Justės Jocytės tėvai atvirai apie tai, ko teko atsisakyti dėl dukros karjeros

Kai šiandien minime Justės Jocytės vardą, dažniausiai girdime žodžius „rekordai“, „talentas“, „žvaigždė“. Taip, ji – viena ryškiausių jaunųjų krepšininkių Europoje, vos paauglystėje debiutavusi moterų rinktinėje ir jau spėjusi atkreipti į save didžiųjų klubų ir WNBA dėmesį. Tačiau už kiekvieno jos metimo, pergalingo tritaškio ar išplėštos pergalės slypi ilgi šeimos atsidavimo ir pasiaukojimo metai. Ir, kaip sako Justės tėvai Aurelija ir Alvydas Jociai, ši kelionė buvo ne sprintas, o maratonas – su daug prakaito, šypsenų, nervų ir… vištienos.

Jų namai Palangoje – visada atviromis durimis giminėms ir draugams. Lietingą vakarą jaukiai įsitaisę terasoje, aplinkui sukinėjantis Justės katinui ir ant sofos meiliai įsitaisius šeimos numylėtiniui senjorui šuniui, pradedame pokalbį nuo tų laikų, kai Justė net nebuvo gimusi. Bet jau ir tuomet šeimos gyvenimas sukosi apie krepšinį.

Viskas prasidėjo Amerikoje 

Plungiškiai Aurelija ir Alvydas susituokė labai jauni. Alvydas tuomet jau žaidė krepšinį Plungėje, jo vyresnis brolis Evaldas studijavo ir žaidė krepšinį Nebraskoje, JAV. Brolio pėdomis patraukė ir Alvydas – Nebraskoje baigė koledžą, vėliau universitetą, žaidė už jų komandas. Aurelija, kaip ir vyras, baigė verslo vadybą tame pačiame universitete.

Po mokslų baigimo Alvydas gavo netikėtą pasiūlymą dirbti Lietuvos ambasadoje Vašingtone ir mielai jį priėmė. Aurelija įsidarbino banke. Gimė sūnus Rokas, į pasaulį jau beldėsi ir Justė. 

„Iš pradžių galvojom, kad pabūsim kokius metus, bet gavosi visi trys. Kaip tik tuo metu į pabaigą ėjo mūsų vizos, turėjau traumų, supratau, kad profesionaliai žaisti krepšinio nepavyks, tai apsisprendėm grįžti į Lietuvą. Justei tada buvo gal koks mėnuo“, – pasakoja Alvydas.

Nuo tol šeima gyvena Palangoje. Aurelija dirba draudimo srityje, Alvydas nuo krepšinio nenutolo – žaidė ir pats, dabar yra Moterų krepšinio lygos direktorius, sūnus taip pat skina pergales krepšinyje Lietuvoje ir už jos ribų. 

Kamuolys buvo vienintelis žaislas

Paklausti, ar atsimena tą momentą, kai suprato, kad iš dukros gali užaugti krepšinio žvaigždė, Jociai juokiasi ir sako, kad Justė nuo pat mažų dienų negalėjo būti be kamuolio, jai kitų žaislų net nereikėjo.

Aurelija šypsosi prisimindama, kaip mažutė dukra nuolat su broliu „lupdavo ir lupdavo tą krepšinį“: „ Tuo metu jos dėdė Evaldas Jocys žaidė už Palangą, tai dažnai visi eidavome stebėti rungtynių. Vaikai matydavo, kaip giedamas himnas, tai namuose viską kartodavo: išjungdavo šviesą, sugiedodavo himną ir tada eidavo žaisti krepšinio. Justei tuo metu buvo gal pusantrų ar du metukai, bet jau mokėjo Lietuvos himno žodžius“. 

Į pirmą treniruotę – šešerių 

„Ji pati norėjo“, – tvirtai sako mama Aurelija, kai kalba pasisuka apie pirmąją treniruotę. Justei buvo vos šešeri. Kieme brolis Rokas su draugais mėto kamuolį, o ji – prie durų, akimis seka kiekvieną judesį.

„Pasakėm, kad dar maža, bet ji neatstojo. Nuvedėm. Atėjo tokia smulki, šortai iki pusės blauzdų, marškinėliai kaip iš vyresnės sesės spintos, bet akys – tokias mačiau tik pas labai užsispyrusius žmones“, – prisimena Alvydas.

Nuo devynerių prasidėjo kelionės į Klaipėdą – po pamokų viena į autobusą, tėvai po darbo laukia mašinoje su jogurtu ir dviem bandelėm. „Ketverius metus kasdien tas pats maršrutas“, – sako Alvydas. Savaitgaliais – varžybos, išvykos, stovyklos. Jeigu sutapdavo brolio Roko ir Justės rungtynės, šeima dalindavosi – vienas į vienas, kitas – į kitas. 

Aurelija priduria, kad jie nepraleisdavo nei vienų varžybų: „Vaikams būdavo svarbu, kad būtumėm. O mes dar ir aistringi sirgaliai“.

Ne ką mažiau reikalingi ir svarbūs abiem būdavo ir tėčio duodami patarimai – galima sakyti, kad be oficialaus trenerio namie turėjo dar vieną – neoficialų.

Atostogos pagal čempionato tvarkaraštį 

„Nebuvo savaitgalio, kad nebūtume kur nors išvykę dėl varžybų. Atostogas planuoti pusmečiui į priekį? Pamirškit“, – juokiasi Aurelija. 

„Kartą nusipirkom bilietus į Juodkalniją – jau viskas buvo suplanuota, lagaminai beveik supakuoti. Ir tada – netikėtas kvietimas į Europos čempionatą. Ką darysi? Atšaukėm. Pinigus praradom, bet čia jau mūsų gyvenimo dalis“, – sako Alvydas. 

Po šio įvykio atostogas šeima užsakinėja tik su nemokamo atšaukimo galimybe. 

Per visą vaikų sportinę karjerą šeima turėjo tik tris „tikras“ atostogas – Turkijoje, Egipte ir Vengrijoje. Visi kiti išvažiavimai – ten, kur vyksta čempionatai. Ir dažnai bilietai perkami tik į vieną pusę, nes neaišku, kaip pasisuks varžybos ir kur vėliau teks skristi: namo, ar į kitą šalį. 

„Esame lyg kokie čigonai, keliaujantys paskui vaikus. Bet žinokit, visai smagu – tiek miestų pamatėm, kiek šiaip turbūt nebūtume. „Ryte vaikštom po senamiestį, vakare tribūnose rėkiam. Gal kitiems atrodytų keista, bet mums tai – smagiausias laikas“, – šypsosi Aurelija. 

Mokslai tarp kelionių ir treniruočių 

Kai Justė pradėjo kilti sportinėje karjeroje, didžiausias iššūkis tapo ne aikštelė, o mokykla. 

„Ji dėl mokslų buvo tikra perfekcionistė: visi pažymiai turėjo būti dešimtukai, devintukas jau buvo blogai. Ramindavau ją, kad negali visko turėti – ir sportinės karjeros, ir vienų dešimtukų. Vėliau, kai jau išvažiavo į Prancūziją 8 klasėje, pamokos vyko anglų kalba, jau buvo ir aštuntukų. Paskui kitais metais perėjo mokytis prancūzų kalba, tai jai ten išvis kosmosas buvo. Nelabai jau ir gilinausi į tuos rezultatus, nes ten jau kita balų sistema. Kad būtų paprasčiau ir mažiau streso, persivedė į Kauno suaugusiųjų mokyklą ir mokėsi nuotoliniu būdu. Kai baigė 12 klasių ir nusprendė metus padaryti pertrauką ir susikoncentruoti tik į sportą. Šiemet ketina stoti į Klaipėdos universitetą. Kad ir kokią gerą karjerą gali padaryti sporte, bet visą gyvenimą nežaisi, tad išsilavinimą turi turėti, visad jai sakydavom“, – pasakoja mama. 

Ji priduria, kad dėl įtempto treniruočių ir varžybų grafiko Justė menkai galėjo dalyvauti mokykliniame gyvenime: renginiuose, vakarėliuose, draugų gimtadieniuose. Net draugų Palangoje turi mažai. Prancūzijoje, kur praleisti 6 metai, jau daugiau draugių. Nors iš pradžių ir ten buvo sunku – kokios ten draugystės, kai tau 14 metų , o komandos draugėms jau iš 20... Dabar, kai amžiaus skirtumas ne toks didelis, lengviau – grįžta pasisvečiuoti namo tai su drauge ispane ar prancūze. 

Prancūzija – iššūkis visiems

Kai Justė išvyko į Prancūziją, šeimai teko mokytis gyventi kitaip. „Pirmus mėnesius buvo sunkiausia – tu žinai, kad ji ten viena, svetimoj šaly, kitame kalbos ir kultūros pasaulyje. Mes čia, ji ten. Skambučiai – kasdien. Kalbėdavom apie viską: treniruotes, orą, ką valgė. Mums svarbu buvo girdėti jos balsą“, – sako Aurelija.

Pradžioje Justei labiausiai trūko mamos virtuvės. „Sakydavo: pasiilgau lietuviškos sriubos. O ten – prancūziški patiekalai, daug padažų. Bet priprato“, – šypsosi tėtis. 

Aurelija sako, kad iš dalies Justę išleisti vieną į Prancūziją buvo ne taip sunku, mat sūnus Rokas taip pat nuo 14 metų vienas žaidė Italijoje. Atsisveikinti su juo tada buvo kur kas sunkiau: „Justė buvo labai savarankiška, o ir mes matėme, kad atiduodame į geras rankas, nuvažiavom, pasižiūrėjom, kur ten gyvens ir treniruosis. Aišku, pergyvenom ir jai sunku buvo, ten viskas prancūzų kalba. Ir nors ji pati labai mėgo prancūzų kalbą, mokykloje jos mokėsi kaip antrosios kalbos, atrodė, kad visai neblogai ją mokėjo, dešimtuką turėjo, bet nuvažiavusi suprato, kad visai nieko nemoka...“

Pradžia ten tikrai jaunajai krepšinio žvaigždei nebuvo lengva: treniruotės sunkios, mokslai kita kalba, visi visko reikalauja, artimieji toli. Bet ji niekuo nesiskundė. „Ji visada tokia stipri, turbūt išsiverkdavo į pagalves ir mums savo emocijų nerodydavo, apie sunkumus prabildavo jau po visko, kai viskas būdavo išgyventa. Toks jau turbūt jos charakteris. Ir aikštelėje jis stengiasi nerodyti emocijų“, – sako Alvydas. 

Streso netrūksta visiems

Justės tėvai prisipažįsta, kad nervų krepšinis pareikalauja tikrai daug: „Visi ją žiūri, kaip į kokį mesiją, atrodo, ateis vaikas išgelbės visą Lietuvą. Tai persiduoda ir mums. Jei nepasiseka kas, tuoj pasipila straipsniai ir komentarai... Gerai, kad Justė jų visai neskaito, o sūnus tam kur kas jautresnis“.

Beje, kalbant apie emocijas. Varžybų metu jos visada aukštumoje. „Kartą po rungtynių pasižiūrėjau telefone – pulsas 110! Nors tik sėdėjau tribūnoje, bet jaučiausi kaip po treniruotės“, – prisimena Aurelija. 

O kaip tenka dukrą palaikyti? 

„Stengiamės, kad nieko netrūktų, kad užtektų poilsio, kad gautų kokybišką maistą. Žinoma, norime būti ir psichologine atrama. Kartais grįžta po varžybų ir jau supranti, kad nervinasi, tai žinai, kad kurį laiką geriau prie jos nelįsti. Amerikoje buvo ištirta, kad tokiais atvejais reikia laikytis 24 valandų taisyklės – per tiek laiko susiguli visos emocijos ir tada galimas ramesnis dialogas. Reikia daug psichologinių žinių tam. Gaila, kad Lietuvoje yra vos keli sporto psichologai, viskas gula ant trenerių ir artimųjų pečių“, – dalijasi Alvydas.

Aurelija šypsodamasi priduria, kad geriausias Justės nusiraminimo būdas yra... katinas: „Sakydavo, kad net prieš varžybas jį įsivaizduojanti. „O kai mūsų katinėlis mirė, tai jai buvo labai liūdna. Tai draugės per 18-tąjį gimtadienį padovanojo tokį patį katiną Prancūzijoje. Bet vienai ten jį auginti buvo sunku – pastoviai išvažiavusi ar varžybose, tai jis ten vargšas vienas po namus siausdavo. Tai parvežė dabar mums.“

Griežtas režimas

Gal tik iš šono žiūrint atrodo, kad sportininkai daug keliauja ir mato pasaulio, tačiau, pasak Justės tėvų, nelabai kas įsivaizduoja, kokio griežtumo yra jų dienotvarkės. „Negali ilgiau vaikščioti, net prie baseino pagulėti, bet ko valgyti, nes bijoma apsinuodijimų – tarsi kokia katorga. O dėl mitybos, tai tikrai juokinga – praktiškai maitina vien vištiena. Per stovyklas ir sezono metu būdavo vištiena ryte, vištiena per pietus, vištiena vakare. Kai grįžta, klausiam, ką nori valgyt, tai sako, kad bet ką, tik ne vištą!“, – juokiasi Alvydas.

Krepšinis visada buvo pirmoje vietoje

Krepšinis – brangus malonumas. Kelionės, viešbučiai, apranga, stovyklos. Bet tėvai sako, kad niekada to nelaikė švaistymu. „Jei ne krepšinis, leistume tuos pinigus atostogoms ar kitoms veikloms. O čia yra tikslas, prasmė ir vertė, juk tai – investicija į vaiko svajonę ir charakterį“, – sako Alvydas. 

Ko dažniausiai žmonės nesupranta apie vaikų sportą? 

„Tėvai turi suprasti, kad jei vaikas jau užsiima sportu ir nori tapti profesionalu, tai jie turi įsisąmoninti, kad tai yra ne būrelis – tai jau kaip ir vaiko pirmasis darbas. Ir negali, pavyzdžiui, išvažiuoti kartu atostogauti per svarbiausias sezono rungtynes. Tačiau dažnai Lietuvoje tėvai taip daro... Jei kažko sieki, nebūtinai sporte, turi aukoti savo laiką ir būti pavyzdžiu vaikams. Mūsų vaikams didžiausia bausmė būdavo neleisti į treniruotes“, – įsitikinęs Justės tėtis.

Justės tėvai tikina, kad svarbiausia ne pasiekti titulai, o charakteris: „Justė moka dirbti, nepasiduoti, neimti į širdį piktų komentarų. O tai – gyvenimo pamokos, ne tik sportas“. 

O jie patys išmoko kantrybės. „Gyveni pagal tvarkaraštį, bet, žiūrėk, baigiasi sezonas – ir jau lauki kito. Nors tiek nervų kainavo, kad galėjai sakyti „užteks“. Bet kažkaip negali“, – prisipažįsta Aurelija. 

Šiandien Justė rungtyniauja aukščiausiame Europos moterų krepšinio lygyje, atstovauja Lietuvos rinktinei ir toliau rašo savo istoriją.

O Palangoje, kur viskas prasidėjo, jos tėvai laukia sezono pradžios. Virtuvėje ant stalo – bandelės ir jogurtas. Kieme – senas šuo, ant sofos – mylimas katinas. Ir tvyranti nuojauta, kad ateityje laukia dar daug įspūdingų kelionių ir pergalių.

„Delfi“ gyvenimo redaktorė Jurga Grigienė

DELFI