Lėk, gervele, lėk...

Vasario 16 – tai, Lietuvos valstybės Atkūrimo  dienai Palangoje paminėti, palangiškiams bei miesto svečiams buvo parodyta  oratorija – „Mončys“. Joje – įžymaus  menininko gyvenimo, jo kūrybos,  meilės artimui savo,  laisvės motyvas  gyventi žemėje taip, kad visa savo esybe būtum suaugęs su ja  tartum paukštis, ir visai nesvarbu, kurioje  vietoje esi susukęs lizdą. 

„Aš labai mėgstu dainuoti. Bet kadangi neturiu balso, savo dainomis pasirinkau skulptūrą...“ – renginio pradžioje  „prisistatė“ Ontusis, kaip jį vadino namiškiai. O  Nepriklausomos Lietuvos pase, kuriuo jis labai didžiavosi, buvo užrašyta: Antanas Mončys, gimė netoli Palangos,  Mončių kaime. Palangą ir jūrą mylėjęs iki paskutinio savo atodūsio. Skulptoriaus kūnas sugrįžo į Lietuvą 1993 metais  ir ilsisi Grūšlaukės kapinėse.

Laiko ženkluose – atmintis

„Amžinai esu lyg koks akmentašys. Daužant kalteliu į dienos šviesą išlenda sraigė, filosofija...O! Tai mano protėvis! Viskas taip gyva, netgi akmenyje – susiduri su kitomis paslaptimis (A.Mončys).

Nuo šio  puikaus režisūrinio sumanymo (režisierius Alvydas Šlepikas, kompozitorius Linas Rimša) ir jame dalyvavusių  dalyvių : aktorių, dainininkų, muzikantų, scenografų meistriškumo bei jų talento visa tai perteikti, žmogus, kartą pamatęs –  užmiršti negali.  Būtų logiška praeitin nebesugrįžti,  arba dar kartą peržiūrėti savo rašytus rašinius ir pateikti juos  skaitytojams. Tačiau žmogus be kūno, turi dar ir savo širdies siųstuvą.   Skubančio laiko sampratoje šis neturi senaties termino. Kas tai? Tinkamiausiai tai pasakė pats menininkas, kuris 1944 metais buvo priverstas  gyventi toli nuo tėvynės, sakė: „Manau, kad Šv. Pranciškus sujungia visus elementus į kosmosą, kuriame žmogus yra dulkė, kaip ir vilkas, gėlė ir akmuo...“. Šiuos žodžius jis ištarė 1964 m., kai broliai pranciškonai užsakė Šv. Pranciškaus skulptūrą naujai bažnyčiai Jungtinėse Amerikos Valstijose. 

Taigi, kas širdin seniai įkrito...

 Pirmoji rožė – Tau, Birute

Dėkinga likimui, jog nemažai laiko teko bendrauti su Antano Mončio pačiais artimiausiais žmonėmis: Loreta Turauskaite (buvusia mano kolege, dabartine A.Mončio meno muziejaus direktore , jos mama – Birute Turauskiene,  A.Mončio sūnumi Jean – Cristophu.  A.Mončio sūnus  tėvo atminimą įamžino savo knygoje „Mano tėvas Antanas”.

Visai neseniai skulptoriaus sesuo Birutė Turauskienė palydėta į  amžinojo poilsio vietą. 

Atėjau atsisveikinti tada, kai velionės  palaikai dar nebuvo  atidengti.  Laidojimo namų personalas ruošėsi  tai atlikti. Tad, stovėjau su balta rože rankoje ir laukiau, kada pamatysiu šio puikaus žmogaus veidą.  Atidengus karstą nuščiuvau pamačiusi  seniai matytą žmogų tokį, kokį mačiau daugiau nei prieš du dešimtmečius. 

Pamenu jos svetingus namus Palangoje, prieš akis regiu, kaip ji pila į taures pačios pagamintą  pienių vyną, vaišina ką tik iškeptomis bandelėmis ir dalijasi prisiminimais apie savo mylimą brolį Antaną. Moters veidas spindi tokia pat meile pasakojant apie savo tėvus, seserį,  sūnėną, giminę,  kad nejučia pajauti, kaip tampi šio pasakojimo ne tik klausytoju, bet ir jos dalyviu.  Tai momentas, kai oras prisipildo tarsi muzikos. Jis virsta nematomu siūlu, rišančiu ne tik kūną. Šiuos  brangakmenius   žmonės užsideda  tada, kai kalba  apie giminę, kuria  didžiuojasi. Birutė Turauskienė – ilgametė pradinių klasių mokytoja.  Ši žemaitė iki gyvenimo galo išliko tokia, kokia buvus: paprasta ir nuoširdi  bendravime,  ori, visa savo esybe   gyvenimą priėmusi  tokį, kokį jai davė likimas. 

Pirmąją rožę atsisveikinusi palikau Tau, Birute, padėkojusi už bendrystę ir didžiuilį norą, kad Tavo brolio vaikai ( jo kūryba) sugrįžtų į namus ir šiandien džiugintų mus visus.

Mylėti paprastai

Brolį ir seserį Mončius rišo kraujo ryšys ir begalinė meilė  vienas antram tokia įprasta, kaip šeimoje būna, kasdieniška meile.   Prisimenu Birutės šypsena, kai ji pasakojo , kaip  Antanas dažnai paskambinęs ir jos klausdavęs  tokių paprastų dalykų. Pavyzdžiui, kaip   išsivirti pusmarškonę košę, ar  pasakodavo apie dovanas, kurias jis išrinko savo brangiems žmonėms.  Anot skulptoriaus sesers, Antanas labai mėgęs dovanoti. Pirkdamas kad ir mažiausią smulkmeną, jis parinkdavo ją taip, kad dovana žmogui suteiktų džiaugsmą ( Birutė rodė švelniai ružavus siūlus, kuriuos jai atsiuntė brolis).  Antanas Mončys buvo  seseriai idealiu vyru. Jai patiko, kaip jis gražiai elgėsi ir su savo mylimomis moterimis.

Žinoma, dvasiniu ryšių nutraukti niekas negali. Tikiu, jog brolis ir sesuo  būtinai susitiks, nes juos rišo svarbiausi gyvenimo saitai – meilė vienas kitam.

„Kai jis išnyksta, ar tai vienas išnyko? Šimtas, tūkstantis... nieko nereiškiančių žmonių išnyksta...” (A. Mončys).

Motinos lopšinė

Antanas Mončys sukūrė 14 įspūdingų skulptūrų – stacijų iš akmens Šv. Marcelio bažnyčioje Leone, Prancūzijoje. Tačiau   iš medžio išdrožta skulptūra, kuri pašvęsta motinai – menininko kūryboje galėčiau pavadinti vienu žodžiu – „Ontosis.“

 1989 metais Antanas  pasimatė su savo motina. Renginio metu rodomoje video medžiagoje,  „ji žiūri į sūnų, o sūnus dar jos nemato. Staiga, jis sušunka: „Mama“.  Jie žiūri į vienas kitą neatitraukdami akių. Jauti, kad jiems dar baugu apsikabinti, pasibučiuoti.  Ji kelis kartu sumurma : „Ontosis...“

Skulptoriaus sesuo pasakojo, kokia buvusi gili sūnaus ir motinos meilė. Kai kaimyno liepa Prancūzijoje, kur menininkas gyveno, nuvirto, šis ėmėsi tuojau pat darbo. Medžio skiedros lėkusios į šalis, nes Antanas prieš akis matė motinos veidą ir tą grandinėlę, kuri buvo prikabinta prie jos verpiamų siūlų kuodelio.  Taip gimė unikali A. Mončio skulptūra, pašvęsta motinai.

Bus gerai

Antanas Mončys Paryžiuje įkūrė lietuviškų šokių ansamblį. Jis nusimanė apie folklorą, dainas, muziką... „Atvažiavo piršlys” – viena jo mėgstamiausių liaudies dainų. Lietuviški žodžiai  – bus gerai skambėjo prancūzų lūpose...

Kita, oratorijoje apie Antaną Mončį atlikta liaudies daina “Lek gervele” atspindi visą žmogaus gyvenimo prasmę nuo gimimo iki mirties. Lygiai taip, kaip Antanas Mončys – laisvas paukštis, gyvenęs Prancūzijoje, bet kūręs Lietuvai.  Kaip rašoma oratorijos apie Mončį atmintinėje, kuri sudaryta iš jo sūnaus prisiminimų apie tėvą knygos „Mano tėvas Antanas”, visa mano kūryba – tai figūriniai darbai, tik vis kuo nors papildyti – tai švilpiais, kaukėmis, tai perkomponuojamomis skulptūromis. Mane veikė gimtosios žemės nostalgija.  Ji  –pagrindinis kūrybos stimulus. Ji nepraeina...Be rankų nieko nebūt buvę. Ne jūs, o rankos padaro “  (A.Mončys).

Taigi, ir aš šeštadienio rytą , apsilankiau A.Mončio  meno muziejuje, kad dar kartą galėčiau prisiliesti prie šio mūsų žemiečio unikalių darbų iš medžio, akmens, įspūdingų kaukių bei švilpukų kolekcijos.  Muziejuje yra puiki galimybė ne tik pamatyti , bet ir pasiklausyti, kaip švilpukai skamba. Jų garsai  skirtingi:  ankstaus ryto, jūros, banginio, miško ar kalnų didybės... Besiklausydama, vis prie vieno garso  sugrįždavau.  Jis  man priminė išskrendančios  gervės pranašišką garsą  būtinai sugrįžti.  Bus gerai...

Irena Valužė