Ligita Sinušienė: „Žurnalisto profesija suteikia ne galią, bet didelę atsakomybę“

Linas JEGELEVIČIUS, 2016-11-17
Peržiūrėta
348
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

 Ligita Sinušienė
Ligita Sinušienė

Daug metų kurorto, ir ne tik, žiniasklaidoje „šmėžavusią“ Ligitą Sinušienę reikėjo būtinai pamatyti per spaudos konferenciją – nenustygstančią, žeriančią klausimus, smalsią. Nors dabar ji dažniau trypčioja apie dekoratyvinius medelius nei kramto plunksną, Ligita žurnalistikos darbo patirtimi dalijasi su būreliu šaunių jaunųjų palangiškių Jaunųjų žurnalistų studijoje neformalaus švietimo įstaigoje Palangos moksleivių klube. „Palangos tiltas“ pašnekino studijos vadovę L. Sinušienę.


–Esi patyrusi pajūrio žurnalistė, o ar lengva buvo tapti žurnalistikos mokytoja?
–Liežuvis nesiverčia vadinti save patyrusia žurnaliste, nes tuomet atrodytų, kad šiame darbe išmanau jau labai labai daug. Iš tiesų juk vis dar mokausi. Ir su kiekvienu nauju aplankytu seminaru, su kiekviena nauja išklausyta paskaita tenka pripažinti, kad dar oi, kiek nežinau. Iš tiesų tapti žurnalistikos mokytoja, tiksliau – žurnalistikos būrelio vadove, gan paprasta, bet ja būti ir išlikti – be galo sudėtinga. Pradėti vaikus mokyti praktinės žurnalistikos prieš 8-erius metus, kai inicijavau moksleivių skiltį viename miesto laikraštyje, buvo lengviau, nei šiandien vadovauti Jaunųjų žurnalistų studijai Moksleivių klube. Tada jaučiausi turinti daugiau patirties nei dabar... Netgi buvo akimirkų, kai dvejojau, ar apskritai turiu teisę mokyti žurnalistikos, kai neturiu net šios srities mokslų diplomo (pagal išsilavinimą esu lituanistė). Tačiau žinau, kad aš tokia – ne pirmoji ir ne vienintelė. O svarbiausia, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, norėdamas pats augti, privalai turėti priešais save ką nors aukštesnį, kuris augina tave, ir pats auginti kažką kitą mažesnį. Mokyti būtent žurnalistikos yra tikrai nelengva, nes mokai ne šiaip konkrečios profesijos paslapčių, o ugdai kritinį mąstymą, ne pateiki atsakymus, bet skatini jų ieškoti, idealiu atveju – kardinaliai priešingų, verti daryti išvadas, kelti prielaidas, bet šiukštu neleidi painioti jų su faktais.
–O ar bereikia šiais laikais mokyti žurnalistikos, juk kiekvienas skelbiantis mintis socialiniuose tinkluose gali džiaugtis socialinių medijų žurnalisto statusu?
–Esu įsitikinusi, kad žurnalistikos, jos principų ir poveikio analizės mokyti moksleivius būtinai reikia. Ir ne tik neformalaus ugdymo užsiėmimuose kelis iš jų, o bendrojo lavinimo mokyklose – visus. Visų pirma tam, kad jie taptų sąmoningesniais ir reiklesniais žiniasklaidos produktų vertintojais – nebe tik vartotojais. Tuomet ir toji pati mūsų žiniasklaida galės bręsti. O kai minimali mokinių pažintis su žurnalistika įvyksta kelių pamokų metu, vadovėlio puslapiuose pateikiant gal dešimties metų senumo straipsnių ištraukas, kaip komentaro pavyzdį pateikiant „Delfi” skaitytojo komentavimą, o ne tam tikros srities specialisto profesionalų komentarą apie kokį nors reikšmingą įvykį ar reiškinį, jau galima beveik ir supykti už tokį klausimą. Na, o kad gebėjimas raštu dėstyti mintis yra tik viena iš žurnalistikos formų, bet jokiu būdu ne visa jos esmė, ir net ne didžioji dalis, nors ir tikrai svarbi, aiškinti reikia jau ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ir aš kategoriškai nesutinku, kad bet kuris socialinių medijų rašytojas gali vadintis žurnalistu. Be abejo, atsakyti už viešai savo reiškiamas mintis jis privalo, bet ta atsakomybė negali prilygti žurnalisto atsakomybei. Jeigu jau taip, tuomet pirmiausia į mokyklų programas įtraukime privalomą žurnalisto etikos kodeksą, visuomenės informavimo įstatymą ir pan., ir dar palaukime, kol tokia išprususi karta išaugs.
–Papasakok, prašau, apie Jaunųjų žurnalistų studiją.
–Jaunųjų žurnalistų komanda dar tik formuojasi: vieni išeina, ateina kiti, bet stuburą jau turime. Kuriame pajūrio jaunimui skirtą portalą, rašome pirmuosius straipsnelius, kurių vieni gula į archyvą, kiti skelbiami Palangos moksleivių klubo „Facebook‘e” ir svetainėje www.moksleiviuklubas.lt. Pirmųjų užsiėmimų metu kalbėjome apie žurnalistikos principus, turinio formavimą, bet vaikai vis spirgėjo: „Kada rašysim? Kada rašysim?” Atsižvelgiant į jų užsidegimą, teko pakoreguoti mokymo metodiką... Dabar kiekvieno susitikimo metu mokiniams tenka rašyti. Kadangi daugiausia dėmesio skiriame kuriamam portalui, analizuojame ir kitas žiniasklaidos priemones, jų turinį, struktūrą, netgi pavadinimus. Surengėme susitikimą su buvusia palangiške, kurią yra tekę ir man pačiai mokyti žurnalistikos pradmenų – Živile Karevaite, žurnalo „Panelė” redaktore. Ką tik praėjo konkursas „Išrink laikraščiui vardą”, labai džiaugiamės, kad pavyko surasti ir dosnių rėmėjų. Taigi, nors mūsų ir nedaug, bet darbo padaryta jau nemažai.
–Kokie žmogeliukai lanko studiją? Ar jie sieja ateitį su žurnalistika?
–Nežinia, ar tie žmogeliukai, iš kurių daugiausia – penktokai, dar prieš pusmetį buvę pradinukais, kada nors bus žurnalistai, bet galiu užtikrinti, kad tikrai taps dideliais ir sėkmingais Žmonėmis. Argi gali būti kitaip, jei vos ne pirmo susitikimo metu vienuolikmetė mergaičiukė išrėžia, kad portale turės SAVO skiltį „Apie viską visada” ir greitakalbe išberia bent 10 pasiūlymų straipsnių temoms, o kitą užsiėmimą man skyrus bendrą užduotį, toji pati individualistė pareiškia: „Noriu rašyti savo skilčiai”. Ir ji rašo! Ir į kiekvieną užsiėmimą ateina aiškiai žinodama, ką ji čia darys. Taip, trijuose žodžiuose ji sugeba padaryti keturias klaidas, bet vietoj nosinės raidės parašyta ilgoji negali užgesinti šioje mažoje mergaitėje degančios ugnies.
Kita tokia pat penktokėlė, pirmą kartą matydama „Panelės” redaktorę, beria jai klausimus vieną po kito, kad net ši žavisi jos drąsa. Ir argi neišaugs didi moteris iš kitos vienuolikmetės, kuri namuose laisvalaikiu rašo, o ne maigo telefono mygtukus, ir kuri sąžiningai atlieka jai skirtą užduotį, net jeigu dėl to tenka išeiti iš jaukių namų į lietų? O ko pasieks penkiolikmetis su stipriu atsakomybės jausmu, kad net 6 valandą ryto atsiųstų ką tik baigtą reklaminį banerį? Atsakingai drįstu pareikšti, kad kiekvienas mano būrelio vaikas yra nepaprastas. Žurnalistikos studijos nelankys tinginys ar vėjavaikis. Tai – darbščiųjų užsiėmimas. Juk šie vaikai aukoja savo laisvalaikį pačiam tikriausiam darbui! Už tokią pat analogišką veiklą (nesvarbu, kad mūsų parašyti tekstai gerokai ilgesni) mes, suaugusieji, gauname atlyginimus.
–Kokias idėjas apie žurnalistiką ir žurnalisto darbą bandai jiems suformuoti?
–Pirma, studijos lankytojams kartoju: niekada nesusireikšmink. Žurnalisto profesija visų pirma suteikia ne galią, bet atsakomybę. Kritikuodamas kitus, pats privalai būti nekritikuotinas. Antra, kad žurnalistas nėra viešųjų ryšių atstovas, taigi, ir jaunasis žurnalistas –anaiptol ne mokyklos metraštininkas. Trečia, kad žurnalisto nuomonė ar asmeninės išvados nėra faktas, jeigu tai – ne faktas. Ketvirta, kad svarbiausias klausimas visuomet yra „Kodėl?“ Ir penkta: visada paprašyk leidimo – cituoti, įrašyti, fotografuoti.
–Ar esi pastebėjusi, kad jaunosios kartos lietuvių kalba yra gerokai skurdesnė nei vyresniosios?
–Šis klausimas turėtų būti skirtas tam, kas nuolat ir bent 10 metų turi galimybę stebėti didelės grupės jaunų žmonių rašymo įgūdžius, tai yra – lietuvių kalbos mokytojui, dirbančiam šį darbą. O į žurnalistikos užsiėmimus ateina per mažai jaunimo, ir paprastai susirenka tie, kurie rašo geriau už kitus bendraamžius, tad asmeninių išvadų apie kelių kartų raštingumo pokyčius neturiu. Negaliu netgi palyginti dabartinių jaunųjų žurnalistų kalbos su pirmųjų savo mokinių, nes skiriasi jų amžius.
–Energingai ėmeisi pajūrio jaunimui skirtos interneto platformos kūrimu. Kam jos reikia?
–Jos ir reikia visų pirma pačiam jaunimui, nors jie patys to gal dar ir nežino... Jau yra susiformavusios jaunųjų politikų – mokinių parlamento – tradicijos, bet, sakyčiau, tiesiog nusikaltimas turėti moksleivių parlamentą, neturint moksleivių žiniasklaidos. Nepilnamečiai pradeda rimtai žaisti demokratiją, neturėdami vieno svarbiausių demokratinės visuomenės bruožų – valdžios kontrolės. Šią funkciją ir atlieka žurnalistai. Dabar labai dažnai esti netgi taip, kad tas pats aktyvusis jaunimas pats ir rašo apie savo veiklą, skelbia įvairius konkursus, dalija apdovanojimus. Pabandykime perkelti šį modelį į suaugusiųjų pasaulį – visa tai pavadintume žiniasklaidos papirkimu ir korupcija! Žinoma, šis portalas tikrai nepradės kritikuoti tikrai šaunių ir aktyvių jaunuolių, bet jis taps vieta bet kuriam moksleiviui pasisakyti, net jei jis nėra žinomas aktyvistas.
–Žinau, kad uoliai renkate pavadinimą jai... Kokie pasiūlymai jai? Kada platforma startuos?
–Startas absoliučiai priklauso nuo vieno iš žurnalistų studijos lankytojo – Algirdo – namų darbų krūvio, nes keturių valandų per savaitę Moksleivių klube tikrai nepakanka šiam darbui atlikti. Vis dėlto tikimės po mėnesio pajūrio jaunimui jį jau pristatyti.
Vieną etapą jau įgyvendinome – pavadinimą jau turime, dėka darbščios komisijos, kurioje darbavaisi ir tu, Linai. Sulaukėme pusės šimto pasiūlymų, bet ir tų mums nepakako – sugalvojome savą. Portalas vadinsis „Nuo nulio”. Juk jaunimo visas gyvenimas prasideda nuo nulio, nuo nieko, nuo pačios pradžios. Ir pajūrio tema iš tiesų irgi nedingo iš pavadinimo, tik liko užslėpta. Ties pajūriu prasideda Lietuva. jeigu ji čia prasideda, vadinasi, čia yra jos pradžia, jos „nulis“. O pavadinimų buvo siūlyta tikrai originalių. Vieni iš įdomesnių: Kriauklių žinios, jaunystės SMS, Jaunis, Jaunimo brizas. Labai daug diskusijų sukėlė ne vienas pasiūlymas su žodžiu „banga“.
Deja, su apmaudu teko pripažinti, kad geriausią pavadinimą pajūrio tematika – „Ant bangos“ – jau seniai yra pasiėmusi palangiškė šokių vadovė Birutė Gikarienė festivaliui. Be galo džiugu, kad konkurse dalyvavo ne tik palangiškiai, šventojiškiai, bet ir tolimesnių miestų gyventojai – Klaipėdos, Skuodo, Gargždų, Kretingos, Vilniaus. Kadangi nepasirinkome nė vieno iš pasiūlytų variantų, pagrindinį konkurso prizą skyrėme dvylikamečiui klaipėdiečiui Karoliui Dirgėlai už daugiausia simpatijų sukėlusį jo pasiūlytą pavadinimą „Kriauklių žinios“. Galbūt jį panaudosime vienai iš portalo skilčių pavadinti.
–Ar pati dar verti žurnalistikos dirvonus? Kokia tau atrodo žurnalistika Palangoje?
–Dirvonų tikrai „nebeariu“, nes arimas turbūt vyksta tik miesto laikraščiuose... Dabartinę mano veiklą labiau tiktų prilyginti dekoratyvinių medelių sodinimui, nes rašau nedaug ir apie tai, kas pačiai įdomu, turiu galimybę labiau įsigilinti į gvildenamą temą.
Antroji tavo klausimo dalis provokuojanti, Linai... Norint kalbėti apie kokio nors regiono žiniasklaidą, reiktų bent penkių leidinių, portalų, kad būtų išvengta asmeniškumų. Kai mieste yra du laikraščiai (ir jų Palangoje tikrai pakanka), tuomet kalbi nebe apie žiniasklaidą, o apie tuos laikraščius. Ir netgi ne apie juos, o apie tuos du konkrečius redaktorius, kurie vadovauja šiems leidiniams, ir iš kurių vienas esi tu pats, Linai, o kita – mano pirmoji praktinės žurnalistikos mokytoja. Nesijaučiu turinti net moralinės teisės judu taip imti ir viešai vertinti. Geriau jau būtum paklausęs mano nuomonės apie mūsų kurorto valdžios požiūrį į žiniasklaidą ir žurnalistus.
–Jeigu miesto moksleiviai, perskaitę šį straipsnį, susidomėtų Jaunųjų žurnalistų studija, ką jiems pasakytum?
–Tiesiog ateik, pasižiūrėk ir pabandyk. Renkamės antradieniais 15 val., trečiadieniais – 15.45 val., penktadieniais – 15 valandą Palangos moksleivių klubo pirmame aukšte, Kompiuterių klasėje. Arba paskambink tiesiai man 8 677 36959. Prie studijos veiklos prisijungti kviečiu ne tik besidominčius žurnalistika mokinius, bet ir svajojančius apie darbą su reklama, verslu. Mūsų studijai, kaip ir bet kuriai tikrai redakcijai, reikalingas reklamos skyrius, kuriame vaikai įgytų reklamos vadybininko patirties. Kiekvienas Palangos moksleivis turi galimybę tapti jaunimo portalo „Nuonulio.lt“ reporteriu, fotografu, redaktoriumi, dailininku, vadybininku. Visi kiti mums lygiai taip pat reikalingi. Jūs, mūsų skaitytojai, tapsite pirmieji, patys griežčiausi mūsų kritikai, dėl kurių mes ir stengsimės.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Pagalba įvairioms organizacijoms visuomet praverčia, ji padeda įgyvendinti numatytus planus, kurti įvairiapusiškas veiklas, o svarbiausia – suteikti reikalingą pagalbą žmonėms. Tai patvirtino ir dviejų Palangos organizacijų – Palangos neįgaliųjų draugijos ir Palangos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos – atstovai, dalyvavę socialinės reabilitacijos paslaugų...


Net ir akylūs miesto poltikos stebėtojai galbūt praleido vieną svarbų įvykį – Palangos miesto Taryba jau įveikė savo darbo 2015–2019 metų kadencijoje pusiaukelę. Šiandien valdančioji Tarybos koalicija ir jos pirmininkas, miesto meras Šarūnas Vaitkus vis dažniau pavarto „žaliąją knygutę“, konservatorių rinkimų programą – ar spės miestas įvykdyti...


Daug metų kurorto, ir ne tik, žiniasklaidoje „šmėžavusią“ LigitąSinušienę reikėjo būtinai pamatyti per spaudos konferenciją – nenustygstančią, žeriančią klausimus, smalsią. Nors dabar ji dažniau trypčioja apie dekoratyvinius medelius nei kramto plunksną, Ligita žurnalistikos darbo patirtimi dalijasi su būreliu šaunių jaunųjų palangiškių Jaunųjų...


Palangos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Petras Keinys jau trejus metus rūpinasi, kad kurorte būtų tvarka, kurią teisės aktais yra apibrėžusi Taryba. Liaudiškai kalbant, jam, be kita ko, tenka užtikrinti, kad akių nebadytų griuvėsiai, o besigrožėdami gamta ar miesto architektūra netyčia neįmintume į šunų ekskrementus, kurių...


Savo kūrybos „laivelius“ į didžiuosius menų vandenis „išplukdė“ dvi sudėtingo, bet sėkmingo likimo palangiškės. Fatališkas sutapimas: abi iš visada praturtinančios, į sėkmę vedančios, niekada neapgaunančios „Knygų karalijos“. Beje, apie sėkmę labai įžvalgiai yra tarstelėjęs pasauliui savo sentencijomis žinomas politikas –...


Ar vasara ir atostogų nuotaikos ima valdyti savivaldybės Tarybos narius? Toks įspūdis vakar kilo stebinti ištuštėjusią Tarybos salę – posėdyje dalyvavo tik 16 miesto politikų, o kartais salėje jų nebuvo nė tiek... Tačiau posėdyje dalyvavę Tarybos nariai rodė stebėtiną energiją: uoliai „tardė“ pranešėjus, prakalbo net tie, kurie paprastai tyli......


Gruodžio 1-oji – Pasaulinė kovos su AIDS diena. Vakar centrinėje miesto aikštėje Lietuvos moksleivių sąjungos Palangos skyrius minėjo pasaulinę AIDS dieną bei kvietė miestiečius prisidėti prie projekto „Drąsinkime ateitį“.


Praėjusią savaitę ugniagesiai gelbėtojai atšventė savo profesinę šventę. Nieko keisto, jog su jais smagiai šventė ir drauge patirties sėmėsi susirinkę žmonės, juk būtent šiais gelbėtojais jie labiausiai ir pasitiki ištikus bėdai. Žinoma, tokių nelaimių norėtųsi kuo mažiau, bet gyvenimas visgi jų nešykšti. Per 17 darbo metų ugniagesių gelbėtojų tarnyboje ugniagesiui Rodrigui Milkauskui teko...


Akivaizdu: miesto meras kaip žuvis vandenyje turškiasi saviliaupsėse, bet girdėdamas – net tuos pačius! – nepatogius miestelėnų klausimus, irzta kaip pamokos neišmokęs mokinukas.


Patyrę Gongo galią

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 02 03 | Rubrika: Miestas

Praėjusį penktadienį viešbutyje „Palangos Žuvėdra“ klubo „Kelias į save“ nariai pakvietė visus norinčius pajusti maudynių Gonge sukeltus potyrius. Asmenybės ugdymo mokymų eksperto Andrejaus Sutugino pravestas seminaras sukėlė gausias emocijas bei diskusijas apie naujų pojūčių atradimą.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius