Ieva Šeškutė, modelis iš Palangos: „15 metų dirbti su Giorgio Armani – didelis pasiekimas. Bet aš nesijaučiu išskirtinė“ (VISAS STRAIPSNIS)

Linas JEGELEVIČIUS, 2020-09-28
Peržiūrėta
2331
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Ieva Šeškutė, modelis iš Palangos: „15 metų dirbti su Giorgio Armani – didelis pasiekimas. Bet aš nesijaučiu išskirtinė“ (VISAS STRAIPSNIS)

Kai buvo dar niekam nežinoma mergaičiukė iš Palangos, Ieva Šeškutė 1990-ųjų pradžioje pamišėliškai strykčiojo pagal legendinės dainos „Lambada“ ritmus, tačiau prieš veidrodį, įsivaizduodama save modeliu, niekada nesistaipė. O viskas prasidėjo nuo smalsumo jau sulaukus 18-os... 2004 metais sudalyvavusi „Baltic models“, „Image Group“ ir „D-MAX models“ atrankose Palangoje, netrukus palangiškei suspurdo širdis – „Baltic models“ pranešė, kad Ieva yra pakviesta dirbti aukštosios mados (Haute Couture) modeliu Milane. Mergina jame „užstrigo“ ilgam – jau 15 metų dirba su Giorgi Armani mados namais. I. Šeškutė mielai atsakė į laikraščio "Palangos tiltas" turinio partnerio, žurnalo „Lietuvos pajūris“ klausimus.

– Kaip Ieva, mergaičiukė iš Palangos, užkariavo aukštąją madą Milane?
– Mano pirma kelionė į Milaną man tapo ir paskutine į jį... Taip sakant, radau savo vietą žemėje. Prasidėjo mano pirmieji žingsniai mados pasaulyje – begalės atrankų, fototestai, susitikimai su klientais. Pamenu, vyko atranka į Giorgio Armani šou, joje dalyvavo daugiau nei 200 merginų. Pasisekė tik nedaugeliui, taip pat ir man! G. Armani pats atsirinkinėjo modelius, o manęs net paprašė praeiti mini podiumu keletą kartų (šypsosi). Iškart paklausė, koks mano vardas. Jaudinausi, net nelabai susigaudžiau, kas vyksta... O kai pasakė, kad padarytų man polaroidinę nuotrauką, nedrąsiai patikėjau, jog galbūt man nusišypsojo laimė... Polaroidus darė tik toms, kurios palikdavo įspūdį ir patikdavo dizaineriui. Kartu jau esame 15 metų. Kiekvienam modeliui tai – itin ilgai...
– O apie ką labiausiai svajojote vaikystėje?
– Nuo pat mažų dienų mane traukė muzika, šokiai. Pamenu, būdama 5 metų, įsijungdavau magnetofoną namuose Palangoje ir šokdama dainuodavau (juokiasi). Mėgau lambadą. Tiesiog buvau pamišusi dėl jos... O ji tada, 1989-aisiais, buvo labai populiari (dainą „Lambada“ atlikusi Brazilijos dainininkė Loalwa Braz (Loalva Bras) mirė tragiškomis aplinkybėmis 2017 metų pradžioje, – aut. past.) Lankiau įvairius šokių būrelius – tautinių, sportinių. Visada svajojau susieti savo ateitį su šokiais, scena. Net ir dabar, kavinėje ar tiesiog gatvėje išgirdusi gerą muziką, man vis dar užverda kraujas, ir kojos juda pagal ritmą (šypsosi).
Galima sakyti, kad labai nenutolau nuo scenos ir muzikos. Fotosesijų metu visada paleidžia muziką, tai ir pozuoti lengviau. Ritmą lengvai pagaunu – prie įprastų modelio pozų dar kokį šokio judesį „įjungiu“ ir pirmyn pačios kojos neša (šypsosi). Dėl tokio mano muzikalumo ir nuotraukos geros gaunasi, ir apskritai nuotaika geresnė (šypsosi).
O ėjimas podiumu, tai – kaip šokti ant scenos! Šviesa – į tave, muzika – tau, visų akys – į tave! Tik balų niekas nerašo (nusijuokia). Muzika man – sielos atgaiva.
– Jūsų tėvelis – autobuso vairuotojas, mama – namų šeimininkė. Ko jie jūsų mokė vaikystėje? Kokios buvo jų svajonės dėl dukros?
– Tėvai mokė visko, jų darbas toks – mokyti, ar ne? (Šypsosi). O jei rimtai, tai (mokė) meilės artimiems, pagarbos, atsakingumo, žodžiu, kaip užaugti geru, doru žmogumi.

O kokią ateitį jie man planavo, negaliu pasakyti. Manyčiau, kad daug neplanavo, nes kai daug planuoji, tai nieko ir nesigauna (šypsosi). Bet tikrai žinau, kad modelio karjeros jie man nepiršo ir nenumatė (šypsosi).

– Kas yra svarbiausia modelio karjeroje?
– Mergaitės į modelio darbą turėtų žiūrėti atsakingai, klausyti agentų patarimų. Lankstumas, disciplina, pagarba sau ir su kuo dirbi – būtini. Dažnai būna, jog pirmą kartą į svetimą šalį – o dar Italiją – atvykusios jaunos merginos modeliai pajunta laisvę ir... beveik užtrokšta joje – pamiršta, ko atvažiavo. Pradeda praleidinėti atrankas, į darbą atvažiuoja neišsimiegojusios, nepasiruošusios ir taip toliau.
Modelio darbas iš pažiūros – toks vėjavaikiškas, nerimtas gali atrodyti. Bet tai – klišė, stereotipas. Man modelio darbas – atsakingas, rimtas. Kaip sakau, reikia išmokti būti modeliu. Būdamos svetur mergaitės labai greitai turi tapti sau ir mama, ir tėčiu. Bet tai – verta. Tapus modeliu, atsiveria daugybė įvairiausių galimybių. Kelionės po visą pasaulį – susipažįsti su svetimų šalių kultūromis, susirandi naujų draugų, pamatai įdomių vietovių, grįžti namo kupina nedylančių įspūdžių. Modelio darbas turi savo taisyklių, kaip ir kiekviena kita profesija. Bet jo pranašumas tas, jog mūsų biuras – visas pasaulis!
– Kokie jūsų karjeros pasiekimai jums yra svarbiausi? Su kokiomis modelių agentūromis esate dirbusi? Dabar dirbate?
– Atvykau į Milaną prieš 15 metų. Kaip sakau, „paragauti“ modelio duonos. Dirbau su keletu agentūrų, kol galiausiai pasirinkau bendradarbiauti „Fashion model management“. Tai – viena seniausių ir stipriausių agentūrų Milane. Jos komanda, agentai – šaunūs, tai ir lengva dirbti.
Kartais didelės reikšmės neturi tai, ar agentūra – didelė ar maža, viskas priklauso nuo pačios merginos. Jei esi perspektyvus modelis, tai ir mažoje agentūroje dirbsi ir būsi pastebėta. Beje, aš pas Giorgio Armani patekau iš mažos agentūros.
Kalbant apie mano, kaip modelio, pasiekimus, jie – ne tik mano pozavimas garsių žurnalų viršeliuose, pavyzdžiui, „L'officiel“, „Figaro“, „Vogue“ ir kituose, bet, ko gero, svarbiausia, ilgametis bendradarbiavimas su Giorgio Armani mados namais.
Tikra tiesa, kad modelio darbas – laikinas. Toli gražu, ne daugeliui mergaičių pavyksta pakilti į tokias modelio karjeros aukštumas, kaip kad pavyko man. Paprastai modelio karjera trunka vos kelis sezonus. Taigi, drąsiai galiu teigti, jog dirbti G. Armani komandoje beveik 15 metų – didelis pasiekimas mados pasaulyje. Ypač, kai pagalvoji, kad esi mergaičiukė iš Palangos. Sėkmės elementas – taip pat svarbus, bet ne mažiau (svarbu) ir atsakingas, rimtas požiūris į darbą. Dar svarbu – paprastumas. Juk niekam nepatinka įnoringos, kaprizingos ir pretenzijas reiškiančios merginos.
Modelis – lyg drobė, ant kurios dizaineriai kuria šedevrus, realizuoja savo kūrinius. Jei būčiau itin dažnai reiškusi savo nuomonę, rodžiusi kaprizus ar abejojusi dėl man keliamų reikalavimų, tai, manau, mano karjera seniai jau būtų pasibaigusi. Šių dienų merginoms, kurios nori išbandyti save mados pasaulyje, patariu rimtai apie tai pagalvoti.
– Kaip atrodo jūsų, kaip modelio, diena, kai ruošiatės lipti ant podiumo?
– Kai pačioje savo karjeros pradžioje dalyvaudavau aukštosios mados savaitėse Romoje ar Paryžiuje, tai jos pareikalaudavo gan daug jėgų. Kėlimasis anksti ryte, atrankos, drabužių primatavimai pristatymams, šou... Net nebūdavo laiko nei normaliai pavalgyti, net užkąsti, nei išsimiegoti pakankamai. Kaip sakau, to grožio miego labai pritrūkdavo. Parėjus po ilgos darbo dienos namo, griūdavau į lovą ir miegodavau kaip užmušta. Dažnai – vos kelias valandas, bet užtekdavo. Dienos įtampa, darbo krūvis man suteikdavo adrenalino, net nesijausdavau pavargusi. Toks jausmas, jog gali kalnus nuversti (šypsosi).
Pamenu, būdavo dienų, kai dalyvaudavau apie 10 pasirodymų. Visa laimė, kad jie vykdavo viename pastate. Po kiekvieno pasirodymo nebūdavo laiko nei apsirengti ar nusivalyti makiažo – reikėdavo greitai bėgti į kito šou užkulisius, kur tave perdažo, perpurškia – paruošia išeiti ant podiumo... Kartais lėkdavau pusnuogė – visi daiktai paskubomis sugriebti į rankas – ir bėgte koridoriais. Kai kas net atsisukdavo pažiūrėti: „Chm, ar viskas gerai tai mergaitei?“
O kai jau vis daugiau ir daugiau pradėjau dirbti Giorgio Armani mados namuose, nebeliko laiko aukštosios mados savaitėms. Jose dalyvavau tik pristatydama Giorgio Armani kolekcijas, kitų dizainerių drabužių jau negalėjau pristatyti... Kai dizaineris tave pasirenka būti viena jo pagrindinių modelių, galioja tokia nerašyta taisyklė, jog kitiems mados namams jau nebegali dirbti. Bet aš dėl to tikrai nesiskundžiu, juk pas pasaulinio lygio dizainerį dirbu. Pakanka man jo ir vieno (nusijuokia).
O ruoštis podiumui pradedame, galima sakyti, prieš gerą mėnesį. Toks maratonas: vyksta kasdienis kolekcijos peržiūrėjimas, drabužių derinimas, aksesuarų parinkimas. Žodžiu, yra ką veikti. Kolekcijos šou pristatymas būna tik vienas, bet jis turi būti nepriekaištingas, tobulas. Nes jame dalyvauja įžymybės – mados, sporto, verslo ir pasaulio žvaigždės, elitinė mados žiniasklaida, kuri gali būti labai negailestinga... Dizaineriai naujas kolekcijas pradeda ruošti iškart po mados savaitės, tai trunka apie metus.
Aukštoji mada skiriasi nuo Pret-A-Porte įprastos mados savaitės. Čia gali sulaukti ir aplodismentų bei palaikymo šūksnių, jei demonstruodama drabužį užburi salę.
Galima stebėtis, bet dažnai dizaineriams geriausios idėjos kyla … naktį. Naktį jiems kyla ir kokių nors neaiškumų, tad kai jau galvoji, kad viskas peržiūrėta ir sutvarkyta ir yra pasirengta rytojaus dienos pristatymui, tai, žiūrėk, 6 valandą ryte sulauki skambučio – tave ragina kuo greičiau atbėgti, nes reikia vėl peržiūrėti visą kolekciją ir suspėti tai padaryti iki šou pradžios. Tad ir vėl lipi ant podiumo, kartais mieguista, tačiau šviesa, muzika ir paraginimai išvaiko bet kokius miegus...
Mūsų darbe itin svarbūs yra vizažistai. Su jais esame itin susidraugavę. Galima sakyti, kad kiekviena mergaitė turi vos ne asmeninį vizažistą. Jų mes visada paprašome, kad pridėtų daugiau skaistalų ar priklijuotų blakstienas, net jei jų ir neprašo dizaineris. Visa tai tam, kad sportinė forma išliktų ilgiau, tai – tarsi modelio restauracija. Bet net ir ji kartais nepadeda – po įtempto darbo mėnesio pradedi byrėti į gabaliukus (liūdnai nusišypso). Tad vizažistai – mūsų išsigelbėjimas!
– Ar niekada nesirgote anoreksija? Ar tiesa, kad kai kurie modeliai, siekdami būti liekni, vartoja svorį mažinančius vaistus? Net narkotikus? Ar tokių pažįstate?
– Ne, nesu sirgusi jokia liga – nei anoreksija, nei bulimija. Visa laimė, kad mane mama išmokė gaminti valgyti ir save prižiūrėti.
Jūsų minėtomis ligomis suserga modeliai, kurie neturi jokio supratimo apie sveiką gyvenseną ir mitybą, valios, suvokimo, jog badavimas tikrai į gerą nenuves. Žinoma, nėra lengva išlaikyti reikiamus centimetrus. Nemokėdamos gaminti valgyti ir neturėdamos žalio supratimo apie sveiką mitybą, mergaitės metasi į kraštutinumus... Po 15 metų, praleistų ant podiumo, galiu atsakingai pasakyti: modelių agentūros ir tėvai turi labai daug aiškinti ir apie tai kalbėti su savo mergaitėmis.
Tiesa, pažinojau vieną modelį, kuri, į savo vien kavos ir cigaretės meniu įtraukusi ir pusę sausainio, imdavosi sau už galvos. O jos kojos, tiesą pasakius, buvo „storos” kaip mano rankos (šypteli). Kur ji ir koks jos likimas, nežinau, tikiuosi, jeigu ji ir visam laikui jau nulipo nuo podiumo, tai bent jau labai nesusigadino savo sveikatos.
Kalbant apie narkotikus, asmeniškai juos vartojančių modelių aš nepažįstu. O tos, kurios griebiasi jų ar svaigalų, tikėdamosios įveikti savo svorio ar psichologines problemas, vėliau ar anksčiau sužlugdo save.
– Prisiminkite, kokių juokingų įvykių, netikėtumų yra jums nutikę žengiant podiumu?
– Dažnai būdavo, kad skubant iš vieno Milano galo į kitą, kur būdavo matuojami drabužiai ar vykdavo šou, grįždavau namo be pusės savo daiktų. Tai diržą, žiūrėk, kur nors užmiršdavau, tai šalį ar megztinį, ar užkandį su vandens buteliuku (šypsosi).
Prisimenu ir kuriozišką įvykį, kuomet reikėjo „gelbėti“ šou. Tai buvo Romoje, paskutinis Haute Couture mados šou išėjimas visada būna su vestuvine suknele. Aš buvau priešpaskutinė, po manęs turėjusi išeiti mergina delsė, jai kažkas atsitiko, regis, ji nespėjo apsivilkti savo suknelės... Man teko kažkaip užimti publiką. Podiumas trumpas, perėjimas pirmyn ir atgal trunka vos kelias minutes. Trenkiant muzikai, pozavau stabteldama vos ne kas metrą – itin demonstratyviai, kol akies krašteliu „pagavau“ ženklą iš užkulisių, kad jau galiu nulipti nuo scenos (šypteli).
Neretai būdavo, kad batų dydžiai neatitikdavo modelių, ir mano, kojų dydžio. Kaip sako vienas Haute Couture dizaineris Lorenzo Riva: „Ne batai jus kontroliuoja, bet jūs – batus"...
Pamenu, buvo jo šou Romoje, mano batai buvo vos 37 dydžio, o mano batų dydis – 40. Šiaip ne taip kojas į juos įspraudžiau, nors, žengiant podiumu, man net galva iš skausmo sukosi (liūdnai šypteli).
Buvo ir toks atvejis, kai ilga suknelė įsipainiojo tarp aukštų kulnų, tai vos neparkritau – sugebėjau išlaikyti pusiausvyrą ir gerai pereiti podiumu. Net plojimų sulaukiau.
– Kaip jums pavyko nepamesti galvos dėl garbės, žinomumo? Kokia taisykle vadovaujatės?
– Tiesą sakant, nesivadovauju jokia taisykle. Mėgaujuosi tuo, ką darau ir nėra ko čia keltis ar riesti nosies... Taip, mano darbas specifinis, dirbu su pasaulinio garso ir lygio žmonėmis. Tačiau neužmirštu: nepakeičiamų žmonių nėra. Gal tai mane ir sudrausmina? Nežinau... Aš – žemiškas žmogus, pasikėlimas, susireikšminimas – ne mano bruožai... Žinoma, smagu, kai tavimi žavisi, beria komplimentus, tai suteikia jėgų, puikų jausmą, įžiebia šypseną iki ausų (šypsosi). Ir dar labiau sustiprina norą atlikti savo darbą vis geriau. Toks užburtas ratas. Gerąją prasme (šypsosi).
– Turėčiau paklausti jus dirbti kviečiančių modelių agentūrų, tačiau paklausiu jūsų... Kokie jūsų veido ir kūno bruožai, akcentai daro jus unikalia ir įdomia?
– Taip, teisingiausią atsakymą duotų agentūra. Gal užburiu savo šypsena? (Juokiasi). Nežinau... Aš nesijaučiu išskirtinė.
– Bet jums jau netrukus 35... Ar jūsų, kaip modelio, saulelė jau leidžiasi?
– Mano saulė dar – aukštai, ir nėra kur jai skubėti, o tik šviesti aukštai pakilus (šypteli)... Modelio toks darbas – žinai, kada pradėsi, bet nežinai, kada pabaigsi. Jei būsi atsakinga, ištverminga, lanksti, pareiginga, klausysi agentūros nurodymų, tai rezultatai bus! Geri ir ilgai! Sportas, sveika mityba, pakankamas miegas – tai visas meniu, ko kiekviena mergaitė turėtų laikytis prieš tapdama modeliu. Paklausa yra, darbo yra, tad tikrai dar neplanuoju nutraukti savo karjeros. Metai – sau, aš – sau!
– Vis tik, ką darysite baigusi modelio karjerą?
– Ką veiksiu visiems laikams nužengusi nuo podiumo, pradėjau galvoti senokai. Daugelį metų bendradarbiavau su Europos ir kitomis šalimis kaip new face scout – naujų veidų ieškotoja. Ir galiausiai prieš metus įkūriau savo modelių agentūrą, MODELisMANAGEMENT.COM (šypteli). Pasistengsiu mergaitėms, būsimiems modeliams visaip padėti, visas savo žinias perduoti joms, kad jos labai neišsigąstų pirmų tolimų kelionių. Kol kas savo ateitį sieju su mados pasauliu, o kaip jau viskas bus toliau, tai tik laikas parodys.
– Kaip dažnai grįžtate į gimtąją Palangą?
– Kol kas visas mano darbas mane daugiausiai laiko Milane. Artimiausiu laiku neplanuoju grįžti į Palangą. O pas tėvus grįžtu porą kartų per metus, Kalėdoms ir vasaros atostogoms. Kadangi atostogas turiu porą kartų per metus, tai stengiuosi jas suplanuoti taip, kad pavyktų per jas ir su tėvais šiek tiek pabūti, ir šiek tiek pasižvalgyti svetur...
Ar atostogų metu leidžiate sau suvalgyti mėsainį su alyvoje išmirkusiomis bulvytėmis?
– Per atostogas ne tik mėsainiai, bet ir cepelinai, ledai ir kepta duona lengvai susivalgo (juokiasi). O jei prieš kelionę atgal į Milaną ir atsiranda nepageidaujamų kilogramų, tai nuo dūšios pasportavus, jie ištirpsta tiesiog akyse (šypsosi).
– Ar jūsų širdis – laisva?

– Širdis – nelaisva, princas jau yra. Įmantrių reikalavimų jam nekėliau, o ir svajonių princais nelabai tikiu... Svarbu, kad jis suprastų mano darbo specifiką, toli gražu ne visiems modelių draugams ir vyrams tai pavyksta. Man tenka daug keliauti, taigi jam – nepykite, jo vardo nesakysiu – nelengva. Bet kol kas – tpfu tpfu, mes džiaugiamės būdami kartu.
Koks yra jūsų princas?
– Supratingas, pagarbus, palaikantis. Tai – tik keletas bruožų, kuriais pasižymi mano princas (šypsosi).

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Nuo balandžio 1 dienos įsigalios nauja redakcija išdėstytas Vietos savivaldos įstatymas, įtvirtinantis naują vietos savivaldos modelį. 


Linas Jegelevičius – vienas iš keleto vyresnės kartos Lietuvos žurnalistų, kuris yra dvikalbis: lengvai ir profesionaliai rašo lietuviškai – jis yra dabar jau vienintelio Palangos laikraščio „Palangos tiltas“ redaktorius, žurnalo „Lietuvos pajūris“ redaktorius ir leidėjas – ir angliškai. Linas jau daugiau kaip 10 metų...


Kai buvo dar niekam nežinoma mergaičiukė iš Palangos, Ieva Šeškutė 1990-ųjų pradžioje pamišėliškai strykčiojo pagal legendinės dainos „Lambada“ ritmus, tačiau prieš veidrodį, įsivaizduodama save modeliu, niekada nesistaipė. O viskas prasidėjo nuo smalsumo jau sulaukus 18-os... 2004 metais sudalyvavusi „Baltic models“...


Kai buvo dar niekam nežinoma mergaičiukė iš Palangos, Ieva Šeškutė 1990-ųjų pradžioje pamišėliškai strykčiojo pagal legendinės dainos „Lambada“ ritmus, tačiau prieš veidrodį, įsivaizduodama save modeliu, niekada nesistaipė. O viskas prasidėjo nuo smalsumo jau sulaukus 18-os...


Jeigu jį Palangoje pamatytumėte su pusilgiu languotu paltuku, aptemptais džinsais, „kerzavais“, į menus linkusio jaunimo pamėgtais batais, ir nerūpestingai užsimetusį ant nugaros kelioninį krepšį, nepažinę palaikytumėte miesto svečiu. Bet gyvenimo Anglijoje keletą mėnesių ragavęs, daug keliavęs Bronius Vaitkus (matyt, tai daro įtaką 26-erių vaikino stiliui?) –...


Palangos gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė, nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorė, laikinai einanti vedėjos pareigas Regina Makauskienė džiaugėsi, jog atsinaujinęs muziejus sulaukia kur kas didesnio lankytojų susidomėjimo nei iki jo renovacijos. Muziejumi žavėjosi ir čia apsilankę Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija. „Nors pagal...


Vienai iš nedaugelio šalyje antrojo ir trečiojo reabilitacijos lygio įstaigų – Palangos reabilitacijos ligoninei (PRL) apibūdinti geriausiai tinka žodis „vienintelė“. PRL vienintelė tokio pobūdžio šalyje gydomosios reabilitacijos įstaiga, kuri neriboja pacientams procedūrų skaičiaus, nuperka reikalingus vaistus, kol pacientas ligoninėje. Dar daugiau:...


Laikraščiui „Palangos tiltas“ reikalinga(-as) maketuotoja(-as)-dizainerė(-is) dirbti redakcijoje pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Būtina mokėti dirbti Adobe


Kodėl jauni mokytojai neina dirbti į mokyklą?

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012 12 03 | Rubrika: Miestas

Toks klausimas kartais kyla rugsėjo pirmąją stebint mokytojus, kuriems mokiniai neša gėles. Su visa pagarba Palangos pedagogams – jaunų veidų jų tarpe nėra labai daug. Kodėl jauni mokytojai neina dirbti į mokyklą?


Daugeliui jaunimėlio atstovų vasara – „išsigelbėjimas“ nuo nemalonaus pinigų kaulijimo iš tėvų. Vieni moksleiviai renkasi ledų pardavėjo darbą, kiti – padavėjo. Tačiau neteko sutikti nė vieno, kuris, esant  galimybei, norėtų dirbti sanitaru ligoninėje. Palangos senosios gimnazijos moksleivis  Kasparas Aleknavičius, kuris kitų švelniai pravardžiuojamas „genijumi“, pasiryžo būtent...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius