Įsivaikintą Ievą užauginusi pirmoji budinti globėja Palangos savivaldybėje, Sonata Jankauskienė, dabar glaudžia prie širdies kitus globotinius

Kaip tampama mama vaikui, kurio nepradėjai, kurio nenešiojai savo įsčiose ir kurio negimdei? Kas svarbiausia tėvystėje? Ir kas nulemia žmogaus asmenybę: genai ar jį formuojanti aplinka? Apie visa tai ir sukosi pokalbis su sonata Jankauskiene, kuri daugiau nei prieš du dešimtmečius su sutuoktiniu priėmė sprendimą įsivaikinti kūdikį, o dabar dirba Palangos miesto savivaldybėje budinčia globėja. Ji – pirmoji budinti Savivaldybės globėja.

Gimė dėl buto – gavo mylinčius tėvus

Šiandien Sonatos Jankauskienės įvaikintajai mergaitei – 25-eri. Ir amžius šiame pasakojime – reikšmingas, nes svarbūs jos gimimo metai. 

„Mano Ieva – 2000-ųjų vaikas, – pasakojimą pradeda Sonata. – Tada gyvenome Klaipėdoje. Ir pirmajam 2000-aisiais gimusiam kūdikiui Klaipėdos savivaldybė žadėjo dovanoti 2 kambarių butą. Tad tais metais Klaipėdoje buvo daug paliktų kūdikių, nes daugelis juos gimdė dėl buto, o buto negavo.֧“

Dėl buto uostamiestyje į pasaulį atėjo ir būsimoji Sonatos dukrelė. Buto iš savivaldybės negavo, bet gavo mylinčius tėvus. Mergaitė buvo palikta Girulių sutrikusio vystymo kūdikių namuose. 

„Man tada buvo 30, vyrui – 33-eji, – pasakoja S. Jankauskienė. – 7-erius metus gyvenome santuokoje, bet vaikų neturėjome. Svarstėme kreiptis net į dirbtinio apvaisinimo kliniką Anglijoje, bet tam reikėjo milžiniškų pinigų. Ir aš tada pasakiau: „Vaikų yra, reikia tik pasiimti‘. Ir iš karto po Naujųjų Metų atvažiavome į kūdikių namus.“

Kartu važiavo ir vyro sesuo pedagogė, kuri buvo pažįstama su kūdikio namų direktore. „Jos pradėjo kalbėtis. Ir kalbasi, kalbasi, kalbasi. Galų gale jas pertraukiau: „Ar žinot, ko aš noriu? Noriu leliuko.“ Direktorė atsakė: „Ačiū Dievui, kad ne darbo.‘ Mat tuo metu buvo didelė krizė, darbų nebuvo.“

Vos pamačiusi pajuto – mano 

Nors tūkstantmečių sandūroje ir daug buvo paliktų kūdikių, bet dokumentų tvarkymas užtrukdavo. Ir būtent tą dieną, kai atvyko Jankauskai, nebuvo nė vieno kūdikio, kurio dokumentai būtų sutvarkyti. Tą direktorė ir pasakė būsiems įtėviams. Būtent po šių jos žodžių suskambo telefonas. Direktorė gavo žinią apie paliktą mergaitę, kurios mama pasirašiusi motinystės atsisakymo dokumentus. 

Tai išgirdusi Sonata iš karto pasakė: „Parodykit man tą vaiką“. 

„Pamačiau ją ir iš karto supratau – tai mano vaikas. Man nerūpėjo nei jos širdies problemos, niekas. Daugiau nieko nenorėjau, tik jos. Jos net neišvysčiau. Pamačiau – rami, graži, mano,“ – prieš 25-erius metus užplūdusius jausmus iki šiol labai aiškiai prisimena moteris. 

Pamena ir tai, kad tada buvo pirmadienis. Iš kūdikių namų nuvyko tiesiai į Vaikų teisių apsaugos tarnybą. 

„Jie nustebo, kad mes pirmiausia apsilankėme kūdikių namuose, ir tik po to – pas juos, nes įprastai būna atvirkščiai, – šypsodamasi prisiminė Sonata. – Mes skubiai surinkome visus duomenis – apie uždarbį ir kitus, visus reikalingus specialistus į savo namus ir kur reikėjo vežėme patys, kad tik procesai greičiau vyktų. Juk reikėjo patikrinti ir mūsų gyvenimo sąlygas, daug ką. Taip susitvarkėme, kad penktadienį mergaitė jau buvo mūsų namuose,“ – sako S. Jankauskienė.

Tai buvo 2000-ųjų sausio 21 d. Nors atvykimo į meilės pilnus namus data reikšminga šios šeimos gyvenime, bet Jankauskai švenčia ne šią, o Ievos gimimo dieną. Mergina gimė metų sandūroje – 1999 m. gruodžio 31 d., vakare 20.25 val. 

„Netgi „Vakaro žinios“ (LRT – aut. pastaba) rodė reportažą apie paliktus 2000-ųjų vaikus. Ir Ieva buvo nufilmuota kaip kūdikis, kurį panoro įsivaikinti jauna šeima“, – prisimena pašnekovė. 

Mergaitė tada turėjo kitą vardą. Akvilės. Jos įtėviai ne specialiai norėjo keisti vardą, bet todėl, kad artimoje giminėje jau buvo Akvilė. O Sonata pati visada norėjo būti Ieva, tad šį vardą ir parinko.

Pirmą naktį nemiegojo – saugojo dukrelę

Kaip praėjo pirmosios dienos su kūdikiu namuose?

„Prisimenu labai detaliai, net pagal valandas, – sako moteris. – Vakare ją pasiguldžiau į vežimėlį, o pati svetainėje sėdėjau visą naktį ir nemiegojau. Pusiau sėdom ir praleidau visą naktį. Vaikas miegojo, o aš saugojau. Net pati nežinau, kodėl neguldžiau jos į lovytę, o į vežimėlį.“

Vėliau dukrelę guldydavosi į savo lovą. 

„Miegodavo vidury tarp mūsų. Visada, vėliau – ir globojamus vaikus, guldydavau prie savęs. Vaikas tada jaučiasi saugus, ramus. Nesuprantu šiuolaikinių tėvų su mobiliosiomis auklėmis, – sako S. Jankauskienė. – O Ieva apskritai buvo „superinis vaikas“: naktimis ramiai miegodavo, gal kiek patriukšmaudavo vakarais. Tik kartą buvo tekę greitąją kviestą. O įprastai šeštą ryto prabusdavo, pamaitindavau, ir vėl abi iki dešimtos miegodavomeׅ.“

Darbovietėje kilo skandalas

O kaip tokiu atveju, kai įsivaikinamas kūdikis, tvarkomasi su darbu? 

Tuo metu Sonata dirbo didelėje, Lietuvoje žinomoje įmonėje. Ir, kaip ir įprastu atveju, išėjo į vaiko priežiūros atostogas, liaudyje vadinamą „dekretą“. Tačiau išėjimas nebuvo įprastas ir paprastas. 

„Darbovietėje kilo skandalas, mane norėjo beveik atleisti. Juk manęs niekas nematė nėščios, o čia – išeinu „į dekretą“. Tada vaiko teisių specialistė darbovietei išaiškino tvarką“, – prisimena Sonata. 

Kalbant apie kitus pokyčius, Jankauskai nuo giminaičių neslėpė įsivaikinimo fakto. 

„Vis dėlto pačiai Ievai nieko nesakėme, kol buvo maža. Buvau nusprendusi, kad tinkamiausias tam amžius – 8-eri metai. Jau nebe vaikystė, bet dar ir ne paauglystė, – paaiškina S. Jankauskienė. – Tačiau giminėje buvo daug panašaus amžiaus vaikų ir kartą Ievai kažkas iš jų jai pasakė, kad tavo mama – ne tikra mama. Pamenu, tada važiavome automobiliu, kai įvyko tas pokalbis. Tada ir pasakiau, kad taip, nepagimdžiau tavęs, bet tu esi mano širdies vaikas, o vaikų yra visokių; tu esi ta, kurią Dievulis man atsiuntė.“

Nepaisant to, kad augo apsupta meilės, ši žinia mergaitei sukėlė daug skausmo. „Ir tai suprantama, – sako Sonata. – Juk sunku priimti faktą, kad kažkas tavęs atsisakė. Vaikui širdelę skaudėjo, kodėl jos mama nenorėjo, to ji iš pradžių ir verkė. Vėliau susirado savo biologinę mamą, susipažino ir su vyresnėmis 3 seserimis ir jaunesniais dviem broliais. Čia – jos biologinė šeima, negali to iš jos atimti. Vis dėlto tas bendravimas nelabai sekėsi, yra didelė ir socialinė atskirtis.“

Dabar mergina, paskutinius metus studijuojanti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, jau susitaikiusi su realybe. Pasitaiko ir įdomesnių situacijų, iš kurių išsisukti padeda pasitikėjimas savimi, kaip pasakoja Sonata: „Ji tamsaus gymio, tad būna, kad žmonės pasako: „Tu tokia nepanaši į savo tėvus.“ O ji tvirtai atsako: „Aš ir neturiu būti panaši, aš įvaikinta.“ Tada visi klausimai baigiasi...

Netiki genetika

Pagaliau užduodu klausimą, kuris manyje kirba nuo pat pokalbio pradžios: ar vaike prasiveržia ne išorinė, o vidinė genetika? Kaip Sonata, remdamasi pačios patirtimi, mano, kiek asmenybę nulemia genai, o kiek – aplinka? 

„Aš netikiu genetika. Nė vienas vaikas negimsta blogos širdelės, – šią frazę pokalbio metu moteris pakartoja dar ne sykį. – Ką į jį įdėsi, tą ir turėsi. Jei kažkas vaike nepatinka, nueik ir pasižiūrėk į veidrodį. Vaikai – ne žolė, patys neužauga. Ir ypač svarbūs kiekvienam vaikui yra prisilietimai, mylavimai, čiūčiavimai. Tada vaikas nusiramina, jaučiasi saugus. Nors šiais laikais yra ir tų vadinamųjų gerų šeimų, kuriose tėvai yra šaltesni, vaiką išneša miegoti į kitą kambarį. Tačiau, jei nori vaiką prisijaukinti, turi pasiguldyti jį šalia,“ – sako S. Jankauskienė.

Sonata kalba ne tik apie Ievą, bet ir apie laikinuosius globotinius, kurių yra turėjusi ne vieną. 

Ir auginant vaiką, kaip sako pašnekovė, svarbiausia yra sukurti vidinį, emocinį ryšį su juo ir to ryšio nepamesti. 

„Žinoma, vaikai auga, paauglystėje formuojasi tos vadinamos gaujos, tada ir paauglio kambarys apkuistas. Tuo metu tą „šniūrą“ bandydavom atleisti, bet nepaleisti. Tada ir laviruoji – ir nustatinėji tam tikras ribas, bet ir visko neuždraudi. Mes su Ieva tą stiprų ryšį tebeturime iki šiol, niekada jo nepraradom. Net jos bendraamžiai, būdavo, sakydavo: „Mes su tavim nedraugausime, nes tu viską mamai papasakoji.“ O ji sakydavo, kad mama juk gali padėti.“

Nuo vaikystės augino svetimus vaikus

Beje, kad Sonata neturėsianti savų, biologinių, vaikų, jai buvo pranašaujama dar jaunystėje. Ir kodėl? Dėl išskirtinės meilės svetimiems vaikams. 

„Negalėdavau ramiai praeiti pro vežimėlį, – šypsosi S. Jankauskienė. – O kaimynė palikdavo man visai dienai kelių mėnesių kūdikį, kai pati buvau vos dešimties. Puikiai susitvarkydavau.“

Jankauskams prieš 5-erius metus atsikėlus į Palangą slaugytoja dirbusi Sonata nusprendė ieškoti darbo kūdikių namuose. Sužinojusi, kad tokių Lietuvoje nebėra, ir užgirdusi apie budinčius globėjus, nė nedvejodama užsirašė. Tiesą sakant, S. Jankauskienė ir yra pati pirmoji budinčioji globėja Palangos miesto savivaldybėje. 

Globotiniams Sonatos meilės irgi užtenka. Juos lygiai taip pat glaudžia prie savęs, pasiguldo nakčiai prie savęs. 

„Tie prisilietimai yra labai svarbūs ryšiui užmegzti. Tai ir yra svarbiausia, auginant vaikus,“ – ne pirmąsyk pokalbio metu šią mintį kartoja moteris.