekeiviams – juk tuomet dar buvo Vokietijos markės, doleriai“, – šypteli E. Petrauskas, pridurdamas: – Be to, aktyviai supirkinėjau investicinius čekius – daug kas tai tuomet darė. Viskas gerai sekėsi – 1996-aisiais nusipirkau butą Kretingoje.“

„Įgijau tokį palangiškių pasitikėjimą, kad jų nešami pinigai net į seifą man pradėjo nebetilpti. Kitiems taip ir sakydavau: „Neturiu kur jūsų pinigų laikyti“, – vėl juokėsi prisiminęs E. Petrauskas, dirbęs įvairiuose bankuose: SEB, perėmusiame „Hermis“, LITIMPEX banke, Šiaulių banke, Medicinos banke. Jo valiutos keityklų skaičius Palangoje vis augo – pasiekė keturis.

„Pradėjau mąstyti: kodėl turiu jiems dirbti kaip tarpininkas? Kodėl pačiam nesiėmus bankininkystės – steigti kredito uniją? Pirmosios šalyje jau buvo įsteigtos“, – pasakojo verslininkas.

Iki šiol kategoriškai neigia kaltinimus

Taigi jo iniciatyva 2004-ųjų pradžioje Palangoje buvo atidaryta Palangos kredito unija. Vienas jos klientų, jau amžinojo atilsio Stasys Povilaitis, tapo reklaminiu veidu. Be to, E. Petrauskas sėkmingai vystė maitinimo, statybų, patalpų nuomos verslus kurorte.

„Mūsų unija buvo labai sėkminga, tačiau, kaip ir bet kuriame sėkmingame versle, atsiranda žmonių, konkurentų, kurie nori tave sužlugdyti. Ar nejuokingai atrodo, kad viena Klaipėdos policijos viršininkė, kuriai buvo pavestas Palangos kredito unijos tyrimas, buvo Klaipėdos kredito unijos paskolų komiteto narė? – pasakojo E. Petrauskas. – Man sukurptoje baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo nebuvo nė vieno nukentėjusio, jokio pareiškimo. Prokurorams ir teisėjams aiškinau: „Mūsų unija laikosi Lietuvos kredito unijų įstatymo, ne komercinių bankų įstatymo. Visi paskolų dokumentai yra unijoje. Visos paskolos vykdomos, nevėluoja. Jokios kalbos apie tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą negali ir būti.“

Užsispyręs vyras nepakluso prokurorų reikalavimams pripažinti savo kaltę – 2012 metais praleido septynis mėnesius Šiaulių tardymo izoliatoriuje – be teisės susitikti, paskambinti šeimos nariams. 

„Manau tai buvo prokuroro siekis palaužti. Vėliau teismas pripažino šį prokurorą šališku ir jį nušalino nuo bylos,“ – prisiminė E. Petrauskas.

Apie nutartį jį paleisti sužinojo iš...televizoriaus

Apie Apeliacinio teismo sprendimą 2012 metų rugpjūtį jį paleisti iš areštinės jis sužinojo kurioziniu būdu – žiūrėdamas Šiaulių televizijos „bėgančias“ skelbimų eilutes. Viena jų sakė: „Evaldai, tu laisvas. Toks teismo sprendimas.“ Su žmona buvo sutarę, kad ji, sužinojusi  teismo sprendimą dėl jo suėmimo, tokiu būdu informuos jį.

„Kai, žiūrėdamas televizorių užsieniečių kameroje, kuri, palyginti su kitomis, buvo graži ir patogesnė, staiga pradėjau rinktis savo daiktus, kiti suimtieji – tarp jų buvo ir užsieniečių  – pradėjo sukioti palei smilkinius: „Žmogus išprotėjo“, – juokiasi E. Petrauskas.

Tačiau 2018 metų pradžioje Klaipėdos apygardos teismas atmetė E. Petrausko skundą ir paliko galioti 7 metų dar 2017 metais Plungės teismo priimtą nuosprendį. Kretingiškis kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą ir 2018 metų pabaigoje teismas panaikino, anot pašnekovo, šį akivaizdžiai neteisėtą nuosprendį ir įpareigojo teismus bylą nagrinėti iš naujo, Šiaulių apygardos teismas 2022 metais, buvusiam Palangos kredito unijos vadovui bausmę sušvelnino ir paskyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant 3 metams.

„Nukentėjusių asmenų šioje byloje nebuvo, o kaltinimas paremtas, kad neva tai aš ketinau negrąžinti paskolų nors mane suimant visos paskolos buvo vykdomos pagal paskolos grąžinimo sutartis. Manau, kad teisėjam pritrūko drąsos mane ir unijos vadovus išteisinti, nes tada būtų turėjusi valstybė atlyginti dideles turtines ir neturtines žalas,“ – sakė E. Petrauskas.

2018 metų pavasarį kretingiškis bausmės atlikti buvo nuvežtas į Kybartų kalėjimą.

Kybartų kalėjime įgijo visų palankumą ir pagarbą

„Manęs kalėjimo komisija paklausė: „Kokiame būryje nori būti laikomas?“ Aš patraukiau pečiais: „Aš čia pirmą kartą. Nežinau. Noriu būti, kur ramu, kad nebūtų pavojaus gyvybei“, – pasakojo buvęs Palangos kredito unijos steigėjas.

E. Petrauską apgyvendino kartu su vadinamaisiais „darbininkais“ – nuteistaisiais, kurie sutinka dirbti. „Bachūrai“, privilegijuotieji, paprastai kalėjimuose – ir Kybartų kalėjimas nėra išimtis – nedirba.

Kretingiškiui Kybartų kalėjimo administracija pasiūlė įsidarbinti bibliotekoje. 

„Svarbiausia, ir Kybartuose man pavyko gauti administracijos ir kitų nuteistųjų palankumą bei užsitarnauti pagarbą. Pasirašydamas įvairius raštus administracijai visada juos baigdavau žodžiu „pagarbiai“, nes taip buvau įpratęs pasirašyti dokumentus. Galbūt todėl administracija ir pasiūlė neblogą darbo vietą. O sukaupęs didelę patirtį, gindamas save teismuose, pradėjau ir kitus kalinius konsultuoti – net padėdavau jiems parašyti teisminius dokumentus“, – dėstė E. Petrauskas.

Jis pastebi, kad du trečdaliai atlikusių bausmę  kalėjimuose vėl grįžta.

„Kalėjimo viršininkui pasakiau: „Mano byla suklastota. Nukentėjusiųjų ir padarytų žalų nėra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paleis mane iš jūsų.“ O jis juokėsi: „Aš dirbu čia dešimt metų, bet to dar nemačiau“, – sakė E. Petrauskas.

Tačiau jis neklydo: praleidęs Kybartuose devynis su puse mėnesio 2018 metų pabaigoje išgirdo palankų sprendimą – bylą nagrinėti iš naujo.

Kai kurie teisėjai, prokurorai siuntė „žinutes“ tartis?

„Esu perėjęs visas teismų instancijas. Susidarė įspūdis, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai dirba skaidriausiai. Kai kurie žemesnių instancijų teisėjai, nagrinėję mano bylą, per tarpininkus man siuntė žinutes „tartis“. Buvęs prokuroras man pasakojo, kai kurie teisėjai  ypač linkę imtis finansinių bylų. Kodėl – pagalvokite patys. Beje, ne paslaptis, kad du trečdaliai teisėjų yra buvę prokurorai – kai kurie jų, ypač dirbantys su organizuoto nusikalstamumo bylomis, turi labai didelę įtaką teisėjams“, – sakė E. Petrauskas, kurio lygtinis teistumas baigėsi praėjusių metų gruodį.

Jis apskundė Lietuvą Strasbūro Žmogaus Teisių Teismui ir skundas yra Jungtinių Tautų Organizacijoje.

„Visi teismai man kainavo daug, nors aš pats gerai išmokau atsiliepimus, skundus  rašyti – net pataisau savo advokatų atsiliepimus ar ieškinius. 2015 metais įkūriau Kredito unijų narių asociaciją apginti kredito narių interesus. Teisybė mano gyvenime buvo, yra ir bus svarbiausia – nesu piktas ar kerštingas žmogus“, – prisipažįsta pašnekovas.

Dabar yra ieškovas pats

Jau pasibaigus daugiau kaip 14 metų trukusiai teismų karuselei dėl Palangos kredito unijos, dabar jis pats yra pareiškėjas-ieškovas dvejose bylose:  prieš Kretingos rajono savivaldybę bei prieš Palangos miesto savivaldybę dėl reikalavimo nukelti jo  šeimai priklausantį prekybinį kioską prie Kurhauzo.

Kaip UAB „Palangos verslo centro“ direktorius jis siekia, kad teismas įpareigotų Kretingos rajono savivaldybę nekeisti miesto centro detalaus plano, kuris numato medžių kirtimą ir automobilių statymo aikštelės panaikinimą. Pagal dabartinę Rotušės aikštės vizualizaciją aikštėje ketinama panaikinti didžiąją dalį parkavimo vietų, jas iškeliant į praplatintą aikštelę prie buvusio buitinių paslaugų kombinato ir erdvę prie Pranciškonų stadiono. Dėl to, E. Petrausko žodžiais, nesutinka ne vien jo šeima, bet ir kiti verslus aplink Rotušės aikštę plėtojantys kretingiškiai, taip pat didžioji dalis miesto gyventojų.

Svajoja parašyti knygą

Paklaustas, iš kur pas jį tiek tvirtybės ir kovotojo dvasios, buvęs Palangos kredito unijos steigėjas ir vadovas nedvejodamas atsako: „Pirmiausia mane sportas užgrūdino. Bet, prisipažinsiu, man labai svarbus tikėjimas – kalbuosi su Dievu tiesiogiai. Aš ne tikiu, o žinau, kad yra Dievas. Tai mane stiprina. Net mano septynerių metų anūkas, atvažiavęs pas mus, vakare prieš miegą, mane ragina: „Pasimelskime. Dieve, duok mano tėveliams, seneliams visiems artimiesiems ir draugams ir mano šuniukui Stelai sveikatos“. Man tai yra tikrosios vertybės – šypsosi E. Petrauskas, svajojantis vieną dieną parašyti knygą apie savo gyvenimą.

Jis priduria: „Neslepiu, kad dar yra indėlininkų, kuriems aš, kaip buvęs Palangos kredito unijos steigėjas, dar turiu įsipareigojimų – ir planą jiems įvykdyti. Aš toks žmogus – žodžio.“