Linas Jegelevičius: „Mano didžiausias profesinis pasiekimas –man 50 metų ir aš labai tvirtai savo kojomis stoviu žurnalistikoje“

***, 2021-05-07
Peržiūrėta
1823
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Linas Jegelevičius - "Palangos tiltas" redaktorius
Linas Jegelevičius - "Palangos tiltas" redaktorius

Linas Jegelevičius – vienas iš keleto vyresnės kartos Lietuvos žurnalistų, kuris yra dvikalbis: lengvai ir profesionaliai rašo lietuviškai – jis yra dabar jau vienintelio Palangos laikraščio „Palangos tiltas“ redaktorius, žurnalo „Lietuvos pajūris“ redaktorius ir leidėjas – ir angliškai. Linas jau daugiau kaip 10 metų yra netrukus savo trisdešimtmetį pasitiksiančio laikraščio anglų kalba „The Baltic Times“ redaktorius. Jis prieš tris metus pradėjo leisti ir žurnalą „The Baltic Times Magazine“ ir rašo dar tuzinui kitų angliškų leidinių. 
„Net apie dujas, elektrą ir cheminių medžiagų saugumą reglamentuojančius įstatyminius aktus,“ – juokiasi Linas. „Ar reiškia, kad esu visų galų meistras? Tikrai ne, tačiau nenusišnekėti ir turėti nuovoką – didelis pasiekimas kiekvienam žurnalistui,“ – sako L. Jegelevičius.
Kai jo bendraamžiai kolegos dėl globalių pokyčių žurnalistikoje yra priversti keisti darbą ar vos suduria galą su galu iš žurnalistikos, L. Jegelevičius sako: „Žurnalistikoje jaučiuosi labai tvirtai. Mano žurnalistinės veiklos „krepšyje“ visko – labai daug, bet mano redaktoriaus bei direktoriaus darbas Palangos laikraštyje „Palangos tiltas“ man yra mieliausias,“ – sako L. Jegelevičius.
„Kai pradėjau jam vadovauti prieš 10 metų, kito miesto laikraščio („Vakarinė Palanga“, kurios leidyba buvo nutraukta nuo pernai metų – K. S.) redaktorė ir leidėja lenkė rankų pirštus ir skaičiavo paskutines „Palangos tilto“ dienas. Bet „Palangos tiltas“ liko. Atvirai pasakius, man net pačiam nuostabu – juk skaitmenizacija pargriovė ir žiniasklaidos „dramblius,“ – sako „Palangos tiltas“ redaktorius.
Griuvus „geležinei“ uždangai 1990-ųjų pradžioje, jis dirbo padavėju kruiziniuose laivuose Karibų jūroje – ir rašė žinutes Majamio laikraščiui „Miami Herald“.
Beveik 10 metų dirbo apsaugininku Majamio naktiniuose klubuose – net vieno prabangaus klubo VIP sekcijoje saugojo patį Donaldą Trumpą.
Majamio pramogų dalyje (Miami Beach) savo lėšomis leido savo laikraštį „South Beach Axis”, o 2005-aisiais grįžęs iš emigracijos į Lietuvą parašė skandalingą knygą „Nuogas prieš jus.“ O po jos – dar dvi. Jo trečioji knyga – apie Palangos Kurhauzo medinės dalies atstatymą. Bet vadinamas rašytoju, Linas raukosi.
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga L. Jegelevičius atsakė į įvairius klausimus.

–Linai, kaip pasikeitė žurnalistika per paskutinius dešimtmečius?
–Visa žurnalistika per paskutinius 25-30 metų yra veikiama labai didelių iššūkių. Turiu omenyje skaitmeninzaciją, internetą, nemokamą turinį. Neseniai skaičiau „Financial Times“, kuris citavo visame pasaulyje žinomo analitinio centro Pew Research Centre duomenis, kad per 30 metų Amerikoje žurnalistų, kurie gyvena iš savo veiklos, t.y. rašymo, sumažėjo per pusę. Nei kiek neabejoju, kad panaši situacija yra ir Lietuvoje. Beje, aš baigiau žurnalistiką kartu su pakankamai dabar žinomais žmonėmis: Rūta Mikelkevičiūte, Raigardu Musnicku, Ryčiu Sabu. Tais laikais dauguma žmonių save atrasdavo ir įsidarbindavo žurnalistikoje, o dabar didžioji daumuma baigusių žurnalistikos studijas įsidarbina viešujų ryšių srityje, rinkodaroje. Tik mažuma dirba žurnalistinį darbą.

–Ar visada norėjote būti žurnalistu?
–Užaugau sovietinėje mokykloje – tuomet, kai visą visų pasaulėjautą formavo sovietinė aplinka. Tačiau noras rašyti buvo manyje labai stiprus nuo pat ankstyvų dienų. Puikiai atsimenu, kai penktoje klasėje mano pirmąją žinutę paskelbė sovietinis vaikų laikraštis „Lietuvos pionierius“. Man tai buvo didelis stimulas – aš gavau tiek adrenalino, jog aš tą dieną, kuomet pasirodė ta žinutė, iki šiol puikiai atsimenu.
–Nė kiek neabejojote, kad norite studijuoti tik žurnalistiką?
–Nė kiek. Tiesą pasakius, mano pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, todėl teko šiek tiek keisti gyvenimo planus: įstojau į anglų kalbą Vilniaus universitete. Tačiau esu labai dėkingas Laimonui Tapinui, Laisvės TV įkūrėjo ir produserio Andriaus Tapino tėčiui. Laimonas Tapinas buvo žurnalistikos katedros vedėjas ir docentas, taigi aš pas jį atėjau ir paprašiau, kad man leistų pereiti į Žurnalistikos institutą studijuoti žurnalistiką. Jis buvo man tikrai labai malonus: „Puiku, ateik pas mus!“. Jam už tai esu labai dėkingas, tačiau mano kelias į žurnalistiką nebuvo labai paprastas.
Kai Lietuva tapo laisva, atsivėrė pasaulis, vartai į vakarų pasaulį. Todėl po pirmų studijų metų išvykau į Ameriką, kur teko dirbti kruiziniuose laivuose. Per pusę metų darbo Karibuose galėjai užsidirbti butui Vilniuje. Bet net ir laivuose neužmiršau žurnalistikos. Atsimenu, kartą parašiau žinutę Majamio laikraščiui „Miami Herald“. Kažkas iškirpo ją ir pakabino kruizinio laivo, kuriame dirbau, skelbimų lentoje, kur visi galėjo ją matyti.
Vėliau Majamyje dirbau apsauginiu naktiniuose klubuose. Beveik dešimt metų. Tai buvo ta gyvenimo mokykla, kuri mane suformavo. Tai buvo kitokia pakankamai įdomi patirtis. Įsivaizduokite „sovietinį“ vaikiną, kuris vieną dieną atsiduria Miami Beach, mato 1950-ųjų metų kabrioletus, palmes, taip pat pirmą sykį gyvenime – ir juodaodžius, transvestitus, gėjus. Patyriau didelį kultūrinį ir socialinį šoką. Buvo 1990-ųjų pradžia. Aš bandžiau priimti tą naują aplinką, tačiau manyje vyko tam tikri vidiniai konfliktai su ja. Taigi, laikraščio „Miami Beach Axis“ leidyba buvo ženklia dalimi inspiruota mano vidinių konfliktų nes norėjau parodyti, kad ta vieta tikrai nėra rojus žemėje. Taigi, maištavau. Žinojau, kad noriu būti žurnalistu! Buvau populiarus – naktį dirbau apsauginiu naktiniuose klubuose, dieną – žurnalistu (šypsosi).
–Ir štai buvęs Majamio naktinių klubų apsaugos darbuotojas tampa leidėju grįžęs į gimtąją Lietuvą!
–Išties, dabar esu labai tvirtai suleidęs šaknis į žurnalistiką. Man patinka terminas „entrepreneurial journalist“ (verslininkiškas žurnalistas – K. S.) Aš būtent toks! Žinoma, gal toks terminas skamba „neskaniai“, nes žurnalistika, ypatingai vyresnės kartos žmonėms, labiau asociuojasi su tam tikra socialine visuomenine misija. Tai puiku. Bet būti verslininkišku žurnalistu ir mokėti iš tos veiklos uždirbti – gebėti monetizuoti – atleiskite už šią mandrybę – savo žurnalistinę veiklą, yra tikrai labai neblogai dabartiniame pasaulyje. Patinka ar ne, bet žurnalistika – ir verslas, didelė komercija. Man atrodo, kad man tai sekasi.
Bet aš – toks vienišius: man paprasčiau pačiam parašyti straipsnį, negu ką nors jam parašyti samdyti. Ir, žinoma, aš tai darau ne tik žymiai greičiau, efektyviau, kūrybingiau, bet ir pigiau (juokiasi.)
Jeigu nori būti žurnalistikoje, turi būti pakankamai visapusiškas ir tikrai smalsus. Kaip ir kitose srityse, privalai turėti „I-CAN-DO-IT“ (aš galiu tai padaryti – aut.) požiūrį. Tiesa, mokykloje, savimi nepasitikėjau, turėjau nepilnavertiškumo kompleksų. Dabar, kai man 50 metų, žinau, kad galiu viską. Net į Marsą skrisčiau, tiesa, su atgaliniu bilietu (juokiasi).
–Kaip Jūsų rašymo stilius, pats rašymas pasikeitė nuo tada, kai buvote pradedantis žurnalistas, ir dabar, kai esate patyręs? Ar prieš sėsdamas rašyti eilinį tekstą laikotės tam tikro ritualo? Kokio?
–Geras klausimas. Turbūt aš esu iš tų žurnalistų, kuris yra daug ką padaręs dėl darbštumo bei užsispyrimo....Pradžioje man rašyti sunkiai sekėsi – mintys „nelipo“, galėdavau praleisti pusę valandos galvodamas apie įžangos pradžią (juokiasi). Dabar pakanka išgerti kavos puodelį ir einant prie rašomojo stalo, kompiuterio, pusę minutės pagalvoti, koks bus tas pirmasis įžangos sakinys. Ir paprastai jį parašęs niekada jo netaisau! Visą tekstą „kabinu” ant teiginio ir įžangos.
–Kaip tekstu sudominti skaitytoją?
–Aš laikausi senos paprastoss savo taisyklės...Nesvarbu, ar noriu parašyti apie žmogų, ar apie tai, kas vyksta naftos bei dujų rinkose, turiu parašyti taip, jog straipsnio pavadinimas ir įžanga būtų įdomios ir suprantamos mano ir 90 metų mano tetai, mano 60 metų kaimynei, „Z“ kartos atstovui, ir žmogui iš bet kurios profesinės aplinkos. Žinoma, truputį sutirštinu spalvas, tačiau esmė lieka ta pati: mintis dėstyk trumpai ir aiškiai.
–Koks žurnalistinis žanras yra jums lengviausias? Galbūt koks nors žanras jums yra žavus arba reikšmingas?
–Lengviausia yra daryti interviu, nes tuomet tu esi pakankamai saugus. Pavyzdžiui, jūs savo klausimus man apgalvojote iš anksto, juos pasirašėte, dalį tų klausimų jūs tiesiog perskaitote, taigi Jūs esate pakankamai saugi. Tačiau jeigu kažkuomet dirbsite žurnalistikoje ir būsite profesionalė, interviu galbūt bus jums pakankami „slidus“ – gi vyksta gyvas pokalbis, turi įdomiai vesti pokalbį, sekti pašnekovą, jo mintis, kontroliuoti pokalbį. Esu padaręs šimtus interviu su įdomiais bei daug pasiekusiais žmonėmis ir, toli gražu, ne visi interviu buvo lygūs.
Puikiai atsimenu, kai man teko kalbinti Europos parlamento prezidentą Martiną Šulcą. Mano klausimai jam buvo aptarti iš anksto, bet pokalbio metu leidau sau daugiau klausti klausim7 o šalia jo sedėjęs jo patarėjas buvo piktokas ir jam mano papildomi klausimai nepatiko: „Tas klausimas nebuvo suderintas“ arba „Tas klausimas nėra iki galo tikslus“ – girdėjau iš jo. Bet Šulcas buvo geranoriškas ir atsakė į papildomus klausimus. Bet kad interviu būtų įdomus, turi pakankamai žinoti apie žmogų sėdintį priešais tave, pasidomėti, ką jis ar ji gyvenime veikė. Net prieš 20 met! Neužtenka tam vienos minutės jį panaršyti „Google“ paieškoje (šypteli).
–Kokie iššūkiai yra didžiausi publikuojant tekstus? O gal jų jums jau nekyla?
–Atvirai pasakius, dabar nepatiriu didelių iššūkių. Jeigu siunčiu kuriam nors leidiniui savo idėją straipsniui, ją labai aiškiai bei argumentuotai suformuluoju, aiškiai pasakau, kodėl tai galėtų būti įdomu tam skaitytojui ir tą publikaciją parengiu taip, kad ji būtų patraukli, informatyvi ir įdomi. Gal tai ir yra ženklas profesionalumo?.. Svarbu turėti savo vardą, savo reputaciją. Svarbu pasiekti, kad būtum publikuojamas pakankamai žinomų leidinių. Kad naujas redaktorius tiesiog pamatytų „Google“ paieškoje, kad nesi naujokas...
–Daugelis galvoja, kad publicistai, rašytojai yra tie žmonės, kurie dirba vieni, yra net vienišiai. Ką manote Jūs? Daugelis įsivaizduoja, kad rašantis žmogus nebegali savo minčių sulaikyti , atsisėda prie kavos puodelio, užsirūko cigaretę ir rašo. Tiesa?
–Kalbant apie mano techniką, galiu rašyti betkur. Esu rašęs lėktuve skrydžių metu, autobuse. Tos keturios valandos autobuse važiuojant iš Klaipėdos į Vilnių man nė kiek neprailgsta. Spoksoti pro langą važiuojant – ne man...
Manyti, jog rašytojas yra kažkoks tai vienišius, užsisklendęs savo mintyse, tarp savo keturių sienų – preities dalykas. Mano manymu, dabar sėkmingiausi rašytojai yra tie, kurie tai daro kitu nuo pagrindinės veiklos metu.
Bet aš – ne itin tradicinis žurnalistas. Vienas toks leidėjas, pasižiūrėjęs į mane, gan sportišką savo amžiui vyrą, net paklausė: „Tu tikrai žurnalistas?“
–Kalbant apie rašytojus, amerikiečių rašytojas, publicistas Donaldas M. Murrėjus yra pasakęs, kad visas rašymas- nesvarbu, ar tai būtų vadovėlių leidimas, ar poezijos rašymas, ar laikraščių leidyba, ar knygų rašymas – vis vien turi svarbų autobiografinį elementą. Iš tikrųjų taip?
–Manau, kad prasmės tame yra. Bet, vėl gi, kai rašai knygą, yra truputį kitokie dėsniai – esi laisvesnis, tačiau vis tiek yra sunku „užmiršti“ savo autobiografiją, potyrius.‘
Kai rašai žurnalistinį tekstą, yra kitos taisyklės ir to atspindžio biografinio, rengiant žurnalistinius tekstus, net nelabai teoriškai turėtų būti. Vėl gi, mes visi esame žmonės – su savo požiūriais, su savo keistenybėmis, savo simatijomis ar antisimpatijomis. Todėl tai, kaip ir mūsų autobiografiniai dalykai, neretai atsispindi net žurnalistiniuose tekstuose. Bet taip neturėtų būti. Man patiko kadenciją baigusio premjero Sauliaus Skvernelio mintis: „Jeigu žurnalistas nemėgsta kurios nors pašnekovo, ypač politiko, geriausia būtų, kad jis to pašnekovo nešnekintų.“
Sutikite, kad dažnai visi matome, kad žurnalistas ateina su išankstiniu nusistatymu pas savo herojų. Ne, man tai nėra priimtina.
–Dauguma žmonių, kuriems stinga rašymo patirties, yra įsitikinę, kad rašyti gali tik „gimęs rašytoju“ žmogus. Kaip yra iš tikrųjų?
–Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie galėtų pasakyti apie save, kad esu gimęs rašyti. Gimiau nuogas, šlapias ir dariau į vystyklus (juokiasi). Save vadinu self-made author, t.y. evoliucionavusiu, save sukūrusiu  tekstų kūrėju. Man apmaudu, kad gyvename tokiais laikais, kuomet rašymas yra pakankamai nuvertintas. Šiais laikais visi ką nors rašo ir/ar publikuojasi. Jeigu tu padarai vieną ar du įrašus socialiniame tinkle: „Facebook“, „Twitter“ ar kitur – tave pavadins socialinių medijų žurnalistu. Atsimenu dar prieš „kovidą“, vienos kelionės į Briuselį metu, atvykęs į renginį taip nustebęs, kad diskusijos moderatorius Europos Parlamente atskirai kreipėsi į socialinių medijų žurnalistus. Tai yra žmonės, kurie tarsi ir nerašo tekstų nei leidiniams, nei nekuria televizijos programų, bet pakanka jiems paskelbti kelis įrašus socialiniuose tinkluose ar įkelti kažką į „Youtube“, kad gautų socialinės medijos žurnalisto statusą. Tai, žinoma, yra iššūkis tiems profesionalams, kurie yra baigę žurnalistikos studijas, kurie dirba labai rimtiems leidiniams.
Žurnalistika – ir žurnalistai – dabar susiduria su milžiniškais iššūkiais. Tačiau tie žurnalistai, kurie yra universalūs, kurie sugeba išlįsti iš savo „kiauto“ ir rašyti platesnėmis temomis pakankamai profesionaliai, taip pat rašyti ne viena kalba, o keliomis kalbomis gali būti sėkmingi. Toks yra mano pavyzdys.
Ar jūs pats mėgstate skaityti?
–Turiu būti sąžiningas, kad skaitymas mano gyvenime yra labai svarbus, bet dabar laiko skaitymui lieka labai mažai dėl mano intensyvios profesinės veiklos.
Prieš mūsų pokalbį esu pasižiūrėjęs, kokias knygas esu pasidėjęs įvairiose savo buto vietose. Viena knyga nebaigta skaityti yra apie bausmes XVII-XVIII amžiaus Didžiojoje Britanijoje, Londone, kita knyga – apie stereotipų paneigimą ir sulaužymą, „The Art of Thinking Clearly“. Tačiau tos vienintelės, kurią aš būčiau paskaitęs keliskart kartus, dabar nėra. Vaikystėje galbūt tokių knygų buvo.
Ar skaitote profesinę literatūrą?
–Taip, skaitau daug profesinių tekstų. Tai ką skaitau, tiksliai žiūriu - iš šimto atvejų devyniasdešimt yra angliakalbiai kanalai. Iš lietuviškų laidų žiūriu tik „Panoramą“. Dar žiūriu šeštadieniais „Šok su žvaigžde“. Visi kiti mano kanalai yra angliški: „FOX“, „CNN“, BBC, EURONEWS ir panašiai. Patikėkite, kai sulaukiu prašymų publikuoti vieną ar kitą tekstą iš žmonių , kurie yra „Z“ kartos – kaip jūs pati, man tampa truputį liūdna, kad jų kalba – skurdi ar skurdoka, nors lietuvių kalbos didžiajame žodyne yra beveik šimtas tūkstančių žodžių. „Z“ kartos atstovam parašyti straipsnį galbūt pakaks ir 500 žodžių. Neretai modernus jaunimas nežino lietuviškų frazeologizmų, žodžių sinonimų, antonimų. Kai man ketina rašyti jūsų kartos žmogus, jam ar jai primenu, kad tai darytų lietuviškais rašmenimis...
–Kodėl viskas taip drastiškai keičiasi? Ar mes po truputį tampame beraščiais?
–Aš taip nemanau. Tiesiog negalima ant to paties „kurpaliaus“ matuoti visų žmonių. Bet, be abejo, mus visus veikia tie milžiniški procesai – globalizacija, anglų kalbos įtaka, buvimas tame globaliame pasaulyje. Man keista, kai Palangoje nuėjęs į „Maximą“, girdžiu, kaip mokinukai šalia manęs kalba angliškai. Aiškiai suprantu iš akcento, nors jis ir labai geras, kad jie nėra angliakalbiai. Ir taip – jie visi staiga pradeda kalbėti lietuviškai.
Vieną dieną važiavau autobusu iš Vilniaus į Klaipėdą, už manęs sėdėjo du jauni vaikinai. Pusę kelio jie kalbėjo angliškai, o kitą pusę kelio – lietuviškai. Na, nesu bambeklis – nes aš esu už tai, kad žmonės mokėtų ne tik lietuvių ir anglų, bet ir dar penkias kalbas. Mažos valstybės piliečiai privalo būti daugiakalbiai, kad sugebėtų savo vietą rasti šiame pasaulyje.
Na, negalime kalbėti, kad visas tas jaunimas nemoka gimtosios kalbos. Kalbant apie mane, kai išleidau savo pirmąją knygą „Nuogas prieš jus”, kažkoks literatūrologas per vieną televizijos laidą pasakė: “Toks įspūdis, kad šią knygą parašė užsienietis, kuris yra gerai išmokęs lietuvių kalbą”. Jam mano knygos kalbos konstrukcija pasirodė pernelyg paprasta – jis pasigedo sintaksinės ir morfologinės įvairovės.
Kalbant apie angliškus tekstus, man yra smagu, kai anglakalbiai redaktoriai, kurie yra savo veiklos profesionalai, minimaliai redaguoja mano tekstus. Aš sugebu į tuos angliškus tekstus įmesti pakankamai „skanukų” – sinonimų, frazeologizmų. Esu gavęs dovanų anglų kalbos frazeologizmų žodyną, kurį labai dažnai atsiverčiu, o įdomiausius frazeologizmus užsirašau sąsiuvinyje… Kai važiuoju autobusu, įdomius angliškus žodžius, terminus pasižymiu užrašų knygutėje savo telefone. Parvažiavęs namo, tuos įdomesnius žodžius, frazes persirašau į sąsiuvinį (šypteli). Įsitikinęs, kad smalsus ir žingeidus turi būti iki gyvenimo galo. Aš – toks!
–Manote, kad tai naudinga daryti, kad nepasimirštų kalba?
–Absoliučiai. Jeigu nori kažką mokėti, ypatingai kalbą – tikrai turi būti panardinęs savo kojas į sraunią upę – kalbą, nuolatos.
–Rekomenduotumėte užsiklijuoti kokį nors lapelį su įdomesniu žodžiu kita kalba ant stalo ar ant sienos?
–Sėkmės raktas – gyvenime viską daryti natūraliai. Jeigu galvosi, kad turi kažkokį lapelį pasikabinti ar kažkokį žodį įsirašyti, tiesiog pavargsi. Man 50, bet aš esu ne tik smalsus, bet ir labai darbštus bei aistringas savo profesinėje veikloje. Jeigu nori ką nors pasiekti, turi būti aistringas.
–Ką rekomenduotumėte jauniems žmonėms, kurie norėtų tapti rašytojais ar žurnalistais?
–Tikrai neturiu kažkokio vieno recepto, nes jo turbūt negali būti. Visi mes esame unikalūs. Kiekvienas, kuris rašo tekstus, turbūt turi savo atsakymą į šį klausimą. Bet be darbštumo, drausmės, smalsumo ir aistros nieko neveiksi. O tada atsiras ir automatizmas, gerąja prasme. Net didžiausi savo sričių profesionalai daug dalykų padaro meistriškai automatiškai, mechaniškai. Tik genijai, ko gero, to nedaro.

Kalbino Kornelija SKUODYTĖ

Kauno Technologijos universiteto, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto, Viešojo valdymo programos (anglų kalba) studentė

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangiškis Seimo narys Dainius Kepenis, kurį per koronaviruso pandemiją daug kas „skalpavo“, susitikęs su žurnalu „Lietuvos pajūriu“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriu, juokėsi: „Gi aš buvau pirmas prieš beveik penkerius metus pradėjęs kalbėti apie „Sveikatos pasą“! Tik – su visai kitokiu turiniu: apie žmogaus sveikatos pagrindinius rodiklius, o ne apie jo skiepus nuo to...


Linas Jegelevičius – vienas iš keleto vyresnės kartos Lietuvos žurnalistų, kuris yra dvikalbis: lengvai ir profesionaliai rašo lietuviškai – jis yra dabar jau vienintelio Palangos laikraščio „Palangos tiltas“ redaktorius, žurnalo „Lietuvos pajūris“ redaktorius ir leidėjas – ir angliškai. Linas jau daugiau kaip 10 metų...


Per kelias metų pabaigos savaites Lietuvoje užfiksuotas beprecedentis mirčių šuolis, daugėja mirštančių namuose. Palanga – ne išimtis: kurorte daugiausiai žmonių Anapilin šiais metaus iškeliavo lapkritį. Ir poliklinikos direktorė Jūratė Mikutienė, ir Palangos Laidojimo namų vadybininkas Raimondas Litvinas, ir Irena Biriukaitė, Palangos Globos namų...


Kai buvo dar niekam nežinoma mergaičiukė iš Palangos, Ieva Šeškutė 1990-ųjų pradžioje pamišėliškai strykčiojo pagal legendinės dainos „Lambada“ ritmus, tačiau prieš veidrodį, įsivaizduodama save modeliu, niekada nesistaipė. O viskas prasidėjo nuo smalsumo jau sulaukus 18-os... 2004 metais sudalyvavusi „Baltic models“...


Kai buvo dar niekam nežinoma mergaičiukė iš Palangos, Ieva Šeškutė 1990-ųjų pradžioje pamišėliškai strykčiojo pagal legendinės dainos „Lambada“ ritmus, tačiau prieš veidrodį, įsivaizduodama save modeliu, niekada nesistaipė. O viskas prasidėjo nuo smalsumo jau sulaukus 18-os...


Ne, 90 metų per Velykas sulaukęs palangiškis tremtinys Jurgis Poška gegužę mirė ne nuo koronaviruso pandemijos. Tačiau jo dukra, Irena Poškaitė, įsitikinusi, kad jeigu nebūtų buvę „kovido“ ir jo sukeltos panikos, jos guvus, darbštus ir blaivaus proto tėtis galbūt ir šimto metų būtų sulaukęs.


„Koks stebuklas!” – emocingai šūkavo į „Palangos tilto“ redakciją užsukęs Gediminas Griškevičius, į rankas įduodamas kelias pumpurėtas šakeles. Ir su nenuslenkančia šypsena, greitakalbe beria, kad tai – kriaušės šakelės, kurias pajūryje nuskynęs dar per didžiuosius šalčius, o dabar štai jos va taip ir...


Trečiadienį „Palangos tiltas“ redakcijoje miesto ugdymo įstaigų atstovams pristatė laikraščio laimėtą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Nors esu mažas, myliu Palangą ir tėvynę Lietuvą“. Projektas įtrauks Palangos miesto vaikus nuo 3 iki 16 metų, tad su juo buvo supažindintos visos Palangos miesto ir Šventosios ikimokyklinio...


Kas auga po mūsų kojomis ir kaip tai gali sustiprinti mūsų organizmą? Po kojomis pasidairyti siūlo ne tik žolelių žinovai, bet ir diplomuoti medikai.


„Žmogus, dar neapgavęs Lietuvos. Garbė palangiškiams, kad čia gyvena Albertas Žulkus ir jo darbščioji šeima. Štai kur tikrasis savo valstybės patriotas. Kūrėjas – grynuolis. Eruditas. Oho, kiek daug knygų perskaitęs. Taip pat didžiulę kolekciją bibliografinių retenybių, įvairiausių tautiškų leidinių net tada, kai juos draudė viešumoje...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius