Klusnusis maištininkas Gediminas Griškevičius juokų eilėraščiais šluosto sielos ašaras

Smagi naujametinė dovana palangiškiams ir visiems satyrinės poezijos mylėtojams – antroji (literatūrinėje bibliografijoje – jau aštuntoji) Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, „Palangos“ laikraštį 1990-1991 metais redagavusio, dabar mūsų laikraščio „Jūros vaikų“ sudarytojo Gedimino Griškevičiaus knyga „Tiek to, genijai“. Per 80 puslapių nuo vienos satyriškos minties link kitų penkių skaitytojus vedasi, verčia šypsotis, o besišypsant mąstyti knygelė, pasak jos autoriaus, „lyg mažas, jaukus režisieriaus Virgio Milinio „Grubiojo“ teatro spektakliukas apie mūsų visų gyvenamąjį laiką, santvarkų virsmą, Lietuvos politikų nenorą tesėti pažadus rinkėjams Vilniuje ir Palangoje, šilumines ir švietimo problemas, apie mūsų pačių prisitaikymą prie negero... Ją puošia labai iškalbinga Palangos senąją gimnaziją šiemet baigsiančio vaikino, kuriam irgi labai rūpi Fluxodara, menui širdingai atsidavusio Ginto Kvedaro iliustracija „Sieloskopas“.

Juokingiausias ir švelniausias priešnuodis

Sveikindami linksmiausią, nuoširdžiausią, optimistiškiausią Palangos Gediminą, negalime nepaminėti, kad dažniausiai verkia humoristai, klounai bei juokdariai. Paklaustas, kas dar lietuviškoje visuomenėje juokingo, Gediminas išskyrė tai, kad lietuviai pamiršo juoktis: „Stinga bendruomeniškumo, logikos, elementaraus mandagumo, rytinio „labas“, etikos, pagarbos vienas kitam. Viso to, ką nuo mažumės mums skiepijo ir „Dešimt Dievo įsakymų“, ir „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“.

Gaila, haveliškas, vydūniškas, landsbergiškas, ir net brazauskiškas „Sąjūdžio eros“ idėjas, iš buvusių sąžiningų, tačiau naivuolių idealistų mūsų akyse nušvilpė agresyvūs, dažnai bemoksliai chamai. Spekuliacijos laisvės siekiais „įvirino“ mus, piliečius, į tokį sunkiai išperkamą, atsiprašant, „šūdmaišį“, kad satyrinių eilėraščių rašymas ar darbas Gelbėjimo stotyje, visai nebijant septynių balų štormo jūroje ir net akmenų kuprinėje nešimas nuo Karklės yra lengvas pasivaikščiojimas, juokingiausi ir švelniausi priešnuodžiai prieš krante perkamas ir pardavinėjamas klanų – klanelių manipuliacijas geriečių gyventojų patiklumu. Tiek to, genijai! Dabar žinau viena, kad mano, mūsų kartos išgyventieji metai su visais minusais Leonido Brežnevo socializme, net Gaisrininkų draugijoje jau buvo rojus prieš tai, kas amoralaus, antigyvenimiška tebevyksta dabar. Zona be ozono ir tiek“.

Išlieka apsukriausieji

G. Griškevičius nuogąstauja, jog Lietuvoje tebegirdime viena – „Krizė – krizė – krizė“.

„Nejaugi sveikiausi ir linksmiausi lietuviai buvo Sibire?!“ – retoriškai klausia pašnekovas bei prisipažino pernai Palangoje girdėjęs faktus apie tai, kad kai kurie lietuviai, perėmę žydų apsukrumą, ir ten sugebėjo „užkadrinti“ lagerių viršininkų žmonas ir kirto ne Sibiro taigos medžius, o vaikščiojo kailiniuoti ir mėgavosi viršininkienių svetainėmis ir miegamųjų malonumais.

„Pasaulyje išlieka apsukriausieji. Ir ne tik matematikai ar bankininkai. Mandagūs, sąžiningi pirkliai. Kurie turi proto, intelekto ir atjautos, noro dalintis žmonijos sukurtomis gėrybėmis su greta esančiuoju žmonių giminės nariu. Bet nė vienas neskubame mirti, tik stengiamės vienas kitam... įspirti. Kodėl? Kodėl ima viršų „šėtoniškieji“ instinktai, nedorų žmonių kėslai, nenorinčio elgtis, gyventi garbingai klasta? O vis dėlto derėtų, anot žydiškos patarlės, „paskutinį žodį pasilikt susitaikymui“. Prieš tai – sutartinai išsijuokus. Noriu, kad šitokią misiją ir atliktų mano satyriniai eilėraščiai. Skubu, nes gaila vėjais švaistyti savojo laiko energiją. „Tarsi chuliganas, kirtęs per snapą, tolyn nubėga mūsų visų laikas“, – sakė vienas iš solidžiausių mūsų Palangos intelektualų Virginijus Milinis. Pritariu: vienintelis „baltasis chuliganas“, su kuriuo patartina skaitytis yra laikas, kuriame telpa kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Vienas, unikalus, kaip inkliuzas Gintaro muziejuje“, – kalbėjo Gediminas bei priminė, kad mūsų laike privalo išlikti ir kiekvieno iš mūsų proto pėdsakai.

Perėmė lietuvių satyrikų estafetę

Knygos „Tiek to, genijai“ autorius G. Griškevičius pasakojo, kad jis tęsia žymiųjų lietuvių satyrikų darbą ir tradicijas: „Einu toliau jokių cenzūros nepavaldžių lietuvių literatūros sielos laisvokratų Kazio Binkio, Salio Šemerio, Vytauto Sirijos Giros, Jurgio Kunčino, Sigito Gedos, Rimanto Kasparo, Jono Meko kentėtais ir vėliau juokais „apverktais“ takais, kurie net nustebėti ir išjuoktieji, ir šiandien žaismingai apie Gyvenimo negandas tartų: „...ir buvo mums gera, kai bloga nebuvo“. Todėl dėliosiu rankraščius naujai „Laisvo elgesio knygai“ kad ir tokiu pavadinimu: „Pro sukastą bedantę“ arba „Koncertėlis su senjorais“. Tęsiu juoko terapijos studijas, „sielų melioraciją“. Juk tą patį centą „Šv.“ optimistas šifruos – „šventas“, o piktasis chamas – „švancas“.

Kalbėdamas apie šviesėjančius šių dienų Palangos akcentus, kolega Gediminas pasidžiaugė, kad virš jūros Palangoje vis ryškiau sušvinta, po to aistringai įsisuka į kranto žmonių gyvenimus nauji kuriantieji, gyvieji „uraganai“, net „viesulai“.

„Aš, „neprivatizuotas paukštis“, stebiu iš aukščiausios Birutės parko pušies žmogiškąsias kai kurių palangiškių „tragikomedijas“ ir juokais netveriu, kai buvusios „raudonųjų laikų“ valdininkės, nežabotai piktai „putoja“ ant uragano „Akvilė“. Ne tik už reformas savivaldybės administracijoje. Kai kurios „bitės“ baidosi net naujojo „Vieno avilio“ visiems regimo būsimo darbo palangiškių labui naujame, erdviame, savivaldybės administracijos pastate. Tai juk lobis. Už jį palangiškių vardu dėkojame uraganams „Šarūnas“ ir „Andrius“. Kiek daug pinigų sutaupyta! Milijonai. Juk nereikės statyti naujo“, – sakė Gediminas.

„Pagarbos verti ir mažesni, o žmonių vertinami „satyriškai tariant“, taifūniukai „Eimutis“, „Vaidas“ Šventojoje. Pamenu, dar prieš pusantrų metų ponas Eimutis Palangos turguje viešai prabilo, kad bulvaru su būsimaisiais miesto tarybos nariais pavers beviltiškai nušiurusią Senojo turgaus gatvę. Šiandien tai ir įvykdyta. Atgimsta kitos žaviosios mūsų kurorto Rotondos be langų gatvelės, buvę „pagyvenę“ šaligatviai. Jaunajam merui Šarūnui Vaitkui nestinga lietuviškos ūkininko aistros, jis gerbia savo gimto miesto rinkėjus“, – sakė pašnekovas.

Visus mus išbandantis laikmetis

Baigdamas mūsų dialogą Gediminas Griškevičius kalbėjo: „Mūsų laikmetis – aštriabriaunis. Teisi Saulėtekio taką, Jūros poeziją ir man asmeniškai padėjusi atrasti ir savo siela graži lietuvė, sąžiningoji Mergelė – mano žmona Vlada Marija, sakydama: „Nori – nenori, o kai kada tenka pabūti ir tuo Ežiuku, žaibiškai išskleidžiančiu spygliukų skėčius, kad piktųjų pasaulis nesužeistų sielos“.

Per penkiasdešimt metų žurnalistikoje visko mačiau ir kalbinau – prezidentus, artojus, latrus, gelbėtojus, pagyrūnus politikus, kurių principas – „Tikiu tuo, ką žadu ir galiu sau, o kalbu – visiems“.

Man ne itin patinka sočiųjų anglų humoras, apie kurį neseniai „Palangos tilte“ rašė sūnus, mano minčių tęsėjas ir tiesintojas, politologijos magistras Mindaugas. Nors mane žavi Čarlis Čaplinas, kartojęs: „Aš – kaip dagys – kuo daugiau mindo, tuo geriau augu“. Aš neabejoju, kad iki 2018 metų Vasario 16-osios, iki Nepriklausomos Lietuvos valstybės 100-mečio visų mūsų vaikai lietuviukai su visa kapitalistinės bankininkystės patirtimi „parvarys arklius“ atgal į Palangą. Čia, kur „Tiltas tarp Rytų ir Vakarų“. Čia mes sutartinai juokiamės ir iš anglų humoristų, ir iš Rusijos humoro favorito Jurijaus Nikulino. Jis prieš ketvirtį amžiaus lankėsi ir Palangoje, su telefonų meistru Viktoru Mikučiu žaidė bilijardą „Neringos“ poilsio namuose. O po to draugiškai gėrė vyną ir aptarinėjo Palangos pliažo gražuoles.

Mano naujametiniai linkėjimai? Nebijokime draugauti su visu pasauliu, kolekcionuokime visų tautų šypsenas ir anekdotus. Ypač nebijokime juoktis iš savo klaidų. Tik neleiskime iš mūsų ir mūsų vienintelio gyvenimo juoktis mūsų išsirenkamiesiems visų lygių valdžiose“.