Nepakeliama būties lengvybė

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009-02-24
Peržiūrėta
1689
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Apie krizę kalba visi: nuo vaikų, paauglių, iki dirbančiųjų, bedarbių, senjorų statusą turinčių žmonių. Vienus ji paliečia daugiau, kitus – mažiau. Tačiau labiausiai už nerimą dėl spalvotų popierėlių (taip vadinu pinigus), labiausiai veikia žmogaus psichologinis nusiteikimas. Rodos, net tiems, kuriems išgyventi nereikėtų, ima panikuoti. Neseniai, po vieno iš dažnų tyrimų, pasigirdo vertinimų, jog lietuviai – vieni iš blogiausiai nusiteikusių, didžiausių pesimistų sunkmečio akivaizdoje.

Neseniai mamai guodžiausi: mane beprotiškai veikia nežinomybė dėl rytojaus bei amžinos kalbos, kaip blogai jau dabar yra, kaip blogai dar tik bus. Turėjau savo argumentą: mano tėvai, augę, mokęsi, gyvenę tikrai nelengvais laikais. Politinė suirutė, neramumai dėl valstybės, agresyvaus milžino kaimynystė... Būta daug visko, tačiau jie stengėsi, siekė, svajojo, planavo ir aišku, gyveno, nepasiduodami neramioms mintims ar būsenoms. Tiesiog tam nebuvo laiko. Todėl ir dabar ši, vyresnė karta yra stipresnė ir tvirtesnė. Jie prie neramumų ir negandų jau yra pratę. O štai aš ir mano amžiaus žmonės, lengvai pasiduoda panikai – vos stojęsis ant kojų, matęs šviesų rytojų, gauni ganėtinai stiprų pliaukštelėjimą per pakaušį. Įsikibti kur – neturi, nežinai net ką daryti, kuo paremti byrančius savo „ratus“.

Dirbantys tampa neramūs dėl darbo, pajamų (ir vėl spalvoti popierėliai mums yra mūsų įsivaizduojamos gerovės, pilnatvės centre). Nedirbantys nerimauja, kaip pragyvens, ar ras darbo. Vaikai, paaugliai nerimauja negirdėdami kitokių kalbų (televizija, radijas, spauda juos taip pat bombarduoja kalbomis apie krizę), jiems net mokytis tampa sunku „nes krizė“.

Bet ko dar, be finansinės krizės bijo žmonės? Karo? Ligų? Vienatvės? Nelaimių? Bado?

Be to, jog galiu likti be stogo virš galvos (taip taip, aplinkinis pasaulis mane verčia būti materialiste ir nuolat galvoti apie spalvotus popierėlius - pinigus), aš bijau nelaimių, artimų žmonių netekties. Ne kartą esu prabudusi iš itin kraupaus sapno, išpilta šalto prakaito – karas, mirtys man nuo vaikystės iki dabar yra patys baisiausi dalykai žemėje. O mus pasiekiantys vaizdai iš Afganistano, Irako, Gruzijos ir kitų karo zonomis vadinamų vietovių sukrečia iki pirštų galiukų. Mes niekuo negalėtume net įsivaizdavimu lygintis su tais, kurie mena antrąjį pasaulinį karą, patirtą siaubą. Kai gyvenimas, būtis kabo ant plauko ir priklauso nuo tų, kurie švaistosi žmonijai pragaištingais sprendimais ir ginklu ginu savo tiesas, kai kenčia nekalti, taikūs gyventojai – štai kur krizė, štai kur nerimo ir baimės dėl rytojaus pavyzdys. Tačiau tarsi sau prieštaraudama, iki šiol brandinu profesinį norą – karo žurnalistiką. Žaviuosi žmonėmis, kurie nepabūgę rizikos dėl savo gyvybės, keliauja į karo nuniokotus ar niokojamus kraštus tam, kad pasauliui praneštų, kokie absurdiški dalykai dedasi civilizuotame pasaulyje...

Bijau ir dėl artimųjų. Trokštu, kad jie gerai jaustųsi, būtų sveiki. Natūralu, atsakytumėte. Tačiau šitas jausmas itin stiprus. Tačiau ir vėlgi, tarsi prieštaraudama sau, sakau, kad nebijau vienatvės. Mano amžiaus žmonės, ir dar jaunesni, dažnai yra vadinami „prarastąja“, „svetima“ karta – esą ir taip nebevertiname vienas kito artumo, draugystės, bendrystės, tapom šalti ir svetimi vienas kitam. Tad turėti vos keletą pačių artimiausių žmonių man gana. Ne dėl to, kad nevertinčiau, o dėl to, kad bėgdama gyvenime beprotišku tempu, nespėju savęs „išdalinti“ visiems. Tiek, kiek norėtųsi. Kaip iš tos „Virė virė košę“ – tam davė, anam davė, o šitam nebeliko... Gyvenimas pats jau ima ir surikiuoja viską – savo klasės draugus sutinku itin retai. Vaikystės draugai išsibarstė. Liko keletas tų, kurie nuolat yra šalia. Ir man jų gana.

Ko dar galima bijoti? Manau, kad nieko. Juk sakoma, jog bijoti galima absoliučiai visko ir jog amžinoje baimėje gyvenančio nepavadinsi laisvu žmogumi. Baimė – štai vienintelis dalykas, kurio turime bijoti. O visa kita – tik gyvenimo dalis. Sunkesnė, lengvesnė, džiugesnė ar skaudesnė – bet tai gyvenimo dalis. Ir gyvenimas tiek spalvingas, kokį spalvingą mes jį sugebame matyti. 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Nors Nacionalinėje krepšinio lygoje („7bet-NKL“) Palangos „Olimpas“ pasiekė keliolikos pergalių seriją ir įsitvirtino turnyrinės lentelės viršūnėje, komandos kapitonas Paulius Danisevičius nėra linkęs džiūgauti pačiame sezono įkarštyje.


Trečiadienį, gruodžio  6 dieną, Tėvynės Sąjungos-LKD Palangos skyrius rinkosi į rinkiminį-ataskaitinį susirinkimą.  Skyriaus pirmininku dar vienai kadencijai buvo išrinktas Šarūnas Vaitkus.


Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla, gimęs ir augęs Palangoje, gerbėjus stebina neįprastomis idėjomis, pavyzdžiui, rašydamas knygą prekybos centre, ryšio operatoriaus salone, subūręs vienintelę pasaulyje vaikų rašytojų muzikos grupę, ėmėsi dar vienos išskirtinės idėjos.


Kai mokytojai ir kai kurie tėvai pavirkauja dėl prastos šiandienos mokinių gimtosios kalbos, vienas buvęs palangiškis, rašytojas Tomas Dirgėla, iš rašymo pelnosi duonai.


Kai žmogui likimas atseikėjo tik penkiasdešimt vienerius metus... Sekmadienio (rugpjūčio 13 d.) naktį tragiškai savo namuose žuvus žinomam Palangos ir Šventosios verslininkui ir politikui Vaidui Šimaičiui, jautria žinute socialiniame tinkle Facebook (Meta) sekmadienį popiet pasidalino ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus.“  „Palangos tiltas“ ją skelbia visą.


Vilniaus knygų mugė – didžiausias metų literatūros įvykis, kai skaičiuojami rezultatai, skelbiamos geriausios knygos, apdovanojami jų autoriai.


Pas Justiną Masalską, Palangos "tvarkiečių" pirmininką Petras Gražulis, Seimo narys, ilgametis partijos Tvarka ir Teisingumas narys (tiesa, jo narystė buvo suspenduota - L. J.), lankėsi ne kartą. "Pas mane jis yra ilsėjęsis, ir su Birute, su kuria abudu vaikelį pasidarė, yra pas mane lankęsis. Tačiau kaltinimais, kad dabar Petras (Gražulis - aut.) išžagino moterį...


Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Dalia Pocienė padovanojo savo šeimos biblioteką, daugiau nei 300 knygų, Palangos globos namų bendruomenei. Knygos jau rado savo vietą jos bibliotekoje.


Palangiškiai Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) rungtynėse turėjo vargo su pirmenybių autsaideriais – „Lietkabelio“ dubleriais, kuriuos rezultatu 77:69 sugebėjo palaužti tik rungtynių pabaigoje. Po pirmųjų keturių minučių rezultatas aikštėje buvo 11:10, bet tuomet „Palangos“ krepšininkai sugebėjo pabėgti į priekį ir ketvirtį baigė su...


Nepakeliama būties lengvybė

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 02 24 | Rubrika: Miestas

Nežinia, ką galvoje turėjo čekų rašytojas Milan Kundera, vienai iš savo knygų davęs tokį vardą. Bet man šita frazė jau senokai sukasi galvoje.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius