„Nesigailėk dėl praeities. Kokia nauda iš sielvarto. Melas sako – sielokis, o tiesa sako – tik mylėk“
Šį rytą pabudau nuo kažkokio keisto, dar niekada negirdėto garso. Pakėlusi lango užuolaidas, pamačiau saulėtą dangų ir du balandžius, tupinčius ant mano laukinių durų stogo. Paukščia, kraipydami uodegas ir liesdami vienas kitą sparnų galais, šoko savo meilės šokį.
Nusišypsojau ir garsiai sau pasakiau – pavasaris.
Kančia – kokia ji?
Pavasaris ne kiekvienam žmogui būna toks džiugus, jog atrodo, širdis iš krūtinės iššokusi išeis „pasivaikščioti...“
Deja, pasaulyje ne viskas yra taip, kaip norėtume. Gėris, besirungdamas su blogiu, irgi šoka savo šokį. Dažniausiai jis yra nuspalvintas kraujo, netekčių, pažeminimų, fizinio ir dvasinio skausmo spalvomis. O kokios spalvos yra žmogaus kančia? Tamsios?
Nebūtinai.
Joje, daugiau ar mažiau telpa visa spalvų paletė. Ji, lyg akvarelė, kuri nežino, kada Kūrėjas, „padėjęs“ teptuką į šalį, ištars: „Vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulės su ožiuku, veršis, jautis ir jaunas liūtas bus drauge, juos ganys mažas vaikas. Karvė ir lokys ganysis, jų jaunikliai guls drauge ir liūtas ės šiaudus kaip jautis. Motinos maitinamas kūdikis žais prie angies urvo, ir mažas vaikas kiš ranką į gyvatės olą. Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne. Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo“(Senasis Testamentas, Izaijo knyga 11,6–9).
Ar visada kančia lydi vienatvę?
Parašiusi šiuos šventus žodžius, pagalvojau: štai dar vienas „Avatar‘as“, kur viskas ne taip, kaip žemėje. Ar tai graži iliuzija? Ir taip, ir ne. Sulaikę kvėpavimą ir akyse besitvenkiančias ašaras, žmonės žiūrėjo šį fantastinį filmą, ir, manau, kiekvienas savo širdies gilumoje savęs paklausė: kuo mes nusikaltome, kad viso šio grožio (nesugadintos gamtos, tyros meilės vienas kitam) mes niekada neregėsime. Juk žmogaus gimimas žemėje yra unikalus. Mes nei vienas nežinoma, kokiame Viešpaties kalne buvome iki tol.
Ar norint tai turėti, reikia tapti kankiniu?
Pasaulyje yra daug kankinių. Po kurio tai laiko jiems yra suteikiami šventųjų vardai. Tikiu, jog jie atrado Pažadėtąją Žemę (tai ryškiai matome ir mūsų dienomis). Kankinio darbai, jų siekiai vardan tiesos ir laimingesnio gyvenimo žmonijai, pasidaugina (kaip to nenori pripažinti kenkėjas) gal būt milijonus kartų, nes jų sąžinės vartai buvo stipresni už visus patirtus skausmus ir kankinimus.
Šį rytą, ir aš mėčiausi tarp savo namų sienų, kaip sužeistas paukštis. Sielvartavau, atsidūrusi padėtyje, kurioje nei vienai motinai nelinkėčiau tai patirti, tol, kol prieš akis pamačiau ant sienos kabantį kalendorių. Jį man padovanojo Palangos parapijos klebonas gerb. Kęstutis prieš tris mėnesius suteikęs mano vyrui Ligonio patepimo sakramentą. Skaitau:
Ps 24,9
„Pakelkite savo sąramas vartai!
Plačiai atsidarykite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės Karalius!
Kas gi tas Garbės Karalius?
Tai Viešpats, stiprus ir narsus
Viešpats galingas mūšyje.
Pakelkite savo sąramas, vartai !
Plačiai atsidarykite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės Karalius!
Kas gi yra tas Garbės Karalius?
Galybių Viešpats – jis yra Garbės Karalius!”
Gražiai išleisto sieninio kalendoriaus tikintiesiems ( Telšių vyskupijos šventorių vartai) įvadiniame žodyje Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius sako : „Tikintiems žmonėms šventoriaus vartai visuomet yra Broma, vedanti į atnaujintą buvimo etapą. Kristaus malonės dėka tikintieji neša naują dvasią į savo kasdienybę. Linkiu nepamiršti, kad bažnyčios broma visuomet yra atverta, ir pro ją einama į Viežpaties pažadėtą išgelbėjimą.Nekantriai laukiame Jūsų! Tik nepavėluokite...“
Bus vaikučių
Dar kartą prieinu prie savo lango, pro kurį tik ką stebėjau dviejų balandžių pavasarinį meilės šokį. Ant mano durų stogelio balandžių nebematau, tik regiu, kaip vienas iš jų zuja po kiemą savo snapelyje nešdamas šakelę po šakelės. Bus vaikučių vėl ant mano stogo kraigo. Nusišypsau – pavasaris atėjo laiku, o su juo kartu ir senovės Persų išminties žodžiai:
„Nesigailėk dėl praeities. Kokia nauda iš sielvarto. Melas sako – sielokis, o tiesa sako – tik mylėk. Atstumk prisiminimus, nekalbėk apie praeitį, gyvenk meilės šviesoje, o visa kita tegu praeina pro šalį“.
Saulėto pavasario, vilties, tikėjimo ir gražių švenčių.
Irena Valužė
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
Taip pat skaitykite
Kilus vietinės bendruomenės pasipiktinimui, Kretingos rajono meras Antanas Kalnius sako priėmęs asmeninį sprendimą neleisti vandenilio ir metanolio gamyklos statybų prie Darbėnų miestelio.
Šį rytą pabudau nuo kažkokio keisto, dar niekada negirdėto garso. Pakėlusi lango užuolaidas, pamačiau saulėtą dangų ir du balandžius, tupinčius ant mano laukinių durų stogo. Paukščia, kraipydami uodegas ir liesdami vienas kitą sparnų galais, šoko savo meilės šokį.
Palangos meras Šarūnas Vaitkus pirmadienio rytą pranešė apie kopose įžūliai rekonstruojamą karinį statinį, dėl kurio nukasta ir kopa.
Praėjusią savaitę Palangos paplūdimyje plevėsavo raudona vėliava, bet jūroje buvo matyti minia žmonių, taip pat ir vaikų.
Šiuo metu Rusijai vykdant karo nusikaltimus Ukrainoje dar makabriškiau atrodo pačiame Palangos centre stūksantis memorialas sovietų kariams su žvaigždėmis, kūjais ir pjautuvais. Kaip su juo pasielgti?
BCAA: kas tai, kokia nauda, iš kur gauti, ir kas vyksta esant trūkumui?
2022 02 10 | Rubrika: Miestas
Dar vaikystėje visi sužinome, kad žmogaus organizmui yra reikalingi ypač įvairūs komponentai. Tačiau paaugę, siekiame labiau suprasti mūsų organizme vykstančius procesus, norime žinoti, kas jiems turi įtakos, o taip pat – kaip turėtumėte elgtis, norėdami paspartinti tam tikrus dalykus. Būtent tuomet ypač kruopščiai bei detaliai imame domėtis mūsų organizmui reikalingais elementais. BCAA – taip...
Šventosios pakrantę gausiai nuklojo dumbliai: ekologas sako, kad jų bus tik
"Delfi", 2021 09 28 | Rubrika: Miestas
Antradienį, rugsėjo 28 d., Šventosios pajūriu vaikščiojęs Aurelijus buvo nustebintas pakrantėje išvysto vaizdo: smėlį buvo padengęs storas dumblių sluoksnis. Iš skaitytojo atsiųstų nuotraukų matyti, kad banguojanti jūra dumblių išmetė išties gausiai. Aurelijus nusistebėjo tokiu gausiu dumblių kiekiu, tačiau Pajūrio regioninio parko direkcijos vyr. ekologas Erlandas Paplauskis sako, kad...
Svarbiausia „įjungti“ kritišką mąstymą – ar tikrai taip, kaip sako?
Linas JEGELEVIČIUS, 2017 08 07 | Rubrika: Miestas
Žinoma žurnalistė, televizijos laidų vedėja, buvusi politikė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Palangos skaitytojams praėjusį penktadienį pristačiusi romaną „Nokstančių bananų kvapas“, sako, kad nuodėmių darome nepriklausomai nuo santvarkų ir laikų, kuriais gyvename. „Tarp gėrio ir blogio paklysti galima vienodai lengvai – ir laisvėje, ir nelaisvėje. Ir jokie laikai čia...
Irena Pakutinskienė: „Reikia išgirsti, ką sako gintaras“ 1
Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012 10 29 | Rubrika: Kultūra
Bežiūrint į nenusakomo grožio Irenos Pakutinskienės kūrinius iš gintaro, kyla klausimas: iš kur tas mokėjimas jį prakalbinti? O gal ne prakalbinti, gal išgirsti, ką sako gintaras? „Ko gero, taip. Su juo reikia kalbėtis: neužtenka pamatyti, reikia ir išgirsti, ką jis sako“, – nusišypso menininkė.
Kas kaltas, jei paauglys sako, kad jo niekas nesupranta?
Gina KUBILIŪTĖ, 2012 07 09 | Rubrika: Miestas
„Jie niekada manęs nesistengia suprasti, viskas, ką darau yra blogai. Kad ir kaip apsirengčiau – niekada neįtiksiu, nepatinka mano draugai, pyksta, kai namo grįžtu pusvalandžiu vėliau nei susitarėm. Kartais jaučiuosi, jog gyvenčiau kažkokiame kalėjime, jie niekada niekur nenori manęs išleisti”, – taip apie savo tėvus kalba penkiolikametė Kristina. Tačiau...
