Majamio naktiniame klube Madona man įspūdžio nepadarė, o Magdalena iš Šilalės, įžymi Palangos senjorė ir Chaimas – taip

Linkėdamas visiems smagios nuotaikos, noriu pasidalinti keliomis savo žurnalistinėmis istorijomis.

Po 10 metų gyvenimo Amerikoje, darbo apsaugininku Majamio ir Niujorko naktiniuose klubuose (Madona man įspūdžio nepadarė – sėdėjo naktinio klubo „Liquid“ VIP sekcijoje apsiblaususi ir tyli) pirmoji mano žurnalistinė stotelė Lietuvoje 2004 metais buvo Šilalė – tapau laikraščio „Šilo aidas“ redaktoriumi. 

Šilališkiai mane pravardžiavo amerikonu, o kitas Šilalės laikraštis net parašė: kaubojus iš Teksaso dirbs laikraščio konkurento redaktoriumi.

Buvau alkanas žurnalistikos, todėl rašiau iki išnaktų. Žurnalistų (tikrų!) nebuvo, tad a. a. leidėjas Antanas, kuriam esu be galo dėkingas už viską, samdė bet ką, kas sutikdavo. „Apmokysi“, –jis pasakydavo. 

Vieną dieną redakcijoje išvydau naują žurnalistę Magdaleną – 12 vaikų motiną, atsiprašau už pastebėjimą, gyvenime tik gimdžiusią ir, aišku, niekada ne tik žurnaliste nedirbusią, bet ir jokio kito darbo su šratinuku rankoje. 

„Gera moteris, tegul pabando. Padėk jai“, – leidėjas mostelėjo ranka. 

Nauja darbuotoja buvo puikus žmogus, bet sumišusi kvatojo susiėmusi už galvos: „Tai ką man dabar čia daryti? Tai kam aš čia turiu skambinti? Ir ko klausti?“

Nieko geresnio nesugalvojęs, Magdalenai pasakiau: „Tai parenkime straipsnių ciklą apie rajono daugiavaikes motinas. Apskambinkite kiekvieną, sužinokite, kaip jos gyvena...“

– O, man tai – prie širdies, – ji stvėrė telefono ragelį.

–O nuo kurių moterų su kiek vaikų pradėti? – pasiteiravo.

–Su kuo daugiau, – trumpai patariau.

Na, ir prasidėjo! 

Skambino Liucei, Marytei, Onutei, dar tuzinui pažįstamų, šnekėjo apie girtuoklius vyrus, kopūstų raugimą, uogienių virimą, vis paprašydama pašnekovių neskubėti: „Turiu užsirašyti...“ Neprisimenu, ar ji parašė straipsnį, tačiau Magdalena po savaitės iš redakcijos dingo...

Man, „Palangos tilto“ redaktoriui, skambina senjorė.

„Pražydo mano auksinis ūsas – gydo nuo visų ligų. Jūs jau rašėte apie kažkieno pražydusią labai gražią gėlę, gal atvažiuosite nufotografuoti ir manąją?“ – prašo.

– Aš dabar esu Dzūkijoje, – sakau.

– Gal ką nors atsiųsti galite?

– Aš vienas dirbu, – sakau.

– Kaip gaila, kad mano gėlės nepamatysite ir apie ją neparašysite, – girdžiu liūdną balsą.

– Gal galite gėlę nufotografuoti ir atsiųsti? – paprašau.

– Oi, ką jūs, mano telefonas paprastas, nefotografuoja. Čia mūsų name vien seniai gyvena, – teisinasi senjorė.

– Ponia, palaukime kitų metų, kai jūsų gėlė pražys, gal tuomet būsiu Palangoje, – ieškau išeities.

– Bet jau aš galiu būti nuvytusi, – pastebi senolė.

– Na, bus kaip bus, bet galvokite apie gėlę ir jos žydėjimą, tai ilgiau gyvensite, – patariu krizendamas.

Senolė juokiasi...Neišlaikau ir aš.

Palangoje savo žurnalui „Lietuvos pajūris“ šnekinau iškilią kurorto 80-metę senjorę, žymaus Palangos menininko našlę – labai guvią, svetingą ir jaunatvišką. 

Ji mane pasitiko prie vaišėmis nukrauto stalo. Vis „atsimušinėjau“, kad nealkanas, o sausainio atsikąsdavau tik mažytį gabaliuką, kad sudaryčiau godžiai valgančiojo įspūdį.

– Man atrodo, kad jūsų gyvenimas buvo tik rožėmis klotas ir jums niekada nieko netrūko, o jūs laimės kūdikis,– nuoširdžiai jai pasakiau be galo ilgo interviu pabaigoje.

O ji, ilgai pagalvojusi, atsiduso ir pasakė:

– Žinote, aš manau, kad buvau verta geresnio vyro. Juk buvau labai graži, ir manęs tiek daug vyrų pageidavo..."

Aš krenkštelėjau tramdydamas juoką:

– Na, gal to nerašykime?...

Man, laikraščio „Palangos tiltas“ redaktoriui, kažkas skambina, nors gyvename laikais, kai skambinti vadovui, negavus jo ar jos sutikimo, netinkama ar net šiurkštu. Man atvirkščiai – malonu sulaukti skambučio.

– Skambina Chaimas, – girdžiu kitame telefono gale.

Jo balsas – labai įsimintinas, jau girdėtas.

– Malonu.

– Aš iš Kauno, – jis pabrėžia.

– Nuostabus miestas, – sakau.

– Jūs mane žinote? – teiraujasi.

– Nemanau, bet esame kalbėję anksčiau.

– Įvyko žydų renginys Palangoje. Ar paskelbėte? – klausia.

– Tikrai skelbiame visus žydų renginius, – skubu jį patikinti, pabrėždamas žodį „visus“.

– O kuriame laikraštyje ir kuriame puslapyje buvo straipsnis?

– Nežinau, neprisimenu, esu kelionėje, – sakau.

– Kaip nežinote? Juk jūs redaktorius? – Chaimas pakelia balsą.

– Per dieną paskelbiame kelias dešimtis straipsnių, – teisinuosi.

– Tai biznis eina gerai?

Tyliu.

– Tai ką man daryti? – jis klausia.

– Apsilankyti gražioje Palangos viešojoje bibliotekoje ir būtinai atidžiai perversti paskutinio pusantro mėnesio laikraščio „Palangos tiltas“ numerius, – sakau.

– Jūs – kietas.

– Ne visada, bet ačiū už skambutį, – atsakau.