Palangiškė Alma Panebažytė–Viskontienė pristatė ketvirtąją poezijos knygą „Akimirkų švytėjime“

Visas žmogaus gyvenimas susideda iš akimirkų, kurios, kaip kometų švytėjimas, pralekia kosminiu greičiu. Žemėje jis palieka ryškesnį švytėjimą, kuris atsispindi iš jo sielos ir širdies, iš gerų darbų, iš meilės Tėvynei ir šeimai, iš bendrystės, iš buvimo šalia kitų, kurie nuo to švytėjimo tampa geresni.

Šiandien kalbėsiu apie nuostabią moterį, poetę, kūrėją, kuria gali didžiuotis visa Palanga. Ta puiki moteris yra Alma Panebažytė–Viskontienė, kurios ketvirtoji poezijos knyga „Akimirkų švytėjime“ buvo pristatyta saulėtą praėjusio penktadienio popietę kūrybiniams draugams, „Takai per kopas“ bendraminčiams, Palangos kūrybinei visuomenei, draugams ir giminaičiams, kitų poetinių sambūrių atstovams iš Mažeikių, Plungės, Vilniaus, Platelių – visiems, kam miela, brangi ir reikalinga yra Alma ir jos poetinis žodis.

„Eina poetė per žemę –
Svajoklė su paukščio sparnais.
Ramybę rieškučiomis semia
Ir veda žvaigždėtais keliais.“

Alma Viskontienė – pedagogė. Kilusi iš gražiausio Dzūkijos krašto, baigusi vidurinę mokyklą Druskininkuose, studijas pratęsė Vilniaus universitete. Gyvenimo ir likimo keliai suvedė Almą su vyru žemaičiu. Taip ir nuvinguriavo gyvenimo upė per visą Lietuvą – iš vaizdingo ir gražaus Dzūkijos krašto į ne mažiau gražų Žemaitijos kraštą, prie Baltijos krantų – į gintarinę Palangą.

Alma – ne eilinė pedagogė. Ji poetė

Daugiau negu tris dešimtmečius išdalinusi save mažiesiems Palangos gyventojams, ji mokė vaikus poetinio meno, kalbos grožio, meninės raiškos. Kaip pasakojo jos kolegės, visos pamokėlės mažiesiems vykdavo poetine kalba, kurios pagrindas buvo lietuviškas žodis, ritmas, rimas, žodžio skambėjimas. Savo širdyje Alma augino poezijos gėlę, skirtą vaikams. Gal todėl ir jos pirmosios knygos buvo skirtos mažiesiems klausytojams, jų tėveliams ir močiutėms. 2013 metais pasaulį išvydo pirmoji vaikiška knyga „Jūros akmenėlių šokiai“, 2019 metais – „Kukučio draugai“, o 2021 metais – visų vaikų mylimiausia knyga „Eina saulytė žemės takeliais“.

Iš pradžių rašė sau

Bėgant laikui, stalčiuose kaupėsi eilės, kurias Alma iš pradžių rašė sau. Almos poetinė gėlė augo, brendo, skleidėsi gražiausiais žiedais. Poezija tapo jos sielos, širdies kalba, jos gyvenimo išraiška. Jai per maža vietos stalčiuose ir užrašinėse. Savo poezijos spalvas, būsenas, nuotaikas, emocijas reikėjo pasidalyti su bendraminčiais. Gerai, kad šalia Almos visada vienoje gretoje – jos geriausia draugė, poetė ir bendramintė Nijolė Fultinavičienė. Kaip juokaudama sakė Alma: „Gavau spyrį“ ir buvau pastūmėta prie minties, kad tikrai reikia knygą išleisti, tuo labiau kad laikas bėga ne mano naudai.

Kūrybos pasaulyje Alma nėra naujokė. Ji – aktyvi asociacijos „Menų sodas“ narė. Šios asociacijos tarptautinis Šilaičių festivalis, kurio siela ir įkvėpėja yra Danutė Ruseckaja, ir suvedė mus su Alma prieš septynerius metus. Nuo to laiko keliaujame viena pas kitą į knygų pristatymus, jubiliejines poezijos šventes, susitinkame įvairiuose poetiniuose renginiuose.

Sukvietė poezijos gerbėjus iš visos Lietuvos

Almos Viskontienės poezijos knygos „Akimirkų švytėjime“ gimimas sukvietė, surinko į Palangos kurorto muziejaus salę poezijos gerbėjus iš visos Lietuvos.

Vakaro moderatorė – Nijolė Fultinavičienė, puikiai visiems palangiškiams žinoma „Takai per kopas“ poetinio sambūrio siela, pati artimiausia Almos kūrybinė ir šeimos draugė.

Puikius muzikinius intarpus, tiesiog galima sakyti – visą koncertą Almai dovanojo ir jos sukurtą poeziją „muzikiniu rūbu“ aprėdė dainuojamosios poezijos atlikėjos, kūrėjos, pedagogės, poetės, nuostabiai švelnių balsų savininkės iš Vilniaus – Birutė Gaučienė ir Inga Gučienė. Jos scenoje tarsi sesės, panašios ne tik išore, bet ir vidiniu muzikiniu ryšiu, susiliejančiu balsų skambėjimu.

Pasaulį išvydo neatsitiktinai

Almos Viskontienės knyga „Akimirkų švytėjime“ pasaulį išvydo neatsitiktinai – ji pasirodė tuo metu, kai Lietuva šventė ir švenčia Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Daug gražių žodžių išsakyta ir padėkota Ridsalės kūrybinei grupei už kokybišką, estetišką knygą su nuotraukomis.

Daug šiltų, jaudinančių, švelnių posmų išsakyta Almos ir Nijolės lūpomis, daug šiltų jausmų perteikta Almos gimties ištakų žemei, baltu žydėjimu pasipuošusiai Dzūkijai, motinai, tėviškei, tėveliams, vaikystės prisiminimams, metų tėkmei, kasdienybei ir šventėms, Palangai, jūrai, gamtai, meilei, vyrui, šeimai, gyvenimo džiaugsmui, akimirkų švytėjimui, ilgesiui, nerimui, grožiui, laukimui. Šiems jausmams atskleisti skirti eilėraščiai „Motinos lopšinė“, „Pavasario mergaitė“, „Eisiu ir eisiu takais Čiurlionio“, „Mano rojaus kampelis“, „Druskininkų ruduo“, „Vaikystė“, „Mano jūra“, „Žiemos vakaras“, „Kai susilieja jūra su dangum“...

Širdis virpino vilniečių dueto atliekamos dainos: „Prisiglausiu“, „Balandžio sūpuoklės“, „Balta“, „Tau“, „Kartu su tavim“, „Lapkričio vakaras“, „Norėčiau“... Dainomis keliauta per laiko ratą, per šventes, per Lietuvą, per jausmų labirintus, per debesų erdvę, per svajones, per vasaros lietų, per gyvenimo prasmės paieškas.

„Gimiau pavasarį,
Kai ievos žydi,
Kai žemė skęsta obelų žieduos,
Gegužės aromatas lydi širdį,
O deivė Milda supo paslaptį delnuos...

Ar ne stebuklas gimt per pačią Mildos šventę,
Dabar jau suprantu,
Kodėl aš kitokia,
Kai šitiek metų žemėj pragyventa,
Esu maža mergaitė širdyje.“

Knyga pasaulį išvydo lietuviškos Meilės dieną

Neatsitiktinai ši knyga pasaulį išvydo lietuviškos Meilės dienos – Mildos šventės – dieną. Tai pačios poetės Almos gimtadienio dovana sau ir savo šeimai, vaikams ir anūkams, draugams, visiems, kas domisi šios puikios moters poetiniu šaltiniu, kas myli jos poetinį žodį.

Daug gražiausių palinkėjimų išsakė draugai, bendraminčiai, buvę kolegos. Džiaugėmės ir mes – poetės Liucija Jagielienė, Bronislava Paulauskienė ir Regina Miežetienė, galėdamos pasveikinti, apkabinti poetę Almą, palinkėti jai naujų skambių posmų ir gero kelio jos knygai į skaitytojų širdis ne tik takais per kopas, bet ir per visą Lietuvą.

Liucija Jagielienė
LNRS narė
Mažeikiai