Kam duoti žmogui pirštai? Arba ką viena siena sako kitai?

Kartą vienas žmogus manęs paklausė: „Kam reikalingi tarpai tarp pirštų?“. Tuokart palaikiau jo klausimą įmantriu sąmoju. Neatsakydama išpyškinau savo sąmojį: „O ką sako viena siena kitai?“. Nuo to laiko prabėgo ne viena diena. Dienos –  kaip margas mūsų gyvenimo raštas. Kartais tenka spręsti gana sunkų uždavinį, kuriame tiek daug nežinomųjų... Realiai, vieną uždavinį galime pakeisti kitu, tačiau krizinės gyvenimo situacijos – vargu.

Kas yra krizė?

Krizės – kiekvieno iš mūsų neišvengiama gyvenimo dalis. Kaip rašo knygos „Pasitikėk savo jėgomis“ autorius Anzelm Grun,  „beprasmiška jų išvengti, geriau stengtis drąsiai jas pasitikti ir įsiklausyti, ko krizė bando mus išmokyti, ką siūlo keisti, kokių  galimybių ieškoti.

Anselm Grun yra benediktinas, teologijos daktaras. Gimė 1945 metais Vokietijoje. Rašo knygas ir veda kursus dvasiniais klausimais. Laikomas vienas populiariausių šios tematikos autorių, puikiai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams. Leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ yra išleidusi šias A.Gruno knygas: „Visi žmonės nori būti laimingi (2012), Anzelmo Gruno atsakymų knyga (2010), „Širdies ramybė“ (2008), „Iki galo patirti Velykų džiaugsmą“ (2007), „Gerai elgtis su savimi“ (2003)“.

Turiu bibliotekininko išsilavinimą, bet meilė knygai, ar noras pažinti, suprasti, išgyventi, gauti atsakymus į  dominančius, ar net gyvenimo krizių padiktuotus kankinančius klausimus – nepriklauso nuo pasirinktos specialybės ar įgyto išsilavinimo.

Autorius savo knygoje kaip įveikti krizes,  remiasi daugelio  filosofų, psichologų, senosios kartos dvasios mokytojų,  Biblija  ir ne vieną amžių išminčių  kartojamomis dogmomis bei patirtimi.  

 Taigi, kas yra krizė? Krizė – graikų kilmės žodis, reiškiantis sprendimą, lemiamą įvykį ar pasikeitimą. Tai –  pavojinga situacija žmogaus stabilumui išlikti.

Geriausiai krizinę situaciją atspindi ne kas kita, o kiekvieno žmogaus individuali situacija, kurioje jis tampa labai pažeidžiamu.

Eiti iki galo

 Trumpam įsivaizduokime kokioje dvasinėje būsenoje yra atsidūręs  aprašomas asmuo.

Kai  miestas visiškai nurimsta, moteris išeina iš namų . Ji turi tikslą . Jos  galutinis maršrutas – pasiekti tilto į jūrą, pabaigą. Nežiūrint į tai, kad nakties metu  nėra saugu eiti, tačiau ji išdidžiai iškėlusi galvą eina savo pasirinkto maršruto keliu.

 Jūra audringa, einant ji jaučia, kaip vandens purslai trykšta iš po medinių tilto lentų. Slidu, stiprus vėjas verčia iš kojų. Bet  jai patinka galynėtis su vėju, todėl, pasiekusi tilto galą, džiaugsmingai sau prisipažįsta:  „Aš atėjau”.

Reikės sugrįžti...

Štai tikslas pasiektas. Rodos, galėtų apsisukti ir, paspartinusi žingsnį, sugrįžti į šiltus bei jaukius namus.  Bet moteris niekur neskuba. Ji įsitveria į tilto turėklą ir iš lėto akimis aprėpia visą nakties  panoramą. Čia jai saugu, grįžti ji visai nenori. Sekundės dalį, moters galvoje, kaip meteoritas pralekia mintis, kad suicidą pasirinkę žmonės,  išsivadavimą nuo skausmingos esaties,  atrado būtent ten, už borto,  – pasirinkę mirtį.  Tačiau ji labai greitai nuveja tą nežinia iš kur akiplėšiškai atslinkusią mintį į šalį. Moteris  pakelia akis į gana šviesų dangų, aprėpia visą paplūdimį. Jos akys sustoja  ties kopomis, kur  yra jos tėvų namai.  Šilta prisiminimų banga užlieja jos krūtinę. Ji pasuka galvą į dabartinių namų pusę, ir kažkoks kamuolys užspaudžia jai gerklę.

Brangiausia kaina – gyventi

Kai augo tėvų namuose,  yra palydėjusi  akimis du jaunuolius,  kurie susikabinę rankomis, džiugiai keliavo link pajūrio. Būdama paaugle, truputį jiems pavydėjo.  Gal į jaunos mergaitės širdį beldėsi dar nepatirtas  meilės jausmas?  Įsimylėjėliai nuėjo, o visai netrukus mažą pajūrio miestelį sudrebino baisi žinia: tuoktis susiruošusius du jaunus žmones, pasigriebė mirtis. Anot pasakotojų, mergina iš laimės užlipo ant tilto atbrailos, paslydusi neišlaikė lygsvaros ir nukrito į ledinį vandenį.  Jaunas vyras šoko gelbėti, tačiau likimas abiem buvo pražūtingas. Dabar abu gyvena danguje.

 Jaunuolis buvo vienturtis sūnus. Mergaitė dažnai praeidama pro šio vaikino tėvų gražų ir prabangiai atrodantį namą jautė, jog šis  yra taip pat miręs. 

Tokie išgyventi vaizdiniai žmogų tarsi įrėmina ir užblokuoja nuo neigiamų minčių visam gyvenimui.  Jis neleidžia jam  jame pasiklysti negrįžtamai.   

  Žmogus dalyvauja Dievo išmintyje

Anselm Grun išsamiai analizuoja  dažniausiai krizę sukeliančius veiksnius, tai – bedarbystė ir viskas kas susiję su žmogaus finansinėmis problemomis. 

Anot autoriaus, „tam, kuriam svarbu tik sėkmė, praranda tikrąją tiesą. Jo darbštumas išsigimsta ir veda link tuščio garbės troškimo, noro uždirbti kaip galima daugiau pinigų. Tačiau jei šis darbštumas neturi gilesnio pagrindo, jis suardo valstybės bendrystę, kuri išvirsta į „laukinį kapitalizmą”,– teigia knygos autorius.

 Įveikiant bet kokią susidariusios situacijos krizę, ar tai būtų paauglystės, ar identiteto krizė, ar proto, ar vidutinio amžiaus krizė, ar krizė pasitraukus iš profesinės veiklos, ar ligos sukelta krizė, ar sėkmės santykių, ar tikėjimo krizės svarbu nepulti į paniką,– teigia jis. 

Anot rašytojo, „pasimetusiems žmonėms reikia, kad kažkas juos palaikytų ir drauge su jais įveiktų krizę. Jiems reikia, kad kas nors stotų už juos, laiduotų ir kaip Jėzus aukotų už juos savo gyvybę”.

J.Ratzingerio manymu, Platonas, kaip ir jo mokytojas Sokratas, susidūrė su radikaliu švietimu. Kurio itin aštrus protingumas vedė prie įsitikinimo, kad žmogui tikroji tiesa kaip tokia yra nepasiekiama. Visada, kai įsigalioja toks tiesos atsisakymas, žmogų ištinka didžiulė krizė, nes tada nustoja klausytis savo sąžinės  ir vertinama tik tai, kas sugeba prasimušti, tai galiausiai tampa nuoga tiesa (Ratzingeris, cit. In Sandfuchs, p. 40).Kaip atkirtį sofistų scepticizmui, teigiančiam, kad tiesos pažinti negalima, Platonas išplėtojo  naują tiesos sąvoką. Žmogus dalyvauja Dievo išmintyje.”

Išminties klodai – neišsenkantys

Išmintis senovės graikams reiškė atvirumą būties slėpiniui. Romėnai išplėtojo kitokią išminties samprata: išmintingas galiausiai yra tas, kuris geba pats sau būti: „skanus”.  Tas, kuris gyvena darnoje su savimi, kuris susitaikė su savimi ir savo gyvenimu, kuris mėgsta save.

Pasak knygos autoriaus, apie išmintį yra kalbėję ir dar kalbės ne vieną šimtmetį, ieškodami joje perlų, kurių mums, paprastiems mirtingiesiems, reikia jų kiekvieną dieną ar valandą. Tačiau, anot knygos, reikėtų gvildenti, kaip  išmintis gali mums padėti deramai pasitikti gyvenimo krizes ir konfliktus. Todėl, visų pirma  „išmintis parodo pasaulį tokį, koks yra. Ji atveria mums akis tiesai ir neleidžia mums susikoncentruoti tie paviršiniais dalykais. Tas, kuris save vertina tik pagal turtą ir sėkmę, tas neįžvelgia savo gyvenimo tiesos. Jo gyvenimas pasidaro tuščias, be gelmės. Nelieka ryšio su savo širdimi”,– sako teologijos daktaras A.Grun.

Be abejo, visada būta kilimo ir kritimo žmogaus būtyje. Populiarių leidinių autorius mano, jog svarbiausia gyvenime – statytis namus Dieve.

„Kas statosi namus ant iliuzijų smėlio, to namas tikrai kada nors sugrius. Ir tik tas, kuris stato ant uolos, kuri vadinasi Jėzus Kristus, yra protingas ir išmintingas. Jo namas nesugrius net tada, kai siaus krizių audros ir daužys grėsmingos kataklizmų audros”.

Taigi, apie ką byloja žmogaus  pirštų tarpai?

Fridrikas Ničė (Friedrich Nietzsche) – vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos kūrėjų” teigė, kad krizę galima paversti stimulu. Vokiškas žodis Verstand yra kildinamas iš Versteben – „suprasti”.  Taigi, apginti galime tik tai, ką suprantame.

„Tada gebame pastovėti už save ir savo tiesą. Aš suprantu žmogų, jeigu užstoju jį, užtikrinu jam saugią erdvę, kur jis gali būti toks, kaip diktuoja jam jo prigimtis. Aš suprantu žmogų, jei stoviu už jį, jeigu jį ginu,“ – teigia teologijos daktaras A.Grun.

Knygoje kaip įveikti krizes daug vietos skiriama Biblijai, Dievo mokymui, nors šioje vietoje yra ir daug prieštaravimų.

„Filosofas G.W.Leibnizas nagrinėjo teodicėjos klausimą: „Ką Dievas mano apie kančią pasaulyje? Taip Dievas buvo tampomas po proto teismą. Leibnizas išteisino Dievą, nes Dievas sukūrė geriausią pasaulį iš visų galimų” (A.Grun).

Aš nebegvildensiu filosofinių ar religinių dogmų, aš geriau pasistengsiu šiandien patarti tai moteriai, kuri šaltą žiemos naktį stovėjo ant tilto galo skaudžiai susidūrusi su neteisinga gyvenimo realybe, kuri ir atvedė jos sielą ten, kur baigiasi tiltas. Yra žmonių, kur tiltas užsibaigė danguje. Jie nutraukė ryšį su gyvenimu didžiulei kančiai. 

Kaip atrasti savyje jėgų gyventi – filosofinis klausimas, į kurį aš šiandien turiu savą atsakymą: viena siena kitai sienai gali pasakyti, kad susitinkam kampe, ir tai neatneš tam kenčiančiam žmogui jokios naudos, o jei suvoksime, kad tarpai tarp pirštų yra duoti tam, kad juos užpildytume meile, daug kas žemėje keistųsi tik į gerą pusę.

Irena Valužė