Iš meilės jūrai – marinistika

Palangos tiltas, 2024-03-25
Peržiūrėta
490
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Ignas Pikturna. Palanga. 1943. Iš Zitos Sketerytės šeimos albumo.
Ignas Pikturna. Palanga. 1943. Iš Zitos Sketerytės šeimos albumo.

Rašytojo Igno Pikturnos 100-osioms gimimo metinėms

Ignas Pikturna – lietuvių rašytojas, žurnalistas kūrybinį kelią paskyręs marinistikos temai. Kūrybinis I. Pikturnos kraitis gana gausus: išleista 20 knygų, iš jų – 15 marinistikos tema, sukurti scenarijai kino, televizijos filmams, radijo pjesės, periodikoje išspausdinta daugiau nei 2000 straipsnių, reportažų, apybraižų, humoreskų ir kitokios publicistikos. Gyvenimą vainikavo žurnalas „Jūra“: 1995 m. tapo „Jūros“ paramos fondo steigėju, iki 1999 m. dirbo leidinio redaktoriumi. I. Pikturnos pastangomis atgimęs žurnalas, tęsė tarpukario leidinio, ėjusio 1935–1939 m. tradiciją: patraukliai pateikė jūreivystės ir laivininkystės istoriją, grožinę literatūrą apie jūrą, kapitonus, rašė apie Lietuvos laivininkystės situaciją, aptarė problemas. Nemažiau spalvingas buvo ir paties gyvenimas – iš ilgesio ir meilės jūrai – dirbo Klaipėdos žvejybos laivyno refrižeratoriaus „Pranas Zibertas“ kapitono pirmuoju padėjėju.

Jūreivystės istorikas, žurnalistas Venantas Butkus pasakoja, kad Lietuvos marinistų bendruomenė mena įvykį, įgavusį „Pikturnos desanto“ pravardę. 1976 m. Klaipėdos žurnalistų bendruomenė stebėjo, kaip būrys lietuvių rašytojų, anksčiau matę jūrą tik nuo kranto, netikėtai susodinti į laivus, išplaukė į Atlantą. Šį nutrūktgalvišką žygį organizavo palangiškis I. Pikturna:  suviliojęs visą rašytojų būrį paragauti tikros jūreiviškos duonos, tikėjosi kolegas sugundyti marinistika. Tokia tat esą gudri komandiruotė! Bet viltys žlugo: keliais rašinėliais už komandiruotę atsidėkoję, rašytojai jūron nebegrįžo nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. 1977 m. išėjus knygai „Vyrai išplaukia į jūrą“, „desantininkai“ ir išsiskirstė. Tad, pasak V. Butkaus, I. Pikturna taip ir liko nepralenkiamas rekordininkas: nė vienas lietuvių rašytojas nėra tiek ilgai ne tik plaukiojęs, bet ir dirbęs žvejybos bei prekybos laivuose. Jūroje praklajoti 25 metai. Rimantas Šavelis, vienas iš „desantininkų“ pastebėjo, kad jūrą būtina įsimylėti.

Jūra – vienas iš svarbiausių motyvų tiek I. Pikturnos gyvenime, tiek meninėje kūryboje. Palanga – jo gimtinė, tėviškė. Čia,1924 m. rugpjūčio 27 d., lygiai prieš 100 metų, žvejo šeimoje, gimė, leido vaikystės vasaras, mokėsi pradinėje mokykloje, baigė gimnaziją, dirbo žveju. Kaip pats rašytojas spaudoje yra minėjęs, nors Palangoje prabėgo dvidešimt pirmųjų laimingų jo gyvenimo metų, likę vaisingi ir produktyvūs keturiasdešimt leisti Vilniuje. Jūros jis visada ilgėjosi, gyventi sostinėje – trošku, todėl įsidarbinęs laivyne, retsykiais išplaukdavo jūromis tolyn nuo kranto. Vis tik, verta pastebėti, kad Palangos žvejų gyvenimas, buitis, tradicijos ir folkloras natūraliai įsiliejo tarp kitų I. Pikturnos meninių, publicistinių pasakojimų apie tolimus Afrikos, Amerikos uostus, kuriuos jau lankė dirbdamas laivyne. Šiandieniniame kontekste, kai pasaulis toks atviras ir globalus, šie savasties intarpai dar vertingesni autentiškumu, įprasminusiu nykstančios senosios Palangos pėdsakus, žvejybos tradicijas, krašto buitį ir folklorą, senbuvių istorijas. 

Skaityti Pikturną – tai pažinti pajūrio kraštą, skverbtis į jūros užgrūdinto charakterio gelmę. Jis buvo dažnas bibliotekų lankytojas, bičiulis, mėgtas ir lauktas. 1989 m. Kretingos rajono centrinės bibliotekos (dabar – Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka) direktorė Aldona Kerpytė spaudoje yra rašiusi, kad rašytoją jo draugai, bendražygiai atsimena, kaip visada linksmą, įdomų, kupiną neišsenkančios energijos, kurios jam pavydėdavo net jauni žmonės, paprastą, bendraujantį su visais, mylintį kitus ir neramų dėl pajūrio gyventojų nūdienos. A. Kerpytė dėkojo, kad I. Pikturna straipsniu „Jūra tyli“ apgynė dorą kraštiečio jūreivio Petro Petreikio vardą ir taip apsaugojo jo šeimą nuo patyčių. Šią rašytojo charakteristiką vėliau kaip citatą naudojo literatūrologai, žurnalistai retai kada nurodydami pirminį šaltinį, tad, kaip aidas atsikartojantys žodžiai, išsibarstė per tekstus.

Pikturnos Palanga – alsuojanti žvejiška dvasia, joje girdėti bangų mūša, pušų viršūnes glosto aršus pajūrio vėjas, kitąsyk praeiviui smiltimis ir akis užpustantis. Tekstuose atgyja ir žvejų nameliai: „Pajūrio smėlyje įsikibusios laikosi ne vien pušys, nusukdamos savo gauruotas keteras nuo pikto jūros vėjo, palinkusios į pietų pusę, kur visuomet šilčiau. Kopų užuovėjoje it perekšlės vištos išsiskėtusios tupi žvejų trobelėse kniūbsčia apverstos valtys, prakurom betinkamos, atitarnavusios savo; jūra kartais apibėga valteles kaip užmirštus žąsiukus, trobas nubučiuoja ir traukiasi atgal į savo guolį, sunkiai iš gailesčio dejuodama per naktis. [...] Jūra mokė branginti vienam kitą, nebuvo atsitikimo, kad žmogus žmogų peiliu ar akmeniu, kokiu įnagiu ar kulka, viena jūra turėjo teisę užduoti.“ „Pikturnos – Palangos senbuviai“ – taip per savo ekspediciją iš senų žmonių pasakojimų užrašė kraštotyrininkė Emilija Adiklienė, rinkusi Palangos senųjų sodybų ir jų gyventojų istorijas. Pikturnos esą gyveno Smilčių gatvėje bemaž nuo XIX amžiaus. Čia buvo net 11 žvejų sodybų. Vasarotojų nesimatė, nes kokie gi vasarotojai, kai trobelės mažos, kvepiančios šviežia, pūdyta, džiovinta žuvimi, o kieme džiūsta tinklai? Kurortinės Palangos kasdienybėje nedaug: ryšku tai, kuo gyvena vietos žmonės.

Algirdo Venckaus, taip pat Palangos senbuvio žvejo sūnaus, rašytojo I. Pikturnos amžininko, kurio atsiminimai išspausdinti Palangos viešosios bibliotekos išleistame metraštyje „Palangos langai“ trečiajame numeryje, vaikystės, jaunystės atsiminimuose atgyja ir klasės draugas I. Pikturna: „Mūsų jaunystės vasaros buvo kupinos saulės, maudynių, žvejybos ir draugų. Turėjau pareigų ir namuose: prižiūrėti arklius ir  tėčio žvejybos įrangą. Kartais su draugu Ignu eidavom žvejoti ir pardavinėjom žuvį vasarotojams vietiniame turguje.“ Prisimindamas moksleiviškus metus, vaikystę  pats I. Pikturna rašė, kad: „Linksmintis ir pramogauti mums, moksleiviams, anuomet niekada nebuvo uždrausta, tačiau tvarkos reikėjo laikytis. Vasaromis, net ir žiemą mūsiškėse mokyklose apsilankydavo pasišnekučiuoti netgi Palangos valdžios atstovai, jie dalyvaudavo mūsiškiuose literatūriniuose vakaruose, sportininkų ir menininkų saviveiklos pasirodymuose. Netgi premijas įteikdavo, tiesa, mums nepilnamečiams pinigų neduodavo, įteikdavo tėvams, kad nupirktų apavo, drabužių...“. 

Palangos viešojoje bibliotekoje yra saugoma 1942 m. vasario 1 d. parašyto Palangos miesto burmistro S. Jurevičiaus padėkos rašto kopija už rašinį „Naglis“, skirta Šventosios gimnazijos Palangoje 5-tos klasės mokiniui I. Pikturnai. Literatus globojo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Emilija Adiklienė, vėliau savo gyvenimą pašventusi kraštotyrai. Ignas – jos auklėtinis, taip pat ir literatų būrelio narys. Šiame būrelyje literatūrinę veiklą pradėjo ir daugiau rašytojų, publicistų, tarp jų, visame pasaulyje garsus politikos mokslų daktaras, Viskonsino (JAV) universiteto profesorius Vytautas Stasys Vardys (Žvirzdys), taip pat anksčiau jau minėtas Algirdas Venckus, išleidęs kelias poezijos knygas, žurnalistas Povilas Pukys.

Su klasės auklėtoja Emilija Adikliene I. Pikturna ir vėliau palaikė gražius santykius, prireikus jai patalkindavo. 1970–1974 m. Palangos kraštotyrininkai rinko medžiagą iš žvejų gyvenimo Palangoje, jos apylinkėse, apie būdą, įrankius, papročius, dainas, žaidimus ir šokius bei iš surinktos medžiagos E. Adiklienė ir F. Tiškus kūrė dviejų dalių scenarijų. Kraštotyrininkai pagalbos kreipėsi į talentingą kraštietį Igną Pikturną, kuris, žinoma, neatsakė savo gerbiamai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, tuo metu vadovavusiai Palangos kraštotyrininkų draugijai. Palangos viešojoje bibliotekoje yra saugomas Emilijos Adiklienės rankraštis „Ant marių krašto Palangos miestely“ istorija (rankraštis), kuriame pedagogė rašo apie kelionę į Vilnių pas buvusį auklėtinį Igną Pikturną tuomet dirbusį „Kultūros barų“ redakcijoje. Igno Pikturnos pastabos apie scenarijaus rankraštį atskleidžia paties požiūrį į tekstą: „Kol rašinys išvysta dienos šviesą, tenka perrašyti 18 kartų“. Tobulinti kraštotyrininkams tekstą teko dar nesyk. Rašytojas nepagailėjo pastabų ir pasiūlymų. Į jas atsižvelgus, tekstas dar pagyvintas: pridėta senųjų dainų, papročių. Beje, tai, kad Pikturna prisidėjo prie šio spektaklio atsiradimo gal ir nebūtų žinoma, jei ne pati E. Adiklienė, taip mėgusi aprašyti istorijas, nebūtų parašiusi šio fakto. Jo pastabas ji vertino su dėkingumu, į jas atsižvelgė. Buvo pastatytas spektaklis, pritaikytas 46 žmonių kolektyvui. Jo premjeroje dalyvavo ir Ignas Pikturna.

                      Talkindamas jau nebebuvo pradedantysis rašytojas. Darbinė biografija buvo gana gausi įvairios veiklos, sukaupta daug patirties: 1946–1957 m. dirbo Lietuvos kino studijos redaktoriumi, 1949–1957 m. ir direktoriumi, 1957–1964 m. Vilniaus televizijos studijos kino ir meninių laidų vyriausiuoju redaktoriumi, 1962–1965 m. dienraščio „Tiesa“ atsakinguoju sekretoriumi ir skyriaus vedėju, biuletenio „Bibliotekų darbas“ (dabar – „Tarp knygų“) skyriaus redaktoriumi, bendradarbiavo žurnale „Pergalė“. 1969–1975 m. dirbo žurnalo „Kultūros barai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Buvo parašęs daug knygų, bei įvairių scenarijų kino ir televizijos filmams. Beje, ir tyrinėjant Lietuvos meninio kino mokyklą, neįmanoma apeiti I. Pikturnos asmenybės.

                      1986 m. žurnale „Moteris“ išspausdinta meninė I. Pikturnos apybraiža-biografija, skirta jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, klasės auklėtojai Emilijai Adiklienei: „...Jūrai vis tiek, lyja ar svilina saulė, jūrai nėra vakar dienos, nėra rytojaus, nėra dienos ar nakties, yra tiktai dabar; šiandien jūra verčia bangas ir riaumodama susigrąžina jas atgal, prarydama kartu ir tave visą, kuždėdama į ausį stebuklingą pasaką, niekada nesibaigiančią ir pradžios neturinčią, kiekvieną vakarą tave apima ilgesys, kai tolimame horizonte pavargusi saulė smukteli jūros spindesyje... Šiandien nebeatsimenu, Mokytoja, kokiais žodžiai išmokėte mus mylėti jūrą ir jos smėlėtą krantą, žmones, kuriems reikėjo gerumo. Jūs, Auklėtoja, tvirtinote, jog svarbiausia yra būti padoriu žmogumi, ne metus, ne dvejus, ne tik gimnazijoje – visą gyvenimą būti padoriu žmogumi ir turėti to gerumo per kraštus, kad per amžių užtektų...“.

Dar ir šiandien susidomėjusiųjų marinistikos tema nėra itin daug. 2009 m. Klaipėdoje išleistos knygos ,,Vėjas rėjose. Burlaivių epochos atspindžiai Lietuvoje‘‘ pratarmėje rašoma, kad lietuviški jūrinės istorijos puslapiai yra menkai žinomi ir neatspindėti kaip visuma. Turbūt taikliausiai ir gana poetiškai marinistikos stygiaus priežastį įvardijo vienas iš I. Pikturnos „desantininkų“ prozininkas, dramaturgas Rimantas Šavelis: „Jūrą būtina įsimylėti“.

Valentinas Kulevičius magistro baigiamajame darbe „Lietuvos kaip jūrinės valstybės koncepcija XX amžiuje: ištakos, raida ir įgyvendinimas“ pastebi, kad XX amžiuje Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėją galima išskirti į tris (ar net keturis) atskirus ir skirtingus laikotarpius: laikotarpį iki Pirmojo pasaulinio karo, kurį susiejo su J. Šliūpo asmenybe, tarpukarį, sovietmetį ir periodą po Nepriklausomybės atkūrimo. Aptariamas kiekvienas laikotarpis – mat skirtingos epochos suteikia kitokią jūrinių dalykų sampratą. Verta pastebėti, kad I. Pikturnos gyvenimas išsitenka netgi per tris laikotarpius: tarpukarį, sovietmetį ir periodą po Nepriklausomybės atkūrimo. Visuose perioduose Ignas Pikturna liko ištikimas jūrinei temai gyvenime ir meninėje kūryboje.

 

L i t e r a t ū r a   i r  š a l t i n i a i

 

BUTKUS V. Rašytojai ir jūra: Igno Pikturnos desantas. // Klaipėda, 2015, gegužės 25, p. 12.

DIRGĖLA T. I. Pikturna – rašytojas, raginęs pamilti jūrą. // Vakarinė Palanga, 2012, lapkričio 21–24, p. 9.

JABLONSKIENĖ A. Kaip Ignas Pikturna Stalino premiją vežė. // Respublika, 2000, birželio 3, p. 26.

JABLONSKIENĖ A. Visa teisybė apie kalvį Ignotą. // Respublika, 2000, spalio 25, p. 30.

KERPYTĖ A. „... pasiilgau jūros“. // Tarybinė Klaipėda, 1989, rugpjūčio 27.

LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Palangos sk. kraštotyrininkų – saviveiklininkų ansamblio „Ant marių krašto Palangos miestely“ istorija / Emilija Adiklienė. – Palanga, 1970-1975. – 1 aplank. (30 lap.). p. 13–15. Saugoma Palangos viešojoje bibliotekoje.

KULEVIČIUS V. Lietuvos kaip jūrinės valstybės koncepcija XX amžiuje: ištakos, raida ir įgyvendinimas. [magistro darbas]. Klaipėdos universitetas, 2019, p. 76–77.

PIKTURNA I. Apie laikmetį ir pinigus. // Palangos tiltas, 2001, rugsėjo 15–21, p. 6.

PIKTURNA I. Esu palangiškis. // Literatūra ir menas, 1991, kovo 10.

PIKTURNA I. Jūra ir kultūra. // Jūra, 1996, p. 13-15.

PIKTURNA I. Lietuva buvo mano krantas... Autobiografija. // Nemunas, 2005, gegužės 19–25, nr. 20, 

PIKTURNA I. Mokinius stipriai mylėjau. // Moteris, 1986, nr. 10, p. 8–9.

PIKTURNA I. Prisimenant savo moksleiviškus metus... // Palangos tiltas, 2001, rugsėjo 8–14, p. 7.

Pikturna I. Vyrai išplaukia į jūrą. Vaga, 1977.

Pikturna Ignas. Iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 84–85.

Pikturna Ignas. Iš: Tarybų Lietuvos enciklopedija. T.3 (Masaitis-Simno). Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, p. 375.

Pikturna Ignas. Iš: Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai, 1997, p. 389.

PIKTURNA, I. Jūros romantika, marinistikos žuvėdros. // Lietuvos jūreivis. 1981, Nr. 13, p. 9.

POVILAITIS S. Su mylimuoju neplauk į jūra... // XXI amžius, 1999, gruodžio 8, p.4.

Vėjas rėjose. Burlaivių epochos atspindžiai Lietuvoje: straipsnių rinkinys. Sud. D. ELERTAS. Klaipėda, 2009, p. 7.

VENCKUS T. Atsiminimai. Palangos langai: etnokultūros metraštis, 2023, nr. 3, p. 92–118.

VITKŪNAS V. Ignas Pikturna: padėka jūrai. // Vakarinės naujienos, 1994, rugsėjo 1, p. 4.

 

B i b l i o g r a f i j a :

Ignas Pikturna, Jonas Mitalas. Suartosios ežios: Karolio Požėlos v. kolektyvinio ūkio gyvenimo vaizdai. Vilnius: Valstybinė politinės literatūros leidykla, 1949.

Ignas Pikturna. Leonpolio tarybinio ūkio laimėjimai: apybraiža. – Vilnius, 1949.

Ignas Pikturna. Anapus Baltijos jūros: turisto pastabos. Vilnius, 1958.

Ignas Pikturna. „Nemuno“ kolūkis: apybraižos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960.

Ignas Pikturna. Šiandien jūra graži: apsakymai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.

Ignas Pikturna. Nemunas – gyva upė: apybraižos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961.

Ignas Pikturna. Rasa: apysaka. Vilnius: Vaga, 1968.

Ignas Pikturna. Jūra yra jūra: apybraižos. Vilnius: Mintis, 1969.

Ignas Pikturna. Jūros veidrodžiuose: kelionių apybraižos. Vilnius: Vaga, 1974.

Ignas Pikturna. Jūrų vėjai: apsakymai. Vilnius: Vaga, 1975.

Ignas Pikturna. Penkmečio flagmanas: apybraižos. Vilnius: Mintis, 1976.

Ignas Pikturna. Ko jūra ūžia: pasakojimai vaikams. Vilnius: Vaga, 1977.

Ignas Pikturna. Apie tuos, kurie jūroje: apybraižų rinktinė. Vilnius: Vaga, 1978.

Ignas Pikturna. Jūrų trasomis: apsakymai, apybraižos. Vilnius: Vaga, 1982.

Ignas Pikturna. Balta jūros spalva: apybraižos, reportažai. Vilnius: Mintis, 1984.

Ignas Pikturna. Jūra mane mylėjo: apsakymai. Vilnius: Vaga, 1984.

Ignas Pikturna. Jūrų kapitonai: apybraižos. Vilnius: Vyturys, 1986.

Ignas Pikturna. Jūrų piratas katinas Meris: Katino metų knyga jaunuomenei ir suaugusiems nuo 9 iki 99 metų amžiaus: apysaka vaikams. Vilnius: Diemedis, 1999.

Ignas Pikturna. Mergaitės, merginos, moterys ir jūra: vilionės bangų sūpuoklėse: novelės ir apybraižos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

Ignas Pikturna. Išpažintis jūros veidrodyje: romanas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,  2005.

 

 

Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos

Vyriausioji bibliotekininkė kraštotyros darbui

Dainora Kaniavienė

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Ignas Pikturna – lietuvių rašytojas, žurnalistas kūrybinį kelią paskyręs marinistikos temai. 


Vaida Genytė, ir Aistė Pilvelytė: „Muzikinės meilės istorijos“


Vaida Genytė, Rūta Ščiogolevaitė ir Aistė Pilvelytė: „Muzikinės meilės istorijos“


Vaida Genytė, Rūta Ščiogolevaitė ir Aistė Pilvelytė: „Muzikinės meilės istorijos“


Vaida Genytė, Rūta Ščiogolevaitė ir Aistė Pilvelytė: „Muzikinės meilės istorijos“


Meilės romanai visais laikais turėjo ištikimą skaitytojų būrį. Šios knygos sužadina jausmus ir padeda pabėgti nuo kasdienių rūpesčių bei darbų. Atėjęs pavasaris dar stipriau sužadina norą nerti į aistrų sūkurį, tad rekomenduojame tris lietuvių autorių knygas, kurios nestokoja nei meilės, nei erotikos!


Lietuvos kultūros sostinės Palangos – 2013 dvasinio gyvenimo užpildas yra ir mažėliau regimos kuriančių žmonių versmelės lyg upes auginantys kuklūs miškų, laukų, pievų šaltinėliai. Upės, žinia, suteikia vis naujos energingos aistros mus visus gyvenimui „uždegančiai“ Baltijos jūrai. Čia ramu priminti, jog ir visų mūsų namai – Žemė yra Laivas begalybėje....


„Myliu ir nekenčiu“ (Love and hate), – taip anglosaksai dažnai apibūdina socialinius fenomenus ar iškilius reiškinius. Anglija ir visas pasaulis šiomis dienomis atsisveikina su buvusia premjere Margaret Tečer, kurios ambivalentiška asmenybės didybė neabejotinai įkūnija meilės ir neapykantos polius. Nedaugelis taikos meto politikų gali būti...


Atsitiktinai atvertos menininko Romo Pauliko dirbtuvės durys netikėtai „panardino“ ir į kitokį – drobėje išjaustą – pasaulį. Tiek kūrybinės jėgos slepiantys darbai suteikė progą šalia pajusti „alsuojančią“ mūzą, o įsisukęs pokalbis suspėjo aprėpti visas aktualiausias žmonijos problemas, neaplenkiant ir džiaugsmų, juo labiau, jog palangiškis šventė pirmosios anūkės gimimą. Itin daug...


Vargu ar kas šiandien galėtų apkaltinti palangiškius labai teršiant Baltijos jūrą – neseniai pradėjo veikti šiuolaikiški, Europos Sąjungos aplinkosauginius reikalavimus atitinkantys rekonstruoti Palangos miesto buitinių nuotėkų biologinio valymo įrenginiai.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius