Jūratė Galinauskienė: „Neimlus naujovėms žmogus šiuolaikinėje mokykloje tiesiog negali būti“

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012-10-04
Peržiūrėta
2333
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

„Aš labai džiaugiuosi, kad esu mokykloje, kad dirbu čia,” – sakė ietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė.
„Aš labai džiaugiuosi, kad esu mokykloje, kad dirbu čia,” – sakė ietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė.

„Aš labai džiaugiuosi, kad esu mokykloje, kad dirbu čia. Kad turiu tikrai kūrybingų mokinių, iš kurių ir pati gaunu energijos“, – profesinės šventės – Mokytojų dienos – išvakarėse paklausta, kaip gyvena mokytojai XXI-ojo amžiaus mokykloje, atsakė Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė.

Lituanistiką pasirinko dar mokykloje
„Tikrai žinojau, kad studijuosiu lietuvių kalbą, – paklausta, kada nusprendė pasirinkti pedagogo kelią, pradėjo pasakoti šiais metais trisdešimties darbo mokykloje sukaktį paminėjusi J.Galinauskienė. – Rengiausi tam: mokykloje buvau šiokia tokia literatė, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Be to, mano mama – lietuvių kalbos mokytoja. Baigusi vidurinę mokyklą Rietave, įstojau į Vilniaus universitetą, lietuvių filologijos specialybę. Tiesą sakant, nemaniau, kad dirbsiu mokytoja. Turėjau aukštesnių siekių, galvojau – gal mokslininko kelią pasirinksiu. Traukė literatūra, ir diplominį darbą pas profesorę Viktoriją Daujotytę apie Vytautą Mačernį rašiau. Taip susiklostė, kad gavau paskyrimą į mokyklą. Iš pradžių Telšiuose porą metų atidirbau, paskui gyvenimo kelias atvedė į Palangą, į tuometinę pirmąją vidurinę mokyklą. Visas mano pedagoginis bagažas ir visa patirtis susikaupė būtent čia“.
Paklausta apie kolegas, su kuriais teko dirbti ir su kuriais dar ir dabar kartu – kas iš jų buvo ne tik bendradarbiai, bet ir jos pačios mokytojai pradėjus pedagoginį darbą – J.Galinauskienė atsakė, jog jai labai pasisekė – turėjo ir tebeturi nepaprastai puikius kolegas. Ir tegu žodis „komanda“ kiek „nuvalkiotas“, bet mokytoja jaučiasi dirbanti būtent komandoje, su draugais ir bendraminčiais. „Didžiausias autoritetas daug metų man buvo mokytojas Jonas Brindza, kuris šioje mokykloje pradėjo humanitarinę literatūrinę tradiciją. Yra respublikinis jaunųjų filologų konkursas, jis vyksta jau 44 metai, o mūsų mokykla nuo pat pirmojo jame dalyvauja, nesame praleidę nė vieno. Ir dažniausiai mūsų moksleiviai parsiveža laimėjimus. Taigi, visi mes tęsiame Jono Brindzos pradėtą darbą. Esu labai dėkinga savo kolegei Zitai Šidlauskienei, puiki draugė, puikus žmogus, labai gili asmenybė. Ir Aušrelei Šeštokienei.
Žinot, turėčiau išvardinti visus kolegas, su kuriais dirbau ir tebedirbu. Visos viena kitą palaikom: džiaugiamės dėl laimėjimų, išgyvename, jei kartais kas nelabai pasiseka. Manau, kad todėl ir mūsų mokykla, ir jos moksleiviai pasiekia gerų rezultatų“, – įsitikinusi J.Galinauskienė.

Mokiniai brandesni, tačiau raštingumas smuktelėjęs 
Kartais kalbant su mokytojais, ypač jeigu jie mokykloje pradirbę ilgesnį laiką, iš jų galima išgirsti, jog moksleiviai labai pasikeitę, ir ne visada į gerąją pusę. O kokia mokytojos nuomonė? „Aš kategoriškai prieš nuomonę, jog mokiniai keičiasi į blogąją pusę. Pastebėjau, jog esama savotiškų „bangų“: viena laida stipresnė, kita silpnesnė, ir net toje pačioje laidoje įvairių vaikų būna. Yra labai puikių. Pastebiu, kad pastaruoju metu ryškėja jų asmenybiškumas, individualumas. Gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje duoda savų rezultatų. Auga labai gražių žmonių, ir aš tikrai nesu nusivylusi jaunimu“, – sakė ji.
Tačiau esama ir problemų. Praėjusį savaitgalį Senojoje gimnazijoje vyko respublikinė lituanistų konferencija „Maironio palikimas: tapatumo klausimai šiandienos mokykloje“, kurios koordinatorė buvo J.Galinauskienė. Jos metu Vilniaus universiteto dėstytojas filologas Kęstutis Bredelis pristatė tyrimo „Kiek raštingi vienuoliktokai“ duomenis. Ir tie duomenys neguodžiantys: bendras moksleivių raštingumas yra smuktelėjęs. Tačiau, jeigu lygintume šių dienų moksleiviją ir jų bendraamžius prieš dvidešimt ar dešimt metų, dvasine prasme mokiniai yra brandesni.
„Kodėl taip yra, dėl ko prastėja mokinių raštingumas, kur bėda? – perklausė mokytoja. – Mano nuomone, yra kelios bėdos. Pirmoji – gal ne visai tinkamai sudėliotos programos dar pradinėje mokykloje. Yra daugybė pratybų sąsiuvinių, ir mokiniai yra įpratę įrašinėti raideles, žodžius, bet stinga užduočių, skirtų rišliems tekstams kurti, ir į vyresnes klases jie ateina neturėdami pakankamai įgūdžių. Be to, jaunas žmogus įpratęs skubėti, viską atlikti labai greitai, ir grįžti prie savo parašyto teksto, jį suredaguoti – ar bent jau dukart perskaityti ir išsitaisyti elementarias klaidas, – jie patingi. Labai kliūva kai kurių mokinių minčių dėstymas, stilius, raiška. O gramatikos ir sintaksės klaidos, kaip bebūtų keista, kartais tiesiog tos pačios eina iš darbo į darbą, tas pats vaikas nešasi savo klaidas kaip didžiausią turtą ir labai sunkiai jų atsikrato. Mes su kolegėmis dabar sugalvojome tokį lyg ir metodą: mokom vaikus taisyti jų pačių klaidas. Grupuojam jas, duodam taisyti pačių klaidingai parašytus sakinius ar net visą darbą redaguoti. Raginam susidaryti žodžių, kuriuose jie nuolat kartoja klaidas, sąrašą bei įsipareigoti patiems sau kitame rašinyje to nebekartoti“.
Tačiau – toks jau lituanisto darbas, ir kitoks jis nebus. Nes juk ir kalba yra gyva, ji keičiasi. Keičiasi ir kalbos normos: kas prieš keletą metų buvo laikoma kalbos klaida, dabar tik „geriau – blogiau“. Net ir patys mokytojai, deja, ne visada spėja susipažinti su naujausiais kalbininkų pataisymais bei rekomendacijomis.

Reformų neišvengsi
Ar visi tokie taisymai – pertaisymai neišmuša iš vėžių? Galų gale, ne tik normų ar programų mainymas, bet ir niekaip nesibaigianti švietimo reforma „nenureformuos“ paties švietimo? „Nieko nepadarysi, švietimo reformos yra neišvengiamos, – įsitikinusi pašnekovė. – Juk viskas keičiasi gyvenime, tad ir mes – mokykla – negalime stovėti vietoje. Jeigu mes stabdysime reformas ir nesikeisime, tai bus lyg bandymas užtvenkti upę. Kol mes gyvi būsim, viskas keisis. Kad ir egzaminų sistema. Juk yra ieškoma geriausio varianto. Niekas tas reformas siūlydamas ir kurdamas negalvoja specialiai visko pabloginti, nesirengia kažkokių duobių kasti. Nuoširdžiai tikiu, kad viskas daroma siekiant, kad ir vaikui, ir mokytojui, ir visuomenei būtų geriau, kad mes tobulėtume. Taip, kartais gal ir ne visai gerai viskas pavyksta, bet aš esu įsitikinusi, kad tas keitimasis yra būtinybė“.
O mokytojo lituanisto nuomone, kur švietimo reformos pliusai ir kur – minusai? „Žiūrint kokį aspektą paliesime. Man atrodo, didelis minusas, kad pradėjo stambinti klases – vyresnėse dabar yra iki trisdešimties mokinių. Labai sunku ne tik mokytojui, bet ir moksleiviui – juk jis nukenčia. Pamoka – 45 minutės, jeigu norėtum su kiekvienu padirbėti, gal skirti tik po pusantros minutės. O juk vaiką reikia parengti pačiu aukščiausiu lygiu. Vėl pakeistos mokymo programos – nuo pernai dirbame pagal atnaujintąsias vyresniajai pakopai, vienuoliktai ir dvyliktai klasėms. Devintai ir dešimtai buvo pakeistos kiek anksčiau. O kas man patinka – didesnė laisvė mokytojui, jis gali pasirinkti, kaip išsidėlioti pamokas, nebėra taip griežtai reikalaujama laikytis programos raidės. Nebūtina „išeiti“ viso vadovėlio, svarbu išugdyti gebėjimus. Nebėra taip baisu, jei kokį autorių pralesi, o kitam skirsi daugiau valandų. Nebesame taip griežtai įsprausti į rėmus, galima dirbti kūrybiškiau. Pavyzdžiui, galima mokyti ciklais. Seniau būdavo privalomos trys literatūros ir dvi kalbos pamokos per savaitę. O dabar, tarkim, pasiimu kalbos temą: dalyvis. Ir galiu tam skirti dešimt pamokų. Baigiam šį ciklą, mokinys atsiskaito – beveik kaip aukštojoje mokykloje įskaitą išlaiko – ir einame prie kitos temos. Kiek pastebėjau, devintoje, dešimtoje klasėse vaikams tai patinka, jie susikaupia ties viena tema, neišsiblaško, giliau viską išsianalizuoja“, – vardija mokytoja.
Dar vienas teigiamas dalykas – nors sužinojus apie šią programos naujovę būta labai įvairių nuomonių, – vienuoliktoje klasėje itin daug dėmesio skirta senajai lietuvių literatūrai.
„Kai kuriems mokytojams ši tema buvo kiek primiršta, reikėjo daug ką iš naujo atrasti, ypač lotynų kalba rašytąją literatūrą, kad ir Mikalojaus Husoviano „Giesmę apie stumbrą“. Reikėjo skaityti iš naujo, ruoštis. Buvo galvota, kad tokie seni dalykai mokiniams gali būti nebepatrauklūs. Ir bent jau mano pačios nuostabai, mokiniai puikiai šitą kursą priėmė. Galbūt todėl, kad medžiaga puikiai parinkta, pristatomos iškilios istorinės asmenybės, kurios negali nežavėti savo patriotizmu, pilietiškumu, pasiaukojimu, darbu Lietuvai. Pavyzdžiui, Radvilų giminė. Tie vardai, tos asmenybės, jų darbai keičia ir mokinių požiūrį į pačią Lietuvą. Juk buvo susidaręs įspūdis, kad pabrėžiame tik savo valstietiškąją prigimtį, kad nebūta jokių aukštuomenės tradicijų. O pasirodo, jog buvo iškilių asmenybių. Juk 1601-aisiais rašyta Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio knyga „Kelionė į Jeruzalę“ buvo Europos lygio bestseleris. Pasikartosiu: mokiniai tikrai susidomėjo. Klasika yra klasika, ir, kaip jau sakiau po konferencijos, ji – nuolat moderni, sugebanti ne tik pati atsinaujinti, bet skatinanti atsinaujinti ir mus, mokytojus, pažvelgti į tuos pačius dalykus kitaip. Laiko nugludinti tekstai, laiko išbandymus atlaikę kūriniai, kurių vertė matuojama šimtmečiais, o ne dešimtmečiais, jų vertė tik auga“, – teigia mokytoja ekspertė.

Mokytis ir mokytis
Ar užtenka mokytojui žinių, kurias jis atsineša iš aukštosios mokyklos? „Ne, reikia mokytis ir mokytis, – atsako J.Galinauskienė. – Nes, tarkim, aš iš universiteto atėjau į mokyklą visai neišmanydama mokymo metodikos. Bet jaunam visada atrodo, kad tu viską žinai, viską išmanai, esi pats gudriausias. O vėliau pasirodo, kad tų nežinomųjų – taip daug, tiek daug dar reikia mokytis. Ir dabar – vėl naujovė įvesta, literatūrinis rašinys. Tad tenka domėtis ir literatūrą skaityti, ir į seminarus važiuoti, kad pats tą naujovę perprastum ir galėtum mokiniui išaiškinti: kas tai? Turi nuolat tobulėti, nuolat tam vyksme dalyvauti. O jei ne – tai ir mokiniai pajus, kad tu iš dešimties metų senumo konspekto pamoką vedi. Nepaslankus, neimlus naujovėms žmogus šiuolaikinėje mokykloje tiesiog negali būti“.
O kaip apskritai gyvena mokytojai dabar – XXI amžiaus mokykloje? „Viskas priklauso nuo žmogaus. Yra tokių, kurie linkę nuolat skųstis ir dejuoti: viskas blogai, pinigų mažai, vaikai blogi, programos sunkios, švietimo reforma niekam netikusi. Visokių problemų, visokių situacijų yra, ir apibendrintai kalbėti negalima, visa tai labai individualu. Gal blogiau yra tose mokyklose, kur mažėja mokinių. Gal sunkiau kaimo mokytojams, kur mokyklos užsidaro arba tenka toli iki jų važiuoti. Aš galiu kalbėti tik apie save: gyvenu gerai. Labai džiaugiuosi, kad esu mokykloje, kad dirbu. Kad turiu tikrai kūrybingų vaikų, iš kurių ir pati gaunu energijos. Jaučiu ir kolegų, ir administracijos palaikymą. Džiaugiuosi, kad pritariama geroms iniciatyvoms – va, ką tik buvo konferencija, tuoj prasidės poezijos ruduo“, – kalbėjo mokytoja.
Mokytoja prisipažįsta, kad būna ir liūdesio akimirkų. Pavyzdžiui, tada, kai nespėji perskaityti knygos savo malonumui ar pritrūksta pinigėlių tai knygai įsigyti.
„Yra ir ta tamsesnioji pusė – sąsiuviniai, sėdėjimas prie jų šeštadienį ir sekmadienį. Bet – toks darbas, jeigu nebūtų rašinių, nebūtų grįžtamojo ryšio. Tačiau negalime skųstis. Aš džiaugiuosi, kad esu čia, gimnazijoje, kad pas mus ateina mokiniai, kad krūvio užtenka. Ir džiaugiuosi, kad susišneku su vaikais. Aš taip matau, taip jaučiu“, – prisipažįsta mokytoja J.Galinauskienė.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime". 

Jūsų komentaras:

Ugur 2013-01-05 09:52 ([email protected] / IP: 203.130.212.63)
aivaras> taip, čia sąrašas ką turiu kompe. O ką turiu kompe viską klausau. Nes visa muikza viename playliste sukasi, tiek užsienio, tiek Lietuvos. VISA.Nesvarbu > dėkui, pabandysiu. Negirdėtos.

Taip pat skaitykite

Tave labai vertinau dar būdama ketverių, kai paskui mamą sekiodavau, klausinėdama, kokia čia raidė, o kokia čia.


Lapkričio 11 d. „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje vyko mokinių konferencija, skirta Palangos atgavimo šimtmečiui paminėti. Konferencijos metu mokiniai pristatė savo pranešimus labai įvairiomis temomis. 


Pasibaigus XII –ajai Lietuvos mokinių lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadai Palangos senąją gimnaziją pasiekė džiugi žinia – IIB klasės mokinė Mūza Olimpija Svetickaitė tapo šios olimpiados šalies etapo (9-10 klasių gupė) II vietos laimėtoja.


Gimnazija ieško lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo

"Palangos tilto" informacija, 2019 12 06 | Rubrika: Miestas

Palangos senoji gimnazija skelbia atranką lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo pareigoms užimti. Darbo sutarties rūšis – neterminuota, darbo apimtis - 0,76 etato (20 kontaktinių val. per savaitę). Darbo užmokestis priklauso pedagoginio darbo stažo, įgytos kvalifikacinės kategorijos.


Gegužės 4-5 dienomis Palangos Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje kaip niekad dažnai skambėjo vokiečių kalba – vyko respublikinė vokiečių kalbos olimpiada 11-ų klasių mokiniams ir konkursas 8-tų klasių mokiniams. Olimpiadoje ir konkurse dalyvavo daugiau nei 60 mokinių iš visos Lietuvos. Džiaugiamės, kad šiam renginiui buvo pasirinkta Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė...


Spalio 18 dieną Palangos Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje vyko anglų kalbos renginys „On TV Tonight. Live“. Į jį susirinko ne tik mūsų klasiokai ir mokytojai, taip pat atvyko ir buvę mūsų mokyklos mokiniai iš Palangos senosios gimnazijos.


Spalio 24 dieną „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje vyko edukacinis renginys „Vincui Krėvei – 135“, skirtas Lietuvos 100-mečiui paminėti, kurį organizavo lietuvių kalbos mokytojos L.Janulienė, A.Kuzmickienė, N.Petrulienė ir S.Matkevičienė.Renginyje svečiavosi ir viena V.Jurgučio pagrindinės mokyklos aštuntoji klasė su mokytoja A. Kiesiene.


Kovo 3-4 d. Palangos Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje vyko Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų 9-12 klasių mokiniams. Olimpiadoje dalyvavo 131 mokinys iš Lietuvos mokyklų ir 23 mokiniai iš užsienio lietuviškų mokyklų.


„Aš labai džiaugiuosi, kad esu mokykloje, kad dirbu čia. Kad turiu tikrai kūrybingų mokinių, iš kurių ir pati gaunu energijos“, – profesinės šventės – Mokytojų dienos – išvakarėse paklausta, kaip gyvena mokytojai XXI-ojo amžiaus mokykloje, atsakė Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė...


Šeimos dienos renginiai Šventosios mokykloje

N.Šauklienė, mokytoja, 2009 05 22 | Rubrika: Miestas

Visą praėjusią savaitę Šventosios pagrindinėje mokykloje vyko renginiai, skirti Tarptautinei Šeimos dienai.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius