Irena Valužė: Kodėl Paganinis? Arba žmogų sujungia žmogus

Nežinau kodėl, bet šį rytą man reikėjo tos muzikos. Mano namuose skamba N. Paganini smuiko garsai.
Atidarau internetą. Niccolo Paganini – genialus italų kilmės smuikininkas, gitaristas, kompozitorius. Neretai jo koncertų metu klausytojus apimdavo ekstazė. Dėl to jis buvo pramintas „velnio smuikininku“. Po kompozitoriaus mirties (N. Paganini mirė Nicoje) jo kūnas buvo grąžintas Genujai, nes bažnyčia nenorėjo jo laidoti.

Biografai „velnio muzikantą“ yra reabilitavę. Anot jų, muzikanto grojimo technika (jis galėjo groti dviem rankomis) priklausė tik nuo jo geros kūno sandaros.

O nuo ko priklausome mes?..

Tokie jau esame

Kiekvienas šioje nuodėmių ir pagundų žemėje esame tokie, kokie esame. Medikai paaiškintų, jog visi be išimties esame ir tam tikrų ligų kodų nešiotojai. Ar šie susirgimai pasireikš – laiko klausimas. Šiandieniniame pasaulyje žmogui yra sunku surasti orientyrus laimingesniam gyvenimui.

Palangos „Grubiojo“ teatro spektaklis „OK Sutrikimas“, sukurtas pagal prancūzų dramaturgo ir aktoriaus Laurent’o Baffie parašytą pjesę, apie tai ir pasakoja. Ši komedija buvo suvaidinta ne tik karališkuose rūmuose Prancūzijoje. Ją yra pažiūrėję milijonai žmonių visame pasaulyje.

Tą vakarą ir aš ją pamačiau Palangos kultūros centro kurhauzo teatro salėje. Gėrėjausi talentingais „Grubiojo“ teatro aktoriais, jų vaidyba.

Įpusėjus spektakliui, nejučia pradėjau ieškoti savęs tarp pacientų, atėjusių daugiau sužinoti apie savo sutrikimą pas įžymiąją neuropsichiatrę.

Nusišypsau suradusi. Nesakysiu, kokį panašų suradau. Smalsuolius galiu nuraminti. Mano – juokingai atrodantis, lengvai išgydomas, o jūsų?..

Už ko slepiamės?

Pasislėpti už širmos, veidrodžio antros pusės, panirti iliuzijų pasaulin – patogiausia. Likimą atiduodant į Visagalio rankas (galima be atvangos kartoti Dievo vardą, žegnotis), ar vaizduodami, jog esame „cool“ (šaunuoliai), kaip tai parodoma pjesėje, – tik viena medalio pusė. Kita – mūsų vidus.

Pastaruoju metu teko savo namuose priimti svečius, kurie pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Ačiū mano klasės draugui Reinoldui. Jis, žinodamas apie laukiamus svečius, atnešė ir paliko daug informacinės medžiagos. Bukletai–gidai pravertė ir man, ir mano svečiams.

Bet ne tai svarbiausia.

Minėtame spektaklyje, kaip ir gyvenime, susitinka visiškai skirtingi žmonės: kalba, manieromis, pomėgiais, intelektu. Pradžioje yra varžymosi, jaudulio, noro patikti ar ignoruoti iki to momento, kol žmonių akys ir rankos susiliečia. Iškyla didžiulis kolektyvinis noras padėti vienas kitam. Šioje gyvenimiškoje situacijoje – visi teisūs, kaltų nėra.

Sušilti širdim

Yra sakoma: tik šventieji puodus lipdo. Tačiau be mūsų – mirtingųjų, šis procesas nevyktų.

Šį rytą gavau žinutę, kuri patvirtina mano mintį. Kartu su padėka supažindinant poną Danil su Palanga, jis atsiuntė nuotraukas ir video medžiagą iš mūsų susitikimo. Gerai žinau, jog jis visa tai įsiveš į savo namus San Franciske.

Lietuva (svečias aplankė Klaipėdą, Palangą, Nidą, Vilnių) jam labai patiko.

Neabejoju, jog peržiūrėjęs visa tai, ką įamžino mano mieste – Palangoje, jis prisimins mane, stovinčią prie mano piešiniais nuspalvintų senų namo durų, parke matytą mažą, tik ką apsiplunksnavusį ančiuką, saulės akmenį „Gintaro muziejuje“, besigrumiančius jaunuolius virvės traukimo varžybose pajūryje. Žavėsis, kaip ir žavėjosi šokėjais (nuo vaiko iki senjoro), ritmingai šokančiais ir savo gera energija užpildžiusiais visą J. Basanavičiaus gatvę.

Tarptautinis linijinių šokių festivalis Palangoje unikalus ne tik dalyvių skaičiumi. Jis unikalus vienintele tiesa: žmogų sujungia žmogus.

Diagnozė aiški, – pasakytų toje pačioje pacientų eilėje sėdėjusi (apsimetusi ligone) daktarė Palangos „Grubiojo“ teatro spektaklyje „OK Sutrikimas“: kai žmonės pajaučia vienas kito širdies ritmą – jie pasveiksta.

Šį rytą gavau atsakymą ir aš. Paganinis ne šiaip sau „aplankė“ ir mano namus.

Irena Valužė