Link 80-ies artėjanti Lina Gaudiešienė: „Nejaučiu jokio fizinio skirtumo tarp jaunystės ir šiandienos“

Visada grakšti, pasitempusi ir... patrakusi dėl sporto.

„Daug kam keistai atrodo, kad mano amžiuje  gali būti priklausomybė nuo sporto. Tai gal ir savotiška pamišimo forma, bet juk mes kiekvienas savaip iš proto einame. Rytinė mankšta, pratimai ant lauko treniruoklių, krepšinis, plaukimas, važiavimas dviračiu ar elektriniu paspirtuku – toks mano sportinis režimas“, –  nemokamam žurnalui „Lietuvos pajūriui“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui, sakė žinoma Palangos senjorė Lina Gaudiešienė.

– Jums – 77, o atrodote gerokai jaunesnė. Mėgaujatės aikčiojimais, kad savo amžiui atrodote neįtikėtinai puikiai? Kiek dėmesio ir laiko kasdien skiriate savo išvaizdai? 

– (Šypteli). Ačiū už netikėtą vertinimą, tačiau nemanau, kad savo išvaizda išsiskiriu iš bendraamžių.

Žmogaus išvaizdą lemia ne tik iš tėvų paveldėtos asmens savybės, tam tikri charakterio bruožai, bet ir  vidiniai fiziologiniai niuansai. Pagaliau, svarbus ir žmogaus požiūris savo fizinės sveikatos atžvilgiu.

Tik patys galime koreguoti savo fizinę ir emocinę būklę. Mano gyvenimo nuostata – poeto Justino Marcinkevičius frazė: „Kiek valios, tiek žmogaus“. Be motyvacijos būtinos ilgalaikės valingos pastangos. 

Tik atkaklus ir nuoseklus darbas bei nusiteikimas leidžia, anot jūsų, „mėgautis aikčiojimais...“

– Kokią kosmetiką naudojate? Ką valgote? Kaip dažnai ant svarstyklių lipate?

– Amžinos jaunystės receptas dar neatrastas. Manau, kad tai užkoduota žmogaus prigimtyje, jo laikysenoje, elgesyje. Čia nepadės jokia kosmetika. Susiraukęs, paniuręs, susikūprinęs, nekontroliuojantis savo laikysenos... žmogus niekuomet nesukurs teigiamo įvaizdžio.

Mano požiūris į maistą yra išskirtinis. Pati neįdomiausia ir nemėgstamiausia pokalbio tema – maistas ir jo gaminimas. Nesu priklausoma nuo maisto, todėl ir ant svarstyklių dažnai lipti nereikia. Norint gerai jaustis ir atrodyti, neužtenka vien tik skaičiuoti suvalgytas kalorijas. Tiesa, svorio gal ir numesi, bet kūno raumenys nuo to nesutvirtės. Čia reikalingos kompleksinės pastangos.

– Man esate sakiusi, kad iki šiol sportuojate po tris valandas. Kasdien? Kas nors leptels – nesveika.

– Sulaukus vyresnio amžiaus atsiranda daug laisvo laiko. Kyla dilema, kuo užpildyti staiga atsiradusią tuštumą. Ir čia jau yra kiekvieno asmens pasirinkimas.

Aš pasirinkau sportą. 

Nuolaidų sau nedarau ir išeiginių dienų be sporto nebūna. Anot maestro Vytauto Kernagio dainos, „visos dienos – kaip šventė“.

Likimas, kol kas, man palankus. Vaistinėse lankytis netenka. 

– Daug kas kratosi minties apie senatvę. O jūs išgyvenate antrąją jaunystę! Ką kiekvienam ir kiekvienai patartumėte pasitinkant senjorystę? 

– Niekuomet nemąsčiau apie gyvenimą senatvėje, kadangi nejaučiau jokio fizinio skirtumo tarp jaunystės ir šiandienos. 

Kiekvienas žmogus pasirenka tik jam vienam priimtiną gyvenimo būdą ir patarimai iš šalies nėra veiksmingi. Vieni per dieną  guli ant sofos, kiti nenustoja kramsnoti ir nesupranta, kodėl priaugo svorio... ir taip iki begalybės. 

Svarbu užsiimti mėgstama veikla, negyventi vaikų, anūkų, kaimynų rūpesčiais, mylėti save ir į gyvenimą žvelgti pozityviai. 

– Gal gyvenimas Palangoje nors 10 metelių gyvenimo prideda? Čia – jūra, pušys, mažiau streso?

– Nemanau. Tai priklauso nuo įvairių aplinkybių. Aišku, ir jūra, ir pušys daro žmogaus organizmui teigiamą poveikį, tačiau šiandieniniame, pilname įvairių įtampų gyvenime streso išvengti neįmanoma. 

– O jūs gyvenime daug streso ir išgyvenimų patyrėte? Kaip su jais susidorojote?

– Nerasime žmogaus, kuris nebūtų patyręs stresinių situacijų. Neaplenkė tai ir manęs. Visa mano darbinė veikla buvo susijusi su vadovavimu įvairiems darbo kolektyvams, todėl sprendžiant sudėtingus darbo klausimus, teko susidurti su įtampomis.

Esu tvirto būdo ir nepriklausoma asmenybė, niekada neinanti į kompromisą su savo sąžine. Kuo sudėtingesnė situacija, tuo labiau ji mane mobilizuoja nepasiduoti panikai.

Įsimintina buvo mano atleidimo iš Palangos miesto savivaldybės administracijos administratorės pareigų epopėja. Pasikeitus politinei valdžiai, keli principingi, dalykiški ir sąžiningi savivaldybės vadovaujantys darbuotojai buvo atleisti iš pareigų. Neoficialus atleidimo pagrindas – ne ta partinė priklausomybė. Įrodinėjant  tuomečių savivaldybės vadovų juridinių žinių bagažo spragas, teko atlaikyti solidų teismų maratoną. Jį išlaikiau garbingai ir oriai. 

Sunkiausiai yra susidoroti su netekties skausmu, kad ir koks stiprus bebūtum. Tai vienintelis gyvenimo egzaminas, kurį „išlaikyti“ man sunkiai pavyksta (ponia Lina Anapilin vyrą Algirdą išlydėjo prieš 7 metus – aut. past.).

– Dirbote Palangos miesto savivaldybėje, kurorto kultūros baruose. Ką ryškiausiai atsimenate iš tų laikų?

–Tiesą pasakius, 25 metus aš dirbau Lietuvos kultūros fronto baruose. Šeimai persikėlus gyventi į Palangą, laimėjau konkursą Palangos miesto savivaldybės administracijos administratoriaus vietai užimti. Nors darbas šiose pareigose nebuvo ilgas (1998–2000), tačiau efektyvus. Subūrėme tvirtą, savimi pasitikinčią specialistų komandą, įtvirtinome darbuotojų asmeninę atsakomybę už pavestų įpareigojimų nevykdymą, nustatėme dalykiškus abipusius ryšius tarp savivaldybės administracijos, tarybos ir valdybos. Darbuotojai pajuto darbo prasmę.

Įsiminė sudėtingas žemės grąžinimo teisėtiems šeimininkams procesas, miesto centrinės dalies plano rengimas, uragano „Anatolijus“ padarytos žalos likvidavimas, Kurhauzo grąžinimas grafui A. Tiškevičiui...   

– O pastabų ir patarimų dabartinei Palangos valdžiai turite? Kokių?

– Atidžiai stebiu vykstančius infrastruktūros plėtros procesus Palangoje. Galime tik didžiuotis akivaizdžiais pokyčiais. Miestas tampa vis gražesnis, patogesnis, modernesnis. Pamenu, ankstesniais metais Palanga buvo nuolat linksniuojama, kaip atsiliekanti nuo Druskininkų, ir aš viename savo interviu laikraščiui „Palangos tiltas“ 2015 metais išsakiau tokią mintį: „... leiskime Š. Vaitkui dar nors vieną kadenciją vadovauti Palangai ir pažiūrėsime, ar tada lyginsime Druskininkus su Palanga“. Džiaugiuosi, jog nuojauta manęs neapgavo.

Viena, ką noriu palinkėti savivaldybės administracijai: aptarti valstybės tarnautojų estetinės išvaizdos ir aprangos kodą.

Neklysta tik tas, kas nedirba.

– Pagal specialybę esate geografijos ir fizinio lavinimo mokytoja. Jums skaudu, nemažai paaugliukų šiandien net keliskart ant skersinio neprisitraukia, o neretas fiziniame žemėlapy ir Lietuvos neparodo? Ką daryti?

– Nieko nereikia daryti. Visais laikais tokių paaugliukų buvo ir bus. Tokią situaciją sąlygoja įvairios aplinkybės. Prisimenu, kad ne vienas mano pažįstamas vaikystėje irgi negebėjo „kaboti ant skersinio“, tačiau šiandien jie garsina Lietuvą savo sportiniais pasiekimais. Kiekvienam vaikui poreikis žinioms ar kitai veiklai pasireiškia skirtingame amžiaus tarpsnyje. Kiekvienas atranda savo vietą po saule. Svarbiausia, reikia kuo mažiau moralizuoti ir sureikšminti situacijas. 

– Kokie jūsų mėgstamiausi atokesni Palangos kampeliai?

– Tikriausiai nustebinsiu, bet aš nesu gamtos vaikas. Nėra poreikio vaikščioti pajūriais, miškais. Vasarą kartkartėmis nuvažiuoju į pliažą. Patinka Kunigiškėse, Šventojoje. Kaip bebūtų keista, bet atgaivą sielai randu kapinėse, kuriose labai dažnai lankausi. Palangoje jos yra pakankamai jaukios. 

– Mėgstate keliones ir skaityti. Ką dabar skaitote? Ir kur kita kelionė?

– Visos kelionės jau praeitis. Aplankyta daug pasaulio šalių.

Romanų jau neskaitau, nes laisvalaikį „suryja“ socialiniai tinklai. Stengiuosi neatsilikti nuo „beprotiško“ gyvenimo tempo!