Rašytojas-jūreivis Vitas Žvirdauskas: „Sąžiningas sielos balsas šiurpina, bet geriau niekas nepatars“

Aš vėl smagus nėriau į šiek tiek jaunesnių savo metų prisiminimų duburį, kai su literatūrinei-filosofinei aplinkai, knygoms neabejingu dar moksleiviuku sūnumi Mindaugu 1993 metų rugpjūčio 18-ąją, nuvažiavę iš Palangos į Kauną, pravėrėme trečiojo „Nemuno“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus, publicisto, nūnai daugeliui poezijos gerbėjų dar tikrai nepamiršto, visur laukiamo poeto ir jo knygų Algimanto Mikutos kabinetą. 1970 metais su kursioku, Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute lituanistiką studijavusiu Antanu Kalanavičiumi esame irgi bent ketvertą butelaičių svajingo raudonvynio ištuštinę sykiu su A. Mikuta arti Geležinkelio stoties jo kauniškuose namuose (jis pats – vaikinas iš Mažeikių, sklidina tikrumo asmenybė). Smagu prisiminti, dabar kaip kino filmus stebiu susitikimus visur ir visaip su tarybiškai „nesupelijusiais“ bendraamžiais, taip bandėme ieškoti „civilizuotų ir literatūrinių tiesų – ne pagal vieną (CK!) kurpalių“. O ką – mano dienos, mano naktys. Tada, pasak gamtos subtilaus vaizduotojo, jaunimo ypač mėgiamo rašytojo Selemono Paltanavičiaus, juk buvau irgi „jaunas, neženotas, vaikai – sveiki“. Ar aš ką bloga padariau? „Kam pirkti karvę, jeigu stiklinę pieno visur gauni – Vilniuje ir Kulautuvoje, ir Kelmėje... Bus laiks, bus ir vaiks...“

Visos tos „narsios jauno Apolono teorijos“ subliūkšta, kaip Spalio revoliucijos metinių demonstracijų eisenų spalvoti balionai, kai sutinki savą, vieną, tą, su kuria neatsišneki... net 42 metus. Gerai, jei sutinki. Gal ir nesutikus – gerai. Ogi, kaip yra – taip gerai.

Būtume su A. Kalanavičium ir nakvoję ant A. Mikutos sofos, ale jis ir „spangdamas“ nuo vyno, vis tiek murmėjo: „O ką man Peta pasakys? Reikia parsirast į Žaliakalnį, į savo namą. Kviečiam taksi“. Zirzė – išsizirzė. Mūsų „protezuotų žingsnių naktį nepastebėjo jokie nedorėliai, ir mes, iki aušros pasiplepėdami, apžiūrinėdami Antano darytus Damasko plieno peilius, sėkmingai pabuvojome ir Kalanavičių namelyje, žinau, gatvėje netoli Zoologijos sodo.

Ir štai kelionė iš Palangos, su mielu, savo penkiolikmečiu sūnumi Mindaugu. Štai jos „išklotinė“: ...1993-ųjų rugpjūčio 18-oji, Kaunas, „Nemuno“ žurnalo redakcija, trečiojo redaktoriaus, poeto A. Mikutos kabinetas. Už lango gaudžia didmiestis: prie „Merkurijaus“ grojama, mokinukai naršo po parduotuves, ieško pabrangusių sąsiuvinių naujiems mokslo metams, kioskuose pardavinėjami suvenyrai su Popiežiaus atvaizdu... O redakcijoje, kaip ir pas mus prastas alasas: geniais kala rašomosios mašinėlės, skambinama spaustuvei, kažkur kažkam nešama kava, pasirodė naujas signalinis numeris... Kaip ir 1967-aisiais, išėjus pirmajam numeriui. Pavydėtinas daugelio „nemuniečių“ pastovumas – čia tebedirba A. Dargis, R. Rakauskas, leidėjas, kaip mūsų J. Marcinkus ar S. Jokužys, literatūros tyrinėtojas V. Oškinis, R. Gudatis...

O kai kas jau ir paliko mus: žmonių veidai – tarsi neramūs amžiaus paukščiai. Ne visų sparnai tvirtėja skrydyje, kai kam Dievulis patikėjo gležnesnius, trapesnius; vienam negailėjo optimizmo, kitam į žemiškosios kelionės taurę kliūktelėjo kartėlio ir liūdesio, kančios.

Apypiečiu redakcijos svečiu žada būti gerasis Kaune dabar ilgėliau užsibūsiantis tautos dainius Bernardas Brazdžionis, tad tik valandžiukė teliko meditacijoms su jaunų dienų bendrakeleiviu A. Mikuta.

– Žurnalą leidžiame ir leisime. Menki iš jo pelnai, pats žinai, bet jo reikia. Meno reikia labiau, gal nei duonos... Mums kaip ir jums Klaipėdoje – svarbiausia išlikti.

Įsišnekus apie buvusius pažįstamus, Algis prityla:

– Nebėra tavo kurso draugo, tik dabar savo kūryba prabilsiančio A. Kalanavičiaus, jau nebevarstys redakcijos durų ir linksmasis karikatūristas Igniukas Martinaitis... O mūsų viešnagei atminti priimk šią mano ir Viktoro Brazausko ruoštą knygą. Prisimeni šį pirmąjį žurnalo numerį ruošusį žmogų?

„Vitas Žvirdauskas. Sveikas! Gyvenimo vėtros daužė negailestingai, bet išlikai, kūrėjai nemiršta. Tik reikia kurti. Dirbti, kad ir šimtai velnių spjaudytųsi! Protingas žodis nemarus“, – pagalvojau.

...1967-aisiais viename Vilniaus kioske nusipirkę pirmąjį ilgai laukto „Nemuno“ žurnalo numerį, švytinčiais veidais ėjome per buvusį Dzeržinskio tiltą. Romo Sadausko žmona bodėjosi rašytojiškais veidais, tad iš Kauno atpuolusį V. Žvirdauską, gerą šmaikštuolį, tik ne visų ir ne visada suprastą žmogų, ir mane, tuberkuliozės paėstą studentėlį, viešnagėn pasikvietė (visą Vilnių ir Lietuvą būtų pasikvietęs) Paulius Širvys į vėsoką butuką Ukmergės gatvėje. Nerimi plaukė ižas. Ant lyties tupėjo varnos. P. Širvys išsitraukė veidrodėlį ir metė ant lyties: „Tegul pasižiūri, tegul galvoja, kad ir jos  žuvėdros!“

Ir kad juokiasi, kad juokiasi...

„Pauliuša, mielas Pauliuša!” – švelniai pasakė V. Žvirdauskas.

„Širvyne“ ilgai džiaugėmės pirmuoju „Nemuno“ numeriu, kuris savo „širvišku“ atlapaširdiškumu išgarsino Lietuvą toli, paskui vyrai rašė autografus „studentui Gediminui“ ir iš naujo maudėmės vyne...

„Gyvuok, Kakačiau, pergyvenk XX amžių!” – palinkėjo Vitas, jaunimo skaitomas autorius, vėliau dirbęs „Valstiečių laikraštyje“, parašęs rūsčią, teisingą knygą „Vandenyno druska“.

Dar esame susitikę Kelmėje. Norėjau aplankyti ir Vilniuje, džiaugėsi gyvenąs buvusiame A. Mickevičiaus bute, bet plunksnos brolis, buvęs jūreivis (kūryboje ir dominuoja jūreivių gyvenimas, pokaris), vis silpo, silpo ir ne mano valioje sykiu pergyventi šį amžių. Tuo ir pats negarantuotas. O kuris garantuotas? Čia esi, čia nėra. Seni pataria: atsisveikindamas nesakyk „iki pasimatymo“, visada sakyk „sudiev“... Tikriau.

...Ateinam. gyvenam. Išeinam. O kas prieš mus? O kas po mūsų? Subėkit į širdis, miškų tyros versmės! Būsime geri kaip svečiai. Gyvenimui... Smagu, kad mūsų namus vėl lanko iškentėtas, bet geras V. Žvirdausko (1929-1985) žodis.

Primenu ant plunksnos giminaičio – aistringojo jūreivio ir literato V. Žvirdausko knygos viršelio „įkaltas“ marinistiką ir jūreivystę karūnuojančias eilutes: „Jos duso gelmių triumuose, švokštė prie irklų, ošė burlaivių drobėse. Ir šiandien jos gyvos – supasi ant pilkų metalinių stiebų. Kaip tarp vaivorykštės spalvų, nėra tarp jų ribos. Visais vandenynais lydi jūreivius. Vienus užgrūdina, kitus pražudo. Visiems pažįstamos septynios aistros: Siaubas, Badas, Troškulys, Vienatvė, Nežinia, Viltis, Ilgesys...“

Beje, dar vieną V. Žvirdausko knygos egzempliorių, man „Nemuno“, – jau laikraščio! – redakcijoje, 2005 metų rugsėjį, jo šaunus vyriausiasis redaktorius, originalus poetas, iš to paties Čekiškės „žydmiesčio“, kaip ir aš, kilęs Viktoras Rudžianskas.

Netikėtai aptikau dar vieną ryškų V. Žvirdausko literatūrinės atminties pėdsaką, leidžiantį giliau suvokti literatą-asmenybę. Tai – maža jo eilėraščių knygutė „Vakaro žaros“, kurią Klaipėdoje, 1992 metais išleido darbštusis neregys-rašytojas, „Eldijos“ leidyklos steigėjas ir savininkas, su žmona stipriai atgaivinę literatūrines Vakarų Lietuvos autorių leidybines versmes, Juozas Marcinkus (1928-2004). Jo dėka 1991 metais išleista ir mano eilių vaikams knyga „Ką galvoja vaikai“.

Štai buvusio kaip reta iniciatyvaus ir darbštaus Žemaitijos rašytojų bendrijos vadovo J. Marcinkaus prisiminimų pluoštelis: „V. Vanago knygoje „Lietuvių rašytojų sąvadas, išleistoje „Vagos“ leidykloje 1987 metais, trys šimtai dvidešimtame puslapyje rašome, jog 1929 m. spalio 15 d. Kaune gimė Vitas Žvirdauskas, prozininkas. Vilniaus universitete studijavo istoriją, dirbo žvejybos laivyne, „Nemuno“ ir „Valstiečių laikraščio“ redakcijose, kino studijoje, prekybos reklamos biure. Periodikoje paskelbė apybraižų, apsakymų, išleido apysaką „Vandenyno druska“ (1968). Mirė 1985 m. rugsėjo 9 d. Vilniuje, palaidotas Kaune.

Čia pateiktos nepaprastai kuklios žinios apie talentingą rašytoją V. Žvirdauską. Jis yra parašęs itin žymių ir labai vertingų prozos kūrinių. Tikiu, kad rašytoją, ypač vyresnės kartos žmonės gerai prisimena iš jo publikacijų, kurių didžioji dauguma buvo skelbta „Nemune“. Bet mažiausiai skaitytojai jį pažįsta kaip poetą, mat, dėl nepaprasto V. Žvirdausko kuklumo jo kūryba, o ypač poezija pernelyg mažai buvo skelbiama. Čia galima įžiūrėti ne tik jo kuklumą, bet ir redakcijų tam tikrą atsargumą ir taip vadinamą politinį įžvalgumą. V. Žvirdauskas nei himnų, nei odžių, nei poemų, skirtų komunistų partijai ir tarybinei vyriausybei, niekad nerašė ir negalvojo kada nors rašyti. Šiuo atžvilgiu jis buvo kategoriškas, nors Vito tėvai ir buvo tikri proletarai, bet sūnus niekad nepritapo prie tos santvarkos, kurioje užaugo ir kurioje turėjo dirbti, kad tėvai galėtų pragyventi.

Su V. Žvirdausku susipažinau 1953-ųjų metų rugsėjo pirmąją dieną, kai atsitiktinai Kauno ketvirtojoje Darbo Jaunimo vidurinėje mokykloje septintoje „d“ klasėje atsisėdome į vieną suolą ir viename suole išsėdėjome penkis metus, kol baigėme mokyklą.

Su Vitu aš bendravau ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Man kaip neregiui buvo gera turėti tokį draugą. Jis ne vienerius metus buvo mano skaitovas ir palydovas. Kai susipažinome su Vitu jis buvo jau labai gerai apsiskaitęs. Knygas tiesiog ryte rydavo. Skaitydavo daugiausiai klasiką, pasaulinę literatūrą. Kadangi šiuo atžvilgiu aš buvau gerokai nuo jo atsilikęs, tai draugystė su juo ir bendras skaitymas man labai padėjo. Jis tuo metu labai intensyviai kūrė eilėraščius. Aš irgi buvau bepradedantysis. Tad sukūrę savo naujus eilėraščius viens kitam paskaitydavome. Dažniausiai aš jam priekaištų neturėdavau, o jis man – visad apsčiai. Gal dėl to ir šiandien tebejaučiu Vito įtaką savo kūryboje, ne tik poetiniuose bandymuose, bet ir prozoje. Drįstu jį vadinti savo pirmuoju literatūrinio žodžio mokytoju.

1958 metais sumanėme išleisti kažką panašaus į poezijos rinkinį. Aš tapau Vito pirmuoju leidėju. Buvo rašomąja mašinėle atspausdinta penkiasdešimt Vito eilėraščių, keturiais egzemplioriais. Šiuos egzempliorius gražiai, kietais viršeliais ir netgi trauktais drobele įrišo aklųjų draugijos Kauno kombinato knygryšyklos cechas. Iš tų keturių egzempliorių Vitas vieną padovanojo man, t.y. mano nuosavybei. Ar yra išlikę kiti egzemplioriai – nežinau.

Jaučiu šventą pareigą, kad šiame rinkinėlyje sudėti ir išsaugoti eilėraščiai turi būti paskelbti platesniam skaitytojų ratui. Tikiu, jog dėl šio mano žingsnio neužsigaus nei Vito artimieji, nei jo buvę draugai. Tai darau norėdamas nulenkti galvą prieš savo brangų draugą, bendražygį, jo talentą, su juo iki pat mirties dažnai susitikdavome ir dalindavomės ne tik literatūriniais įspūdžiais, bet ir viskuo, kuo žmogus gyvena...

            Aš akmuo paleistas į bedugnę.

            Ritenuos atskildamas dalim.

            Kietos uolos skelia šaltą ugnį,

            Tu pražūsi – neiki su manim.

            Kažkada ir aš kopiau į kalną,

            Jausmo upė liejos per kraštus,

            Bet lemtis įrašė man į delną

            Prakeikimo linijų raštus.

            Ritenuos, kol visas sutrupėsiu,

            Laiko vėjas dulkes išnešios.

            Ir tada aš dulkele šnabždėsiu,

            Kad pasaulis gimė be tiesos.

            Nesistenk manęs tu sulaikyti,

            Tik užgausiu – pasiliks žaizda.

            Supo motina mane mažytį,

            Gerą, švelnų supo kažkada.

Palangos ir Lietuvos laikraščių skaitytojai, manau, sutiks, jog 1958 metais Tarybų Lietuvoje pagarsinti eilutę „kad pasaulis gimė be tiesos“ buvo velnioniškai drąsu.

Todėl ir šiandien, 2014 metų pavasarį, smagu teigti, jog V. Žvirdauskas sieloje buvo drąsus vyras.