Palanga 1985-ieji: redaktorinių darbų čia nebuvo, o „Lietuvos jūreivis“ tik žadėjo, žadėjo...

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015-03-05
Palanga 1985-ieji: redaktorinių darbų čia nebuvo, o „Lietuvos jūreivis“ tik žadėjo, žadėjo...

Aš su šeima Palangoje, Saulėtekio take, apsigyvenome 1985 m. spalio mėnesį. Redaktorinių darbų čia nebuvo, o „Lietuvos jūreivis“ tik žadėjo, žadėjo, žadėjo... Bet pažadai – dar ne grūdai. Redaktorius melavo. Visiems. Net sau. Iki Naujųjų 1986 metų padirbėjau Lietuvos jūrų laivininkystės sukarintoje apsaugoje („VOCHRE“) naktiniu sargybiniu Melnragėje, už Vėtrų gatvės, netoli jūros molo esančioje prekybinių sandėlių teritorijoje. Duonai visi darbai gerbtini. Mano žurnalistinei laimei, LKP Klaipėdos miesto komiteto biuras nuo 1986-ųjų sausio jaunesniu ir neginčytinai pažangesniu, o tuo – ir pranašesniu dvikalbio dienraščio „Tarybinė Klaipėda“ redaktoriumi patvirtino Vilniaus redakcijose dirbusį gabų, supratingą literatą, publicistą „fotovyrą“, aukštaitį Antaną Stanevičių. Jis greitai, geranoriškai priėmė mane „Tarybinės Klaipėdos“ išleidžiamuoju redaktoriumi, tad nuo 1986 m. sausio 5 dienos ir į mano žurnalistinę, svarbiausia – gyvenimiškąją biografiją savaime, natūraliai įaugo, įsigyveno per Palangą nuo seno pajūriais skubantis, neplatus Liepojos – Klaipėdos (Memelio) traktas. Ir kasdieniški geltoni „aukštabusai“.
Taip tapau palangiškiu. Tiksliau, svarbiausioje Vakarų Lietuvos laikraščio sekretoriato, kuriam vadovavo karo veteranas Sergejus Šataila, darbuotoju. Prižiūrėjau gamybą ir laikraščio leidybą modernioje „Ryto“ spaustuvėje Baltijos prospekte. Po kurio laiko paskyrė aktyvios, atsakingos sekretorės Ritos Bačiulytės pavaduotoju. Kitas „kosmosas“, palyginti su Kelmės rajono laikraščiu. Ir tempai. Tuo pačiu, redakcijos vadovybės pageidavimu ir abipusiu susitarimu privalėjau teikti redakcijai medžiagą iš Palangos. Čia, deja, ir „pats – pats“ kurorto LDT Vykdomojo komiteto pirmininkas Danius Puodžius ir kaip sakoma, „prie gerų norų“ negalėjo padėti, nes 20-ies tūkstančių gyventojų ir „Vilniaus centro komitetas negali steigti, leisti savo kurortinio miestuko net ir mažiausio laikraštuko.
Žvelgiant iš Laiko aukštumos, dabar visi patys puikiai regim, kad tarybinę Palangą iki 1990-ųjų kovo 11-osios, kurios teritorijoje buvo pagrindinė Tarybų Sąjungos jūrinė (ir žemyninė) siena, daug dešimtmečių valdė ne tik jūra, smėlynai, saulė, ne turizmo ir kurortinio poilsio organizatoriai, bet... šautuvas, pasieniečiai, dresuoti vilkšuniai, žirgai, kariuomenė, kariška tvarka, daugybė draudimų. Ne Vilniaus. Maskvos. Galingos technikos buvo „prifarširuoti“ visi priekopiai tarp Klaipėdos – Liepojos, Ventspilio. Priešlėktuviniai lokatoriai iš dalies nematomom, o visamatančiom skėtinėm akim, kiaurą parą nužvalginėjo padangę net dabartinių mūsų autogaražų teritorijoje, šalia dabartinės „Baltijos“ vidurinės mokyklos stadiono, kur augo palangiškių bulvės.
Ties Nemirseta, kur bus puikus kempingas – pakelės buvo prismaigstytos užrašų: „Pasienio zona. Stok. Šausiu“.
Visi tuometinės Palangos valdžios vyrai buvo „mažajėgiai“ ideologiniame „fronte“. Laikraštis vis dar buvo palangiškių svajonėse. Gavęs tarnybą „Tarybinėje Klaipėdoje“ net ir kasdien su palangiškiais – pardavėjomis, profesinių mokyklų mokinukais važinėdamas į darbą ir atgal į Palangą geltonu vengrų autobusu, buvau labai patenkintas visomis, net ekstremaliomis galimybėmis pažinti šio atšiauraus pajūrio krašto gamtą ir jo meteorologinį charakterį, žmonių gyvenseną, tradicijas, istoriją, papročius, kurortinį sezono „džiaugsmą“, nes tie 30 Saulėtekio take pragyventų metų natūraliai parodė, išryškino kontrastus, skirtumus tarp Kelmės – Šiaulių ar Kauno – Rokiškio – Šakių, žemdirbiškųjų rajonų vietovių ir lietuviškųjų pajūrio erdvių.
1986 metų vasarį Gintaro muziejuje jau gyvai diskutavome su tuometiniu muziejaus vadovu, enciklopediškai intelektualiu muziejininku, palangiškiu, taip pat ir „žurnalizmams“ neabejingu Antanu Tranyzu. Buvo smagu po Palangos – Klaipėdos objektus „gandrinėti“ sykiu su optimistišku fotomenininku Tadu Dambrausku. Jį gerbia ir Krašto ministerija. Buvo labai įdomu, pasitvirtino veteraniškos senos teisybės: „Žinių nėra, kur nėra žurnalisto. O žurnalistą ir vilką kojos maitina“. Arba: „Laikraštis visada virsta metraščiu“. Gyvenimo patirtis įtikino, jog dar ir vaikiškas smalsumas, žinių geidimas, ir ne tik kasdieninei savo (ir šeimos) duonai. Ir dar: baigiant 2014-uosius liudiju, jog tikrai ne viskas blogai buvo „Brežnevizme“ ir ne viskas gerai dabar. Didžiausias žmogaus turtas, – aš neabejoju, – kaip senovės lietuvių kraitinėse skryniose esantys lino audinių rietiniai, šilkai yra pasaulio, kuriame tau tik sykį skirta gyventi, pažinimas kasdieninis paslapčių įminimas, egzistencinė adaptacija, susikalbėjimas su kitais žmonėmis. Ko jau ko, o pažinčių Palangoje – kaip žuvų jūroje.
Iš savojo darbų laikotarpio „Tarybinėje Klaipėdoje“ ypatingai maloniai ir sielai jaukiai prisimenu mūsų laikraščio atsakingosios sekretorės, anuomet tiesioginės mano viršininkės, toje pačioje redakcijoje ir šiandien vasariškai energingai kultūrinėje leidyboje besireiškiančios, prasmingus pėdsakus net Respublikos lygmenyje gal su laikraštiniais marškinėliais jau gimusios Ritos Bočiulytės sumanytųjų „pramoginių“ laikraštukų „Vasara“, „Ruduo“, „Žiema“ ruošimą ir, net jau Cenzūrai („Glavlitui“) dirbusiai „Ryto“ spaustuvėje, (be abejo, ir Vilniuje!) sutikus platinti Palangoje, Nidoje. Man, Gintarui Tomkui ir Alvydui Ziabkui 1986–1989 m. dar labai padėjo jo sekretoriate ir Virginija Urbanavičienė. Visi entuziastingai galandome plunksnas, skubinome laisvas mintis, nes politinio-ideologinio „atodrėkio“, „atšilio“ laukėm, kaip žemė po sausros. Todėl su meile buvo kolektyviai ir maksimaliai greit, aistringai dar nepažinus jokių europinių stringų (juokiuosi, – aut.) „pagimdytos“ mūsų redakcijos laikraštinės dukros „Vasara“, paskui – „Ruduo“ ir „Žiema“, o „Pavasaris... Demokratėjimas. Jis iš Vilniaus, iš Gedimino kalno – pilies „paširdžių“ į pajūrį jau stipriai slavizuotą – Klaipėdą, Palangą atėjo savaime. Nepasakyčiau, kad į redakcijas ir „gorkomus“ labai lengvai. Tačiau žodžiai, mintys laisvėjo mėnesiais ir pastebimai. Tuo labai džiaugėsi dienraščio priedams net laisvanakčiais rašę mums pavyzdžiu buvę visko regėję redakcijos „Proto bokštais“ buvę šviesios atminties Pranas Martinkus, Vytautas Bajoras, Albinas Stubra, taip pat Bernardas Aleknavičius, „Vakarų eksprese“ tebedirbanti aktyvioji Gražina.
Ideologinis laisvumas apglėbė ir mūsų Palangą, šią gražiąją „Tremtį Vasaros langais“, kuri kaip niekas kitas Lietuvoje suspindo, išgražėjo (ir gražėja!) tame 1990–2015 metų savivaldos laikmetyje, nes neliko architektūrinių apribojimų, visokių kitokių draudimų, o svarbiausia... šautuvo, kuris visada „vedasi“ griovybą ir kraują. 1990 metų gruodį į Palangą sugrįžo Plunksna. Miesto Taryba įsteigė laikraštį. Pusantrų metų buvau „Palangos“ redaktoriumi. Laisva kūryba. (o kas iš tiesų pasaulyje laisva ir ar gali būti žmogus laisvas nuo pareigų, atsakomybės, savojo žodžio tesėjimo – netesėjimo, ar gali apgaudinėti savo artimuosius, bičiulius) – ne šio ciklo rašinių tikslas. Tik manau, kad etika, logika, mandagumas yra privaloma kiekvienam save ir pašnekovą gerbiančiam susipratusiam ne tik lietuviui. Ne tik dievinančiam tik pinigus. Net ir buvusiam tarybiniam. Net dabartiniam pradinukui. Rūpi vėl ir vėl atsigręžti į senučiukės, nors nemeluotai, net naują stotį 2014-aisiais pasistačiusios Palangos istoriją. Rūpi vėl ir vėl nužvalgyti buvusių ir esamų namų langus, ir palangiškių, taip pat „supalangėjusių“ Lietuvos valstybės piliečių šeimas, veidus. Čia man labai padeda 30 metų, praleistų Vakarų Lietuvos žurnalistiniuose arimuose ir mūsų leistoji „Vasara“.
Išplėtė asmeninė „lietuviškojo Pažinimo geografija“ ir „Vakarų ekspresas“, „Lietuvos žvejys“, „Darbininkų balsas“, „Mažoji Lietuva“, „Palanga“, „Vakarinė Palanga“, „Klaipėda“, Kretingos „Švyturys“, „XXI amžius“, „Savivaldybių žinios“. Taip per 30 metų gal ir pavyko... „perplaukti Palangą“, o gal šiek tiek ją ir gyventojus pažinau, kad būtų drąsu imtis šios žurnalistinės krašto „sieloskopijos“. Daug įsiminto ir vertingo.
Prieš penkiasdešimt metų darbartinės Rąžės gatvės rytinėje pusėje namų dar nebuvo. Palangiškių sodybos gūžėsi palei kairįjį Roužės, vėliau pavadintos Ronže, o dar vėliau uolių kalbos normintojų paverstos Rąžę, upelio krantą. Toliau nuo upės dar tebebuvo smiltynai su žemų kopų gūburiais. Ten žmonės senu papročiu kasė žiemai bulvių rūsius. Bulviarūsius kasant aptikdavo senovinių papuošalų ir net didelių metalinių pinigų. Kartais smėlyje rasdavo ir eilėmis sukrautus akmenis. Kelios dešimtys tokių senovės dalykų prieš karą papildė žinomą J. Šliūpo kolekciją. Tais radiniais archeologai susidomėjo tik 1961 metais. Jau kitą vasarą Palangoje, dabartinės Baltijos aikštės vietoje, darbavosi visa grupė Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Istorijos instituto tyrinėtojų. Buvo rasta 20 apardytų kapų. Po keleto metų kasinėjimų rezultatus paskelbė istorijos mokslų kandidatas A. Tautavičius, kurio duomenimis toliau ir naudosiuosi.
Nustatyta, kad Baltijos aikštėje būta kapų su akmenų vainikais. Tie vainikai jau buvo suardyti nukasinėjant smėlį. Tik menki fragmentai berodė, kad vainikai galėjo būti stačiakampio formos. Pajūrio I-IV a. kapinynuose įprasta, jog akmenų vainikai būdavo priverti vienas prie kito ir sudarydavo lyg atskiras gardeles, kur ir laidodavo mirusiuosius. Panašiai turėjo būti laidota ir Palangoje. Pajūrio smėlyje jau buvo sudūlėję ir kaulai, ir mediniai karstai. Apie vyrų, moterų bei vaikų kapus buvo sprendžiami ne tiek iš likusių kaulų, kiek iš kapan įdėtų daiktų. Dauguma jų būdavo sudėti galvugalyje. Bendra įkape laikomas nedidelis molinis puodelis, kai kurie papuošalai, viena ar kelios monetos. Vyrų kapuose, be to, rasta dalgių, įmoviniai kirviai, galąstuvai. Šalia kūno mirusiam kariui padėdavo ir ietį geležiniu antgaliu ar net medinį skydą geležiniu antskydžiu. Moteriškių kapuose rasta akmeninių verpstelių, ylų. Kape Nr. 2 rasta reta to meto kapinynams įkapė – kartu su žmogumi palaidotas žirgas. Žirgas, atrodo, buvo užkastas pažabotas, padabintas žalvario papuošalais.
Papuošalai, surinkti Palangos kapinyne, buvo bene įdomiausia radinių dalis. Rasti geležiniai smeigtukai su žalvarinėmis rozetės formos galvutėmis, lankinės bei vadinamosios laiptelinės segės, juostinės bei įvijinės apyrankės, žalvariniai žiedai. Moterų kapuose buvo rastos tradicinės gintaro karolių ir žalvario įvijėlių apvaros. Vyrų kapuose, suprantama, papuošalų buvo mažiau. Tiesa, žalvarines apyrankes nešiojo ir vyrai – jos ne tik puošė, bet ir apsaugojo riešą nuo kalavijo smūgio.
Baltijos aikštėje kasinėtus kapus sudatuoti padėjo Romos monetos. Kapuose ir atsitiktinai buvo rastos 27 varinės-bronzinės monetos, dar kelias turėjo šalia gyvenę žmonės, kelios dešimtys jų, be abejo, buvo aptiktos ardant kapus dar prieš karą. Ankstyviausia rasta moneta buvo kaldinta Trojano (98–117 m.), bet dauguma priklausė laikotarpiui nuo 138 iki 249 m., t.y. nuo Antonio Pijaus iki Pilypo sūnaus laikų. Pagal Romos monetas kapai, rasti Baltijos aikštėje, buvo sudatuoti II a. pab. – III amžiumi.
Ilgamečio „Tarybinės Klaipėdos“ dienraščio ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Jono Garadausko (1929–2012) metrikoje 1989 m. liepos 21-27 d. pasirašytame kurortiniame priede „Vasara“ šviečiamajame tekste „Senojo Geležies amžiaus kapinynas“ (rubrika – „Palangos priešistorė“) moksliškai argumentavo neeilinio talento archeologas, profesorius, o tuomet dar istorijos mokslų kandidatas Vladas Žulkus. Šiam iškiliam, Palangoje erdviai „sulapojusiam“ ir apie jos, Baltijos jūros ir baltiškų, kuršiškų kraštų „šaknų“ istorinę kilmę jau daug vertingo pasakiusiam, pasirašiusiam ir teberašančiam mokslo pasaulio vyrui, ryškius pėdsakus palikusiam ir vietoj tankodromo esančio Klaipėdos universiteto „Rektorių olimpe“, sąžiningai rūpi ne tik šio krašto, Baltijos jūros gelmių tyrinėjimai, bet sąsajos su viso Pasaulio gyvaisiais „nervais“. Prasmės. Amžių klodai. Gyvenusių žmonių indėlis į Civilizacijos pažangą, progresą, Proto evoliuciją. Būtent, mąstančio žmogaus indėlis, kuriant kultūringą, harmoningą gyvenamąją aplinką sau ir palikuonims. Visais laikais. Be agresijos. Ramiai, nes... „Kai bus nukirstas paskutinis medis, kai bus užnuodyta paskutinė upė, kai bus sugautas paskutinis paukštis, – tik tada jūs suprasite, kad pinigai nevalgomi“, – teigia indėnų išmintis.
Lobis yra Gyvenimas.
Laimė jausti savas širdies ir „neurovibracijas“ unikaliame gamtos pasaulyje, būti... kareiviais už gėrį ir laisvą visa ko pažinumą. Tikrumo paieškas. Palangos kraštas – savaime nenusakomos vertės enciklopedija. Mokykimės iš jos. Horizonte – vis kelias, į kurį bėga daug istorinių – sociologinių – etnokultūrinių – žurnalistinių takų.
Lyg paslaptinga pasaka – „Neredaguota Palanga“.
 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Žmogus net ir su mažu kompiuteriniu raštingumu pasakys, kad atnaujinta Palangos miesto savivaldybės svetainė www.palanga.lt atrodo, švelniai tariant, neįspūdingai, net primityviai. Kaimyninių savivaldybių interneto svetainės yra žymiai labiau vizualiai patrauklesnės, jose lengviau ir mieliau naršyti. Palangos miesto savivaldybė tokią kuklią miesto interneto svetainę...


Pasikeitė Savivaldybės internetinės svetainės adresas. Naujasis yra toks - www.naujas.palanga.lt


Su Naujaisiais metais, mieli „Palangos tilto“ skaitytojai ir visi palangiškiai! Nors pagal kinų kalendorių 2018-ieji – Šuns metai, man jie – naujovių metai.


  Aukštai kartelę iškėlusi Palanga ir 2016-aisiais įgyvendino ne vieną miesto infrastruktūrai svarbų projektą, o mintyse – jau kiti darbai, kurių didžiausiam šalies kurortui teks griebtis Naujaisiais metais. Likus vos porai dienų iki 2017-ųjų, „Palangos tiltas“ paprašė miesto mero Šarūno Vaitkaus įvertinti besibaigiančius...


Aš su šeima Palangoje, Saulėtekio take, apsigyvenome 1985 m. spalio mėnesį. Redaktorinių darbų čia nebuvo, o „Lietuvos jūreivis“ tik žadėjo, žadėjo, žadėjo... Bet pažadai – dar ne grūdai. Redaktorius melavo. Visiems. Net sau. Iki Naujųjų 1986 metų padirbėjau Lietuvos jūrų laivininkystės sukarintoje apsaugoje („VOCHRE“) naktiniu sargybiniu Melnragėje...


Tęsdami jau tradicija tapusius Palangos miesto savivaldybės administracijos ir Šventosios seniūnijos bendruomenės darbinius susitikimus, mėnesio viduryje susirinkę bendruomenės atstovai išklausė Savivaldybės administracijos direktorės Akvilės Kilijonienės pristatyto Palangos miesto strateginės veiklos plano, apimančio 2015–2017 metų laikotarpį, metmenis. Didžiausias...


Trečiadienį miesto meras Šarūnas Vaitkus turėjo atsakyti, ko gero, į kol kas sunkiausius klausimus jam dirbant meru – kiek pasaulyje yra gyventojų, kodėl meras turi tiek daug darbo ir iš kur atsiranda lopšelių-darželių auklėtojos.


Praėjusį šeštadienį valstybinės įmonės poilsio namų „Baltija“ viešbutyje „Žilvinas“ įvyko Palangos miesto mero inauguracija. Puošnių balinių suknelių, smokingų, ne vieną šimtą litų kainuojančių šukuosenų ir pompastikos, kurios lauktume tokiame renginyje, nebuvo. Mero inauguracija buvo kukli (meras Šarūnas Vaitkus sakė „Palangos tiltui“, kad ji miestui kainavo 1200 litų), tarsi galvojant...


Praėjusį ketvirtadienį Tarybos posėdžio darbotvarkėje buvo numatyti 5 klausimai. Vicemero Sauliaus Simės siūlymu, darbotvarkė buvo papildyta klausimu dėl Palangos savivaldybės atstovo delegavimo į regiono plėtros Tarybą. Žinoma, svarbiausias klausimas buvo dėl savivaldybės administracijos direktoriaus skyrimo. 


Palangos miesto policijos komisariato duomenimis, 2008-ieji daugeliu kriterijų pareigūnams buvo geresni nei 2007-ieji. Praėjusį ketvirtadienį ataskaitinio susirinkimo metu buvo paskelbti Palangos policijos komisariato darbo rezultatai už praėjusius metus.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas