Gabrielė nepabūgo artimųjų gąsdinimų, kad visą gyvenimą praleis prie puodų: dabar kuria desertus vienam garsiausių Lietuvos restoranų

Palangos tiltas, 2023-11-15
Peržiūrėta
848
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

FOTO: VYGINTAS SKARAITIS DELFI MONTAŽAS
FOTO: VYGINTAS SKARAITIS DELFI MONTAŽAS

Nors liaudies pasakojimuose prie puodų namuose dažniau pastatoma moteris, vis dėlto, restoranų virtuvėse karaliaujant dažniau įsivaizduojame vyrus. Todėl ypač smagu supažindinti, kad prie vienu geriausių Lietuvos restoranų nuolat kritikų įvardijamo „Vila komoda“ Palangoje saldėsių vairo stovi moteris – Gabrielė Gofmanė.

Šiemet ji ir jos komanda Lietuvos vyno ir desertų derinių čempionate laimėjo pirmąją vietą. Jo metu susiburia geriausiųjų šalies konditerių ir someljė komandos ir demonstruoja, kaip du dėmenys derinyje gali papildyti vienas kitą.

O Gabrielė ir „Vila Komoda“ komanda šiemet čempionato metu pristatė išties sudėtingą desertą. Jis pagamintas iš saliero gumbo ledų, lazdyno riešutų trupinių, karamelės, slyvų, juodųjų serbentų, salierų lapelių, taip pat – petražolių aliejaus. 

Pati moteris skaldo mitus ir teigia, kad alkūnėmis skintis savo vietos tarp vyrų gastronomijos pasaulyje jai tikrai nereikia. O taip pat ji pasidalina šiltais pasakojimais apie kelią į konditeriją, kuri ją lydi ir darbe, ir namuose.

– Gabriele, papasakokite apie savo vaikystės saldėsių atsiminimus. Kurie buvo itin reti ir šventiniai, kuriuos labiausiai mėgote, kuriems – buvote abejinga? Kuriuos pirkdavote, o kurie būdavo gaminami namuose? 

– Vaikystės desertas man – plikytas pyragaitis, įdarytas kremu, kuris šiai dienai gali priversti mintimis grįžti atgal į vaikystę. Bet maža mėgau viską, kas saldu. Turbūt kaip ir dauguma vaikų.

Tortai mūsų namuose buvo itin reti ir šventiniai. Tuo metu tikrai tai buvo tik progoms skirtas desertas, kurio negamindavome namuose, pirkdavome. Buvau labai abejinga visiems desertams, kur yra varškės. Daug laiko reikėjo susidraugauti su ja. 

– Papasakokite apie savo pačios santykį su saldumynais. Ar visada juos mėgote, o gal geriausias desertas jums, kaip juokaujama, dešra? Ar paauglystėje ar studentiškais laikais turėjote savo „firminį“ desertą? 

– Darbe visada juokauju kolegoms ir draugams, kad gabalėlis cukraus gali išgelbėti pasaulį. Cukrus pakelia nuotaiką o aš šventai tikiu, kad tai daro žmones laimingesnius. Aš nuoširdžiai neįsivaizduoju savo dienos be saldžios pertraukėlės, o mėsos gabaliukas manęs nesužavės.

Savo firminį desertą turėjau vaikystėje, kai būdama 6 metų jau mokėjau išsiplakti kiaušinių baltymus su cukrumi, ir man tuo metu atrodė, kad jau moku pagaminti kremą. Savo kremu gardindavau trapučius ir norėdavau visus vaišinti savo desertu. Tai labiausiai įstrigęs mano pirmasis desertas, kuris dabar jau atrodo juokingas.

– Kada supratote, kad norėtumėte ir galėtumėte iš to uždirbti? Kad tai galėtų būti jūsų profesija? 

– Labai gerai pamenu, kad pirmą kartą tai supratau septintoje klasėje, kai garsiai pasakiau, kad noriu būti konditerė. O tuo metu dauguma žmonių mane atkalbinėjo ir sakė: „Negi visą gyvenimą praleisi prie puodų?“.

Bet konditerija yra visiškai ne apie stovėjimą prie puodų. Man tai kaip meditacija, menas ir laisvė kūrybai. O ir konditerijos pasaulis yra labai platus. 

– Papasakokite, kur mokėtės konditerijos meno? Ar galite papasakoti, kaip atrodė tas mokymosi procesas? 

– Konditerijos mokiausi Klaipėdos Turizmo mokykloje. Lankiau labai daug įvairiausių konditerijos mokymų, kuriuos vedė jau pripažinti konditeriai. Žinoma, vienas didžiausių mano mokytojų yra Martynas Meidus. Jis išmokė nuo gyvenimiškų pamokų iki didžiausių konditerijos paslapčių. 

Mokymosi procesas nebuvo sudėtingas, jis labiau skatinantis tobulėti. Ir su kiekvienu savo desertu didėja noras padaryti vis geriau.

– Kur dirbote metams bėgant? Kokius savo desertus iš tų vietų atsimenate?

– Savo srityje išbandžiau daug skirtingų darbų. Pradėjusi dirbti konditerijos ceche, kur vyko masinė gamyba, labai greit supratau, kad man mieliau kiekvieną desertą gaminti su meile ir skiriant jam daugiau laiko. 

Dirbau įvairiuose kepyklėlėse, desertinėse. Teko ir keletą metų vadovauti desertinei, tai visai kitokia patirtis, kai perduodi savo žinias kitiems. Iš visų desertų labiausiai pamenu atradusi savo atskirą meilę spurgoms. 

– Ar kaip konditerė turite savo stilių? Koks jis? Ko konditerijoje nemėgstate ir kas jūsų arkliukas?

– Manau, kad mano stilius dar formuojasi, tačiau visada stengiuosi išlaikyti minimalistinį, neperkrautą dizainą, aiškias formas. Konditerijoje stengiuosi pamilti viską, o mano arkliukas turbūt būtų prancūziški kepiniai ir desertai. 

– Ar tiesa, kad restoranų virtuvėse ir salėse sukasi daugiau vyrų? Ar moteriai tenka išsikovoti savo vietą? 

– Sugriausiu visus mitus ir pasakysiu, kad moterims tikrai nereikia išsikovoti savo vietos. Su vyrais dirbti nėra sunku, kai kolektyve yra pagarba vienas kitam.

– Papasakokite apie savo ir „Vila Komoda“ restorano sukurtą desertą Desertų ir vynų derinimo čempionate, kur užėmėte pirmąją vietą. Kaip jį sugalvojote? Kaip koregavote? O gal gavosi iškart? 

– Kaip jau minėjome čempionate, desertą sukurti užtruko penkerius metus. 

Pamenu, kai Martynas atėjo pas mane su idėja ir mes pradėjome ją įgyvendinti, tai pirminis rezultatas buvo visiška priešingybė. Kaip mes patys juokavome, tai atrodė tarsi sriubos lėkštė. Šis desertas yra iš labai daug sudedamųjų dalių, kurias viena po kitos mes lipdėme, testavome, kol gavome, šiai dienai, mūsų akimis tobulą desertą. Kurdami atradome formas, skonius, naujas technikas ir dideliu darbu pasiekėme pirmąją vietą. 

– Įsivaizduokite tobulą namų desertą. Jaukų, susijusį su saugumo jausmu, artimųjų ratu. Koks desertas šauną į galvą? Ar patys namuose jį gaminate, o gal kažkur perkate?

– Pirmasis desertas, kuris atėjo į galvą, tai bandelės. Jaukiai, artimųjų rate, prie arbatos puodelio atverti orkaitės duris, o ten garuoja karštos, kvapnios bandelės.

Fausta Marija Leščiauskaitė

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Nors liaudies pasakojimuose prie puodų namuose dažniau pastatoma moteris, vis dėlto, restoranų virtuvėse karaliaujant dažniau įsivaizduojame vyrus.


Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, diplomatas Arvydas Pocius galėtų mėgautis oria ir ramia ankstyva kariškio pensija ar savo malonumui dalintis sukauptomis žiniomis su Lietuvos karo akademijos kariūnais ar universitetų studentais. Tačiau užpernai į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partiją įstojęs klaipėdietis pernai su jos vėliava dalyvavo rinkimuose į Seimą ir laimėjo...


,Akcija „Darom“ gali vykti nors ir kiekvieną dieną“, – sako į Rąžės upės ir aplinkos valymo iniciatyvą susibūrę trijų garsiausių Palangos restoranų: ,,Onorė“, ,,Oldman“ ir ,,Basanavičiaus kiemelis“ savininkai. Vos tik apie šią iniciatyvą užsiminė palangiškių Rimavičių šeima – nedelsiant prie jos prisijungė ir bendraminčiai. O...


Laurynas Šerelis, Palangos naujakurys, ir transporto/logistikos įmonės UAB „Arsatrans“ savininkas ir direkorius, jau keletą metų intensyviai užsiima ištvermės sportu, dalyvvauja tiratlono varžybose. Tačiau naujausias vyro iššūkis pakelia antakius: Laurynas ruošiasi nubėgti 100 kilometrų – ir net daugiau – nuo Latvijos bei Lietuvos...


Jau dvidešimtą vasarą Palangoje dirbanti dailininkė Anna Lopucha-Vinauskienė yra apdovanota neeiliniu talentu, rašo Julija Mackevičiūtė, delfi.lt žurnalistė. Moteris ir Lietuvoje, ir užsienyje yra žinoma dėl savo piešinių, jai niekuomet netrūksta užsakymų. Tačiau kokia, kaip asmenybė, yra Anna?


Palangos kurhauzo pastate, kuriame įsikūręs Palangos kultūros ir jaunimo centras (PKJC), kultūrinis gyvenimas virte verda. Prieš beveik dvejus metus jam pradėjo vadovauti klaipėdietė Vita Petrauskienė. „Čia į darbų sūkurį įsitraukę visi, ne tik aš“, – sakė direktorė, kuri mielai sutiko „Palangos tiltui“ papasakoti apie centro veiklą bei savo potyrius...


2015 metų sausio 20 dieną sukanka 130 metų, kai gimė vienas garsiausių pajūrio fotografų Ignas Stropus. Iki šiol žinoma I. Stropaus biografija buvo gana skurdi ir dalinai klaidinga. Pagerbdama fotografo kūrybinį palikimą, daugelį metų archyvuose, muziejuose, privačiose kolekcijose, šeimos albumuose kruopščiai rinkau smulkiausias detales ir bandžiau lipdyti vientisą...


„Kultūros vertybės amžinos“ – tokiu šūkiu vakar Palanga – Kultūros sostinė 2013 pasitiko balandžio 15-ąją minimą Kultūros dieną. „Tegul kiekvieno mūsų širdyse Kultūros diena bus visą gyvenimą“, - po iškilmingos šventės atidarymo ceremonijos, išlydėdama centrinėn miesto aikštėn susirinkusiuosius palangiškius...


„Tikrai, tikrai smagu buvo jausti gyvenimą tada, kai buvo gyvi“, – palangiškė, meniškos prigimties Klaipėdos plento gyventoja Stanislova kalbėjo objektyviai, neapmaudavo, nepyko, tik pabrėžė, kad tada, „kai buvo gyvi“, buvom lietuviai ir vieningesni, ir draugiškesni, ir nebėgom vienas nuo kito už artimiausios sankryžos...


Siaučiantys žieminiai vėjai ir drėgni orai dažną mūsų „įsuka“ į peršalimo ligų verpetą. Kad taip neatsitiktų ir išliktume sveiki bei gyvybingi, reikia stiprinti imuninę sistemą. Ji – galingiausias žmogaus organizmo ginklas nuo įvairių virusų, bakterijų, kitų ligų sukėlėjų. „Palangoje sergančiųjų viršutinėmis kvėpavimo takų ligomis yra, tačiau dėl...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius