Lašas po lašo ir lietuvišką metraštį rašom: nuo Kražantės – iki Baikalo, Palangos ir... Bolivijos

Gyvenimas, – ačiū jam, – buvo ir tebėra visaspalvis, dainingas, sklidinas vasariškų aistrų, ir ne tik klaustukų, bet ir atsakymų, kurie žinia, į Atminties aruodus įteka lėčiau negu Lietuvos upės į Baltiją, net prireikia kelių dešimtmečių, kol patenkini smalsumą, Pažinimo skrynią, bet...
Parneštas akmuo nesunkus. Ir mįslių įminimas, žmonių likimai ilgainiui „išvynioja“, kaip senelės siūlų kamuolys megztiniui. Už tai jau seniai didžiuojuosi ir dėkoju žurnalistikai, literatūrai, knygoms ir kantriesiems pėdsekiams žinių žvejams, žvejukėms, plunksnos broliams ir seserims, kurie, nepaisant ir plonesnės duonos riekutės, klastų vėl ir vėl vardan idealizmo ieško lietuvių tautos kančių ir kūrybos ištakų, taip pat atradimų, rūpinasi mūsų kalbos sauga, dvasine saviverte ir pagarba pasaulyje, kuriems ne tas pats, koks jis, tasai „vėtytas ir mėtytas“, betgi žmogiškumo veidų neprarandantis LIETUVIS? Mažiau verkim, nes nėra prasmės. Atsakingai tariu ir rašau: didžiuojuosi savo žaliausio, žaviausio, saugiausio pasaulyje krašto žmonėmis – nuo darželinukų iki seneliukų. O dainingoji mūsų kalba – keturi penki gėlynai Viename. Svarbiausia – nepasimetame Pasaulyje, „nesutraiškė“ ligi šiol „Didžiažemių girnos“. Ir gražūs, ir gudrūs, ir darbštūs, ir stiprūs, – va, kokie yra 100-osios Vasario 16-osios laukiantys lietuviai, tarpe kurių – smėliavaldžiai ir jūros druska savo kasdienybės „pyragus kepantys“ palangiškiai. Čia stabtelėkime, nes... nes.. nes... Gera savo žemei daryti, prasmingus darbus gausinti toje srityje, kuriai Tu, skaitytojau, esi Lemties pašauktas – taigi, tai yra patriotizmas.
„Gyvenime verta turėti su savimi kelis pyrago trupinius, jei nori būti mylimas tikrai nesavanaudiškai. Mylėti – vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi“, – šias testamentines eilutes yra palikęs ir Šios Dienos stebėtojams bei vertintojams Vilniuje 1914-05-06 gimęs žydų kilmės Prancūzijos rašytojas ir diplomatas, „super“ išmintingas vyras Romenas Gari, kurio garbei Vilniuje, Jono Basanavičiaus g. 16 pastatyta talentingo skulptoriaus Romo Kvinto sukurta rankose batą laikančio Berniuko skulptūra.
Vasario 16-osios Šimtmečio šventimų vainike surastum kiekvieno lietuvio, nesvarbu kur jis gyvena, dirba, širdies indėlį. O kiekvienas(-a) žurnalistinės brolijos gentainis(-ė) talpina savyje prigimtinį ypatingą, intuityvų kalnų žygeivio ir povandeninio archeologo-naro, o iš ekspedicijos sugrįžus – archyvaro smalsumą, šunišką uoslę, psichologiją, diplomatiją, savo nuomonę ir... Kantrybę, kantrybę, kantrybę, ieškant geidžiamo fakto, atradimo, lūkesčių išsipildymo...
Kuriant kiekvienadienį metraštį. Sau nemeluojant. Siekiant tikrumo, o ne spekuliatyvios ar ideologizuotos „sintetikos“, kai, pasak palangiškių, „dantis rodo, o širdis – nesišypso“. Lietuvos žurnalizmo istorija rodo, kad Istorijos bėgsme išlieka ne falsifikatai, bet originalai, o skaitytojai, kaip arpas sandėlyje, sugeba atskirti grūdus nuo pelų. Kur tikra, rupi, kantri, išradinga kasdieninė pagarbos vertos Valstybės kūryba, o kur – spekuliatyvus „Teatrų melas“.
Maloniai didžiuojuosi, turėdamas turtingų namų savastimi jau 2016–2017 metais tapusių įrodymų. Tai – dvi Lietuvos kultūros ir tautos istorijai labai svarbios knygos, kurias talentingai, svarbiausia – širdingai sukūrė darbščios dviejų kartų lietuvaitės, mūsų žurnalistikos bitelės. Tai – jų patriotiškas indėlis 100-ojo Lietuvos valstybės atkūrimo gimtadienio 2018-ųjų vasaryje proga. Šventinė dovana nesvietnai, pasiaukojančiai dirbant, nes literatūrinė kūryba, net vienas dėmesio vertas tekstas išsunkia autorių daugiau, negu, patikėkite, jo galvos didumo margaspalvio akmens parnešimas kuprinėje karštą dieną smėlynais iš Karklės-Šaipių į Palangą. Lietuva irgi kūrėsi ir tebesikuria labai sunkiai, patiriant ir kalnų griūtis, ir povandenines seklumas. Bet mes esam. Kalbosauga budi. Tikrumoje, būkim atviri, bėgantis žmonių pasaulis piktas. Žmogus šildos žmogaus kailiais. Turtėja, išnaudodamas mažą. Bet lietuviai – stipri tauta. Vis dar pavyko išvengti ir rusifikacijos, ir polonizacijos, ir anglizacijos. Šnekam tarmiškai: „Aš gal ir kas, bet ir man – ne bet kas“. Lietuvis – kūrėjas, o ne griovėjas yra visose šio žmonių Pasaulio dalyse. Dailininko Jono Rimšos (1903–1978) atminimui, asmenybės iškėlimui sąžiningumu su kokybės ženklu pasižyminti iš Rokiškio kilusi ryžtinga ir išmintinga žurnalistė Aurelija Almonė Akstinienė 2013 metais išleido knygą „Užbūrė Alauše nuskendę varpai...“ Gerbiama A. A. Akstinienė dabar vilnietė turi ir savą „uostelį“ – jaukų butuką Palangoje, ir dar pernai su draugėmis numindavo dviračių taku gerokai už Nemirsetos, kur yra erdvios lankos, lyg stebuklingas Baltijos jūros langas, per kurį pastebėsi ir gulbes, ir laivus, ir Saulės kelią.
Ji su dukra, irgi pažįstančia rupią žurnalistinę duoną, pernai viešėjo mūsų namuose Saulėtekio take, su neslepiama meile žmogui kalbėjo apie sutiktus rašinių herojus – save ir savo valstybę darbais kantriai, natūraliai aukštinančius susipratusius lietuvius.
A. A. Akstinienė daug pagarbių žodžių skyrė ir sąžiningiems Lietuvos spaudos asams, puikiems žmonėms, žurnalistų sąjungos nariams, dar ir Poezijai atsidavusiems Algiui Kustai, Vytautui Žeimantui, taip pat prasminga dvasine veikla savo kasdienybę nuskaidrinantiems Ipolito Skridailos vadovaujamo žurnalistinio Senjorų klubo nariams, kur yra ir nemažai „brolių ir seserų nuo jūros“, iš Vakarų Lietuvos dar niekas net neužsimena apie „Paskutinį tango“. Šioje vietoje primintina Redos Kiselytės iš Rokiškio rašyto straipsnio „Kilnūs poelgiai... retenybė?“ citata (Ūkininkas, 2014, 267):
„Prasmingos laiko akimirkos pro mus dažnai prabėga neįvertintos. Jos išnyksta amžiams... Tokia jau gyvenimo realybė, kad savo prigimtinius indėlius galime perkelti iš vieno banko į kitą, iš vienos sąskaitos į kitą... Laikas – brangi vertybė, jis nieko neperkelia į kitos dienos sąskaitą...
Pastabusis laikas užfiksuoja įvykius, reiškinius, žmonių darbus ir jų poelgius. Taip ir sukasi eiklusis gyvenimo įvykių sūkurys...
Rokiškio krašto muziejaus istorikas Valius Kazlauskas rekomendavo paskaityti Lietuvos žurnalistų sąjungos narės A. A. Akstinienės knygą-albumą „Užbūrė Alauše nuskendę varpai“. Leidinyje autorė nuoširdžiai ir meistriškai atskleidžia lietuvių dailininko Jono Rimšos gyvenimo istoriją. Tai atviras pasakojimas apie menininką, kuris aukojosi dėl savo idėjos. Tai – du šviesūs, prasmės nugludinti brangakmeniai. Pirmasis – dailininkas Jonas Rimša, atskleidęs stebuklingąjį dailės paveikslų pasaulį, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Pietų Amerikoje. Kaip prisimena pats dailininkas, jis draugavęs su vokiečių archeologu Antonio Schimmeliu. Kartu studijuodami, jie dalinosi ne tik įspūdžiais, bet ir duona, o kai labai norėdavo valgyti, kad užsimirštų, žaisdavo šaškėmis. Toks nelengvas kelias į tikslą. Šioje istorijoje antrasis brangakmenis – žurnalistė A. A. Akstinienė, lietuvių išeivijos dailininko Jono Rimšos kūrybą išpopuliarinusi pasauliui, išleisdama knygą-albumą. Ieškodama ne taip jau mažai surandu tų brangakmenių ir ne taip jau mažai kilnių poelgių...“
O Gerumo estafetė, humanizmo paieškos naujausių laikų Lietuvos raštijoje tęsiasi, ir aš džiaugsmingai tai patvirtinu: „Mano dieve, ačiū tau, kad aš visa tai matau“. „Buvom, esam, būsim“. Savi prabylame savai. Taip, kaip diktuoja žalia mūs Tėviškės sąžinė. Kurianti Lietuva regima taip pat ryškiai, kaip pažalsvėjusi Palangos bažnyčios bokšto smailė, stebint iš valties jūroje, net nuplaukus į gilumas... 2-3 „žvejiškus“ kilometrus.
Smagių jausmelių teko patirti jau ir šį 2017-ųjų metų pavasarį. Nors kino filmui scenarijų rašyk! „Palangos tilto“ skaitytojai labai palankiai įvertino tekstą-recenziją apie „Žuvėdros“ leidyklos išleistą, maksimalius reikalavimus visame kame išsikeliančios jaunosios kartos žurnalistės, istorijos magistrės Živilės Kavaliauskaitės Šiauliuose daug kam rūpimą, lauktą dokumentinę knygą „Trispalvė Irkutsko karštyje. Sibiro reportažai ir atgarsiai“. Padėkojus už ją ūmai, lyg štorminės jūros bangos Palangos smėlėtą krantą mano kasdienybę maloniai perliejo viena už kitą džiugesnės žinios. Iš Kelmės paskambino ne tik Vainutis (Vainius Urbonavičius), buvęs kaimynas buvusioje Komjaunimo gatvėje ir garažų kooperatyve, taip pat bendradarbis Mažūnų trikotažo ceche moralumo švyturys – inteligentas, kuris dar vaikas pažino ir su Palangoje gyvenimo aušrą išgyvenusią poetę – zimos lagerių tremtinę Ramutę Skučaitę. Po 30-ies metų pagaliau išgirdau telefono ragelyje ir mielo žmogaus, gražų gyvenimo gimtadienį tuoj švęsiančio, taip pat labai darbštaus ir sąžiningo kelmiškio Stepo Kavaliausko ir jo žmonos balsus. Ketvertą metų (1982–1985) mudu bendradarbiavome Kelmės savanorių gaisrininkų draugijoje. Tai buvo geriausias mano kolektyvas. Nesam susipykę. S. Kavaliausko skatinamas, pritariant įstaigos vadovui Vytautui Janavičiui, ryžausi redaguoti Kelmės „drukarnėje“ spausdinamą informacinį-agitacinį leidinį „Gaisrai ir žmonės“. Jį iliustravo žinomas lietuvių grafikas, kražiškis, net „Dievų mišką“ savo talentu išaukštinęs Edmundas Žiauberis. Mūsų leidinys pirmavo Lietuvoje. Ar ne lemties malonus atradimas – S. Kavaliausko puikios dukters – Ž. Kavaliauskaitės knyga apie lietuvius – tremtinius Sibiro sniegynuose ir valingai ištvėrusius visas kančias? „Je“, tartų žemaitis. Pasakas sudiktuoja pats gyvenimas, ačiū Jam.
Tada darbštuolei Živilikei buvo ketveri-šešeri metukai. Lietuviai pasaulyje išsibarstę, kaip tvirtakakčiai ąžuolų giliukai: užsigrūdinę darbuose išliko ir neša garbę Lietuvai. Kaip Arvydas Sabonis. Kiekvienas, ištirpstantis Laiko bangose mėnuo vis labiau mus visus artina prie neeilinio lietuvių gyvenime 100-ojo Valstybės atkūrimo 2018 metų vasario 16-ąją.
Palangiškių bendruomenė, kaip jūros bangas, visada jautriai jautė santvarkų kaitų pulsacijas, tai savaime suprantama, veikė kiekvieno gyvenamojo momento nuotaikas. Džiaukimės 2012–2017 metais, regėdami mero Šarūno Vaitkaus vadovaujamos komandos teigiamus pokyčius. O 1999-ųjų metų vasario 16-ąją, miesto laikraščio „Vakarinė Palanga“ redakcijos pavedimu rengiau reportažą iš iškilmingo valstybės atkūrimo 81-ųjų metinių minėjimo Palangoje, buvusios 1-os vidurinės mokyklos salėje. Išsaugojau tuomečio Palangos miesto mero Prano Žeimio skaitytąjį ir ilgai netylančių palangiškių, taip pat miesto tarybos narių plojimų sulaukusį apibendrinantį pranešimą, kuriame užfiksuotos mintys nė kiek nepraradusios savo aktualumo bei prasmės ir šiandien, kai greit greit praversime ir Lietuvos vasario 16-osios „Šimtmečio vartus“. Tebūnie tai tarsi priminimas, tarsi Nemuno laivų vagoje vakare įžiebiami laivininkų žibintai, kad žinotų kur plaukti.
„Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje taip retai žmogus sustoji ir susimąstai. Ir tavo gyvenimas, ir tavo artimo, ir tavo valstybės taip retai pakyla į šviesesnius ir platesnius svarstymų ir minčių pasaulius. Bet jei tai pavyksta padaryti, sakysim, kad ir Valstybės atkūrimo šventės proga, gali suprasti: svarbiausi ir reikšmingiausi dalykai būna labai aiškūs ir paprasti. Ir tada gali suprasti, tik Istorijos taisyklės iškelia iš kasdienos veikimus, žodžius, tekstus, kartais ir ne visai grakščius ir tobulus, ir deda juos į žmonių ir valstybių egzistencijos pamatus.
Paprasti žodžiai buvo pasakyti ir vieną mūsų amžiaus pradžios vasario 16-osios dieną, istorinėje sostinėje, Vilniuje. Vasario šešioliktoji, vis išslystanti iš po kasdienybės pelenų, ne sykį ir ne vieno išduota ir išduodama, bet tūkstančių saugota ir globota, užgožianti nesėkmių, nepriteklių ir nusivylimo pilną ašarų pakalnę, kiekvienam iš mūsų brangi vis savaip – nežiūrint į amžių, gyvenimišką patirtį, įgytus mokslus, kultūrą. Vasario 16-oji – mūsų dvasios ir proto tvirtybę šimtmečiams nulėmusi diena. Pats valstybės buvimas nėra toks idealas. Valstybės buvimas yra tik istorijos faktas, daugiau nieko. Idealas yra valstybės turinys, o tas turinys mūsų valstybės istorijoje, – laisvė, demokratija, kuo platesnės galimybės reikštis žmogaus laisvėms ir teisėms, gebėjimas susikurti materialinę gerovę, iš tautos vidaus ir vis stiprėjantis siekimas būti krašto šeimininkais.
1918 metų vasario 16 dieną Antano Smetonos vadovaujama Lietuvos Taryba, išrinkta Lietuvių konferencijoje, remdamasi pripažintąja istorine tautų apsisprendimo teise, paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Tada buvo šeštadienis, 12 valandų 30 minučių. Susirinkusių Tarybos narių nuotaika rimta, drąsi, pakili, nes visi jautė, kad daromas didelis ir atsakingas aktas. Pirmininkavo šiam posėdžiui seniausias amžiumi Tarybos narys Jonas Basanavičius. Iš atsiminimų: „Jis užėmė pirmininko vietą ir drebančiu iš susijaudinimo balsu pareiškė: „Kažin ar sugebėsiu tokiam svarbiam reikalui pirmininkauti“. Toliau ėmė skaityti Nepriklausomybės akto skelbimo tekstą, dėl kurio jau iš anksto buvo tarp Tarybos narių sutarta. Valstybės atkūrimo aktas pasirašytas Vilniuje, Pilies gatvėje, 26 namo trečiame aukšte. Nutarimas trumpas ir jį pasirašo dvidešimt Lietuvos vyrų. Šiandien turime prisiminti visų jų pavardes – Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Saliamonas Banaitis, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Jokūbas Šernas, Kazimieras Bizauskas, Petras Klimas, Jonas Vailokaitis, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jonas Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jonas Vileišis.
Tą aktą per visą puslapį paskelbė vienintelis tuomet leistas laikraštis Lietuvoje „Lietuvos aidas“. Vasario 16-osios aktas Lietuvos Valstybės nesukūrė, tačiau nepriklausomybės deklaracijos paskelbimas žymėjo to darbo pradžią. Kariškoji administracija tuoj įsakė konfiskuoti visą „Lietuvos aido“ laidą su Lietuvos Nepriklausomybės skelbimo Aktu, buvo uždrausta apie tai rašyti ir kitomis kalbomis einantiems laikraščiams. Šis aktas suvienijo apskilusią Lietuvos Tarybą ir parodė, kad to meto partijos galėjo susitarti dėl svarbiausių lietuvių tautos ir valstybės reikalų. Lietuviui tapo savaime aišku, kad jis turi teisę, kaip ir kiti, savarankiškai tvarkytis ir gyventi savo valstybėje.
Per 81 metus, pradėjus nuo Lietuvos valstybės atkūrimo, penkis dešimtmečius lietuvių tauta gyveno nelaisvėje, t.y. tam tikroje dvasinėje įtampoje, kuri pagimdė Lietuvoje dvasinio ir fizinio pasipriešinimo sąjūdžius. Karas ir 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos įvykdyta okupacija ir aneksija Lietuvos valstybę užklupo politiškai nepasirengusią apginti savo teritorinį vientisumą bei išsaugoti savo valstybingumą.
1940–1990 m. Lietuvoje įvairiomis formomis, karinėmis ir politinėmis, vyko pasipriešinimas, rezistencija Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos okupacinėms valdžioms.
1940–1941 m. pogrindinis antisovietinis veikimas pasibaigė birželio 20-osios ginkluotu sukilimu ir Laikinosios Vyriausybės sudarymu, kuri paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo pasipriešinimo abiem okupantams aktas.
1944 m. vasario 16 d. prasidėjusiu masišku vyrų stojimu į generolo P. Plechavičiaus organizuotą vietinę rinktinę reiškė Lietuvoje prasidėjusio tautos ginkluoto pasipriešinimo prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir sovietų okupacinio režimo struktūras, kuris truko beveik 10 metų, pradžią. Dešimtys tūkstančių vyrų išėjo į kupiną pavojų miško gyvenimą iš dvasiškai sveiko lietuviško kamieno, atsinešdami geriausias tautos ir valstybės tradicijas, išpuoselėtas per 20 nepriklausomybės metų.
Šiandien, jeigu žiūrėtume iš ekonominės ir dvasinės pusės, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuva buvo pasiturinti šalis Europos valstybių gretose, su tvirtais pinigais, tvirta ekonomikos politika, kylančiu žemės ūkio derliumi, pasaulio kultūrą pažįstanti, turinti savas gilias tautines tradicijas, turinti gebančią kurti inteligentiją, švietimo sistemą sugebančią ne tik mokyti, bet ir ugdyti valstybės piliečius. Šiandien galime paklausti, ar nebuvus Valstybės atkūrimo akto ir Vasario 16-osios, būtų ėję pokariu į miškus inteligentija, Lietuvos vyrai, moterys ir vaikai, ir ėmę į rankas ginklą, ar būtų skambėjusios lietuviškos dainos Sibiro gulaguose, ar būtų buvęs Lietuvos Sąjūdis. Manau, kad geriausiai Lietuvos valstybės būseną ir jos padėtį, siekiant nepriklausomybės, pokario laikmečiu išsakė rašytojas E. Ignatavičius (citatos pradžia): „Užteko užrašyti kreida ant lentos „Vasario 16-oji“ – ir dešimt metų lagerio Sibiro taigose kaipmat gausi. Šešiolikta vasario – tai nežinomas vyriškis, vidurnakčio tamsoje šliaužiantis į Gedimino kalną su lietuviška trispalve užantyje ir kiekvieną minutę rizikuojantis kristi čia pat nuo lenkų legionieriaus kulkos; Šešiolika – tai nepilnametis gimnazistas, besiropščiantis į apledėjusį medį ir ant aukštesnio namo stogo su ta pačia mamos drobėje išdažyta Trispalve, o kitą rytą su virpuliu širdyje laukiantis pėdsekių šunų ir NKVD tardymų. Šešiolikta vasario – susišaudymai, mirtys, slapti subuvimai, pasikuždėjimai pro petį, reikšmingi mirksniai, rankos paspaudimai, netikėjimas, viltis, prakeikimas... Šešiolika vasario Lietuvai – tas pats, kaip Betliejaus žvaigždė kataliko pasauliui“ (citatos pabaiga).
Vasario 16-oji įdėjo į mūsų širdis valstybę – kaip asmenybės dalį ir visokių gerovių pagrindą, kaip santarvės ir meilės šaltinį. Žinoma, tai didelė šventė, verta ir iškilmių, ir paties natūraliausio džiaugsmo, pasilinksminimo.
Šios dienos proga norėčiau kalbėti apie šių dienų mūsų miesto reikalus ir problemas. Tik viena, Vasario 16-osios testamentas yra šventas dokumentas man, Jums ir mums visiems. Mūsų laukia didieji išbandymai, laukia patikrinimas, ar esame verti savo tautos garbingos praeities, ar esame tokie stiprūs, kad Dievo skirtą kryžių nešti bus didžiausia garbė ir Aukščiausiojo palaima. Todėl, sutikdami ir švęsdami šią reikšmingą šventę, susimąstykime apie garbingą Tautos ir valstybės praeitį, apie dabartį ir mums tekusią misiją, mintimis įvertinkime darbus, nuveiktus kuriant šiuolaikinę Lietuvą, pamąstykime apie Valstybės ateitį. Linkiu čia, salėje esantiems palangiškiams ir miesto svečiams realių, gerų ir išsipildančių sumanymų, ryžto, pasiaukojimo, aplinkinių paramos bei supratimo. Telydi Jus trys Dievo dorybės: tikėjimas, viltis ir Dievo meilė“. (1999-02-16 iškilmingas Valstybės atkūrimo 81-ųjų metinių minėjimas. Palanga. 1-a vidurinė mokykla. 13.00)
Didelį gerbėjų būrį, moralinį autoritetą Palangoje ir Žemaitijoje seniai savųjų iškentėtų ašarų vainiku išgyvenusi „Sibiriadą“, lyg aštrią viršukalnę perkopusi žinoma palangiškių kančių liudytoja ir apdainuotoja Stefa Daukšienė cituojama net ir Šventosios – Palangos mokyklose, vaikų darželiuose:
„Mano mintys išskrido Tėvynėn
Per pūgas, pro spygliuotas vielas.
Lekia mintys, šuoliuoja jos myliom,
Mano tėviškę mintys atras“.
Ir populiarios lietuviškos dainos žodžiai dvelkia atvira teisybe: „Kur tu bebūtum, kokioj šalyj, nieko brangesnio nesurasi“.