Gaisruose ir taikos palaikymo misijose užgrūdintam ugniagesiui paklūsta ir... gintaras

Baigiantis vasarai, buvo įdomu sužinoti, o kokia gi vasara buvo „karščiausio“ Lietuvos kurorto – Palangos ugniagesiams gelbėtojams. Pasak Palangos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vado Tomo Liutiko, vasara Palangos kurorte nebuvo išskirtinė: „Džiaugiamės, kad nebuvo didelių gaisrų, tačiau norėtųsi, kad žmonės būtų sąmoningesni. Stebina, kai neradę problemų sprendimo, sėda prie vairo neblaivūs ar apsvaigę, neatsakingai elgiasi vandenyje.“

28-erius metus tarnyboje dirbantis pareigūnas tvirtina, jog gyvenimo tempas greitėja, todėl keičiasi ir ugniagesio gelbėtojo profesija. „Tarnybiniai automobiliai tapo modernesni, greitesni, aprūpinti gausia gelbėjimo įranga. Darbo apranga – saugesnė, kvėpavimo aparatai – patogesni ir patikimesni. Visa tai leidžia dirbti greičiau ir efektyviau. Be to, ugniagesiai gelbėtojai privalo nuolat atnaujinti žinias. Jų darbas kupinas adrenalino, o kad galėtum padėti žmonėms ištikus nelaimei, būtinas ir geras fizinis pasirengimas.“

T. Liutikas pasakoja, jog gimė ir augo Palangoje: „Vaikystėje gyvenau šalia gaisrinės – kartu su kiemo draugais dažnai lankydavomės gaisrinės stadione, o ugniagesių darbą galėdavau stebėti tiesiog pro savo namų langus. Tai buvo kasdienybė, nors vaikystėje net nesvajojau būti ugniagesiu – kaip ir daugelis jaunuolių nežinojau, kuo noriu tapti.“

Atlikęs privalomąją karo tarnybą gavo pasiūlymą likti dirbti Lietuvos kariuomenėje Vilniuje: „Sukūręs šeimą grįžau į gimtąją Palangą ir nusprendžiau ieškoti darbo čia. Savo kandidatūrą pasiūliau gaisrinės viršininkui, o po motyvacinio pokalbio buvau priimtas į ugniagesių gelbėtojų gretas. Esu labai dėkingas savo pirmajam pamainos vadui Nidui Burbai ir visai komandai, kurie nuoširdžiai dalijosi patirtimi ir padėjo žengti pirmuosius žingsnius. Likimas lėmė, kad ir dabar gyvenu vos už dviejų minučių kelio nuo gaisrinės. Net ir nebūdamas tarnyboje, jei išgirstu iškvietimą, kartu su sūnumi dažnai vykstame paskui kolegas.“

„Tarnybos metu man svarbi visuma – ne tik gaisras, bet ir žmonių savijauta, – sako T. Liutikas. – Jei matau, kad įvykus nelaimei vaikai išsigandę, leidžiu jiems įlipti į automobilį, paliesti įrangą – taip sumažinamas stresas. Tačiau būna situacijų, kai žmogaus gyvybės išgelbėti nebeįmanoma – skendimai, avarijos. Tai sunkiausios akimirkos. Tačiau mes suprantame, kad ne viskas priklauso tik nuo gelbėtojų pastangų.“

Pasak pamainos vado, šiandien visoje Lietuvoje trūksta ugniagesių gelbėtojų: „Todėl kartu su savo pamainos ugniagesiais, lankydamiesi mokyklose, stengiamės sudominti mokinius šia profesija – ne tik pasakojame jiems apie savo darbą, bet ir leidžiame praktiškai išbandyti įrangą. Tikiuosi, kad nors keli mokiniai po tokių susitikimų pasirinks šį kelią. Norinčius tapti ugniagesiais, kviečiu apsilankyti atvirų durų dienose gaisrinėse arba tapti savanoriais ugniagesiais.“

T. Liutikas keisti profesijos niekada neketino, nors ir išbandė ne vieną veiklą. „Esu dirbęs Lietuvos kariuomenėje savanoriu, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre dėsčiau kelionių geografiją, kaip savanoris dalyvavau taikos palaikymo misijose Afganistane ir Malyje, bet širdyje visada likau ugniagesys gelbėtojas“, – sakė jis.

Palangiškis teigia, jog jūra yra jo gyvenimo dalis: „Labiausiai patinka ruduo ir audringa jūra – tai tarsi poilsis ir atgaiva. O nuo įtampos ir kasdienio adrenalino darbe labiausiai atsipalaiduoti padeda... gintaras. Laisvu metu gaminu gintaro papuošalus. Daug metų kartu su žmona organizavome „Gintarines Kalėdas“, vedėme edukacijas apie tradicinį gintaro apdirbimą. Šiuo metu tai labiau hobis, nors dabar šią veiklą esu kiek „padėjęs į šoną.“