Palangos miesto istorinė dalis – didžiausias ir sudėtingiausias kultūros paveldo objektas

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 41; 44)

Šiuo metu Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre yra įregistruota 111 kultūros vertybių, esančių Palangoje. Didžiausias ir sudėtingiausias jų – Palangos miesto istorinė dalis, į kurią patenka ir Palangos senojo miesto vieta. Be to, kad Palangos miesto istorinė dalis pati yra 1993 m. birželio 4 d. įrašyta kaip atskira vertybė, joje yra 61 kultūros paveldo objektas.

Tikslas: išsaugoti
paveldą
Kaip jau minėjome, Palangos miesto istorinė dalis, kuriai suteiktas valstybės saugomo nekilnojamojo objekto – vietovės – statusas, į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašyta 1993 m. birželio 4 d., jai registre suteiktas kodas U2, kuris vėliau pakeistas unikaliuoju kodu 12613. 1995 m. Kultūros paveldo departamento rengtoje kultūros vertybės pagrindiniame dosjė patikslinama, jog 126,5 ha kultūros vertybės plotas apima Palangos miesto dalį abipus Rąžės ir savo pietine dalimi ribojasi su vadinamuoju dvaro sodybos parku.
Kas ir kaip turi būti saugoma šioje teritorijoje išdėstyta Palangos miesto centrinės dalies regeneracijos projekte, kitaip – specialiajame paminklosaugos plane, kurį 1995 m. Palangos miesto valdybos užsakymu parengė architektės Majos Ptašek projektavimo firma. Daug diskusijų kėlusį ir tebekeliantį Palangos miesto centrinės dalies specialųjį paminklosauginį planą Palangos miesto taryba patvirtino 1999 m. liepos 29 d.
Pagrindinis parengtojo specialiojo plano tikslas buvo surinkus istorinę medžiagą ir natūros tyrimus, nustatyti visas paveldo vertybes, sudaryti paminklosaugos planą, detalizuoti režimus, nustatyti tvarkymo ir naudojimo reglamentus. Visa tai turėjo padėti išsaugoti istorinį, urbanistinį, archeologinį ir kraštovaizdinį paveldą.
Rengiant specialųjį planą buvo atlikta išsami istorinė analizė, kurią 1994 m. parengė Mažosios Lietuvos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė, bei archeologiniai tyrimai.
Vertybių analizė atlikta pagal jų pagrindinius požymius: gamtinės vertybės – paplūdimys, kopos, pakopės, Ronžės upė ir jos slėnis; archeologinės vertybės: piliakalniai, kapinynai, senosios gyvenvietės, miesto kultūrinis sluoksnis ir kapinės; urbanistinės vertybės – istorinis gatvių tinklas, miesto planinė struktūra, išlikusios istorinio užstatymo išklotinės bei panoramos; architektūrinės vertybės – Tiškevičių rūmai ir parkas, architektūros ir istorijos paminklai bei reti, charakteringi pajūriui, turintys architektūrinės meninės vertės požymius pastatai.
Be to, atskirai vertinti neigiami pokario metų statybinės veiklos padariniai: sunykę istorinio miesto plano elementai (gatvių funkcijos pakeitimas: pėsčiųjų zona keičia kvartalo parametrų suvokimą ir jo santykinį mastelį su miesto struktūra); sunaikintos tradicinio apstatymo gatvių išklotinės (pavyzdžiui, S. Daukanto g.); sunykę ar nugriauti atskiri vertingi pastatai; pastatyti nauji pastatai, ardantys kvartalų planinę struktūrą ir turintys įtakos miesto siluetui; netvarkomi želdiniai, naikinantys svarbius vizualinius ryšius ir panoramas.

Zonos ir režimai
Pažymėtina, kad 1995-ųjų pradžioje įstatymų saugoma teritorija buvo tik archeologijos paminklai. Jiems buvo taikomi šie paminklosauginiai režimai ir reglamentai: piliakalniuose, senovės gyvenviečių teritorijose draudžiami bet kokie žemės judinimo ir statybos darbai; senamiesčio kultūrinio sluoksnio vietose būtina prieš pradedant statybos darbus atlikti archeologinius tyrimus.
Įtraukus Palangos miesto centrinę dalį į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo patvirtintos teritorijos ribos ir apsaugos zonos. Vertybės teritorijoje saugoma miesto panorama ir siluetas; istorinis gatvių tinklas ir jo parametrai; būdingas kiekvienai miesto daliai urbanistinis audinys (sklypų sistema, pastatų mastelis, užstatymo tankumas ir pobūdis); vertingiausi pastatai bei charakteringi užstatymo fragmentai. Fizinės apsaugos zonoje saugoma gamtinė situacija ir landšafto charakteris, o vizualinės apsaugos zonoje išsaugoma istoriškai vertinga užstatymo sistema ir landšafto elementai.
M. Ptašek parengtajame ir Palangos miesto tarybos patvirtintajame specialiajame paminklosaugos plane šie bendrieji nurodymai sukonkretinti. Visa U2 teritorija, kuri yra nevienalytė pagal autento išlikimo laipsnį ir susiklosčiusius gamtinius bei urbanistinius darinius suskirstyta į zonas, kuriose numatytas skirtingas tvarkymo režimas. Dalis reikalavimų yra bendri visai centrinei daliai, pavyzdžiui, draudžiama keisti istorinį gatvių tinklą ir jo parametrus;  griauti ar iš pagrindų perstatyti iki 1940 m. statytus pastatus, neatlikus jų paminklosauginės ekspertizės, keisti istorinių pastatų funkciją.
Taip pat U2 teritorijoje neturi didėti užstatymo tankumas ir smulkėti sklypai; sklypai gali būti jungiami į didesnius, bet tada turi mažėti jų užstatymo tankumas; pats užstatymo tankumas neturi viršyti nustatyto reglamente.
Pačiame tvarkymo reglamente išskirtos kelios zonos. Paplūdimio ir kopų zonai siūloma suteikti rezervato statusą, draudžiant čia bet kokius šią zoną darkančius ar vizualiai ją naikinančius darbus. Griežčiausio paminklosauginio režimo zonoje nustatytas konservavimo-restauravimo režimas; griežto paminklosauginio režimo zonoje – restauravimo ir restauravimo-atkūrimo režimas; riboto paminklosauginio režimo zonoje nustatomas fragmentinis saugojimo mastas, tvarkymo režimas – restauravimo atkūrimo.

Naudojimo reglamentai
Kalbant apie specialiuoju planu nustatytus žemės naudojimo reglamentus, pažymėtina, jog turi būti išsaugomos autentiškos, istoriškai susiformavusios teritorijos pagal jų funkciją: rekreacinę (parkinė vasarvietė), visuomeninę – komercinę (centras) ir gyvenamąją. Be to, turi būti išsaugotas šių teritorijų apstatymo charakteris ir būdingas kiekvienai iš šių teritorijų erdvės atvirumo laipsnis: atviriausios – visuomeninės rekreacinės, uždariosios – privačios gyvenamosios.
Pateiksime keletą nustatytų reglamentų pavyzdžių.
Rekreacinės teritorijos rekreacinėje pramoginėje zonoje, kurioje prioritetinė funkcija – komercinė ir kurios pagrindinė ašis yra J. Basanavičiaus g., reglamentuojamas sklypo užstatymo tankumas iki 20 proc.; pastatų aukštingumas – 2 aukštai su mansarda, o cokolio aukštis – iki 50 cm.
Visuomeninės komercinės teritorijos administracinėje komercinėje zonoje, kuri po 1939 m. gaisro beveik visiškai prarado istorinį autentišką apstatymą ir charakterį ir kurioje dominuoja mūriniai administracinės, komercinės ir visuomeninės paskirties pastatai, sklypo užstatymo tankumas turi būti 40 proc., aukštingumas – iki 3 aukštų, cokolio aukštis – iki 50 cm.
Gyvenamosios teritorijos gyvenamojoje poilsinėje zonoje, kurioje esama ir poilsinių, ir gyvenamųjų namų ir kur netoleruotina ūkinė veikla, užstatymo tankumas – iki 20 proc., aukštingumas – iki 2 aukštų. Sklypo ribos nužymimos želdiniais arba ažūrinėmis tvoromis, kurių aukštis gali siekti iki 1,5 m. Tos pačios teritorijos gyvenamojoje (sodybinėje) zonoje, kur vyrauja smulkių sklypų sistema, o pagrindinė pastatų funkcija – gyvenamoji (galima ir komercinė), sklypo užstatymo tankumas – iki 30 proc., pastatų aukštingumas – iki 2 aukštų su mansarda, cokolis – iki 50 cm. Tvoros gatvės pusėje turi būti ažūrinės, tarp sklypų gali būti ir aklinos, o jų aukštis – iki 1,5 m.

Rinkos ekonomika ir „masinė kultūra“
Nepaisant to, kad Palangos centrinę dalį saugo atitinkami įstatymai bei teisės aktai, tarp kurių – ir specialusis paveldosauginis planas, paveldosaugininkai čia susiduria su galybe problemų. Kokios jos, kada prasidėjo ir kurios šiandien aktualiausios, teiravomės Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiojo valstybinio inspektoriaus Vitalijaus Juškos.
„Dar sovietmečiu pradėtas keisti Palangos miesto centrinės dalies užstatymas. Pokariu, pasikeitus politinei situacijai, žmonių mąstysenai, mentalitetui ir kultūrai, prasidėjo masinė stambesnių tūrių poilsio namų statyba. Palangos virtimas „masiniu“ kurortu padėjo pamatus senosios Palangos nykimui“, – sakė V. Juška.
Pasak pašnekovo, jį stebina, į ką pavirto J. Basanavičiaus gatvė – kaip ją pakeitė „masinė kultūra“ ir perėjimas nuo socializmo į rinkos ekonomiką.
„Problemos, kurios prasidėjo dar tarybiniais laikais, dar labiau pagilėjo – ar gal tiesiog pasuko kita kryptimi – atsiradus privačiai nuosavybei, o, kaip žinia, privatizacijos procesas Palangoje nebuvo labai vykęs, – ir per pastaruosius metus mes turime visą puokštę su tuo susijusių problemų, kurių ryškiausios iliustracijos yra toje pačioje J. Basanavičiaus gatvėje, – kalbėjo inspektorius. – Palangoje žmonės turi nedidelius sklypus, kuriuose nori kurti kuo didesnį „verslą“. Tai natūralu, tačiau, deja, bandoma daryti iškreiptai. Tuos sklypelius kiekvienas savininkas nori išnuomoti kuo didesniam kiekiui smulkesnių ir stambesnių verslininkų, visais įmanomais ir neįmanomais būdais bandydami gauti leidimus prekybos vietoms bei laikiniems statiniams pastatyti. Tie statiniai stovi žiemą vasarą, savo eklektišku stiliumi ir forma kurdami kakofoniją. Jau nekalbam apie tai, kiek tokių statinukų norima į vieną sklypą sukišti. Pavyzdžiui, vieno sklypelio J. Basanavičiaus g. pabaigoje savininkas pareiškė norą ten įkurdinti net 10 laikinųjų statinių ir įrenginių. Kai jam buvo pasakyta apetitus susimažinti, nukeliavo į teismą. Bet, regis, pavyks rasti kompromisą – jis, berods, sutinka statyti ne 10, o 7 statinius“.
Pasak V. Juškos, dar viena J. Basanavičiaus g. problema, kurios, matyt, be Perkūno įsikišimo išspręsti nepavyks – ta, kad paveldiniai pastatai masiškai aplipdomi įvairiausiomis pavėsinėmis ir verandomis, užstojančiomis kultūros vertybę tiek, kad jos tik stogas graudžiai iš už tų prielipų bekyšo. Dalis priestatų pastatyta savavališkai, dalies leidimai jau pasibaigę. Tačiau vieni paveldosaugininkai susitvarkyti su įsisenėjusia problema tiesiog nepajėgia: vykdomi reidai kartu su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistais. Tačiau praktiškai kiekvienas surašytas protokolas atsiduria teisme.
„Mūsų nuomone, norint suvaldyti minėtas problemas, daugiau turėtų dirbti Savivaldybės administracija. Žinoma, yra kuo pasidžiaugti: pagaliau buvo sutramdyti vadinamieji olandų atrakcionai J. Basanavičiaus gatvėje, aktyviai dirba Viešosios tvarkos skyrius, drausmindamas prekiautojus bei laikinųjų statinių „statytojus“. Tačiau reikėtų ne vien kontroliuoti, o sukurti aiškias ir nedviprasmiškas taisykles, kad ir verslininkai žinotų, kas galima ir ko negalima – nes kai nėra dokumentais apibrėžtų reikalavimų, atsiranda įvairių, kartais nepamatuotų norų... Palangos savivaldybės administracija, berods, rengia laikinųjų statinių specialųjį planą: jeigu gimtų toks dokumentas, būtų mažiau nesusipratimų, būtų aiškūs reglamentai: kiek laiko toks statinys gali stovėti, kokie architektūriniai reikalavimai jam keliami ir t.t. Tada palengvėtų darbas ir pačiam Viešosios tvarkos skyriui, ir mums, ir Statybų inspekcijai. Be to, turėtume visai kitokį vaizdą – tiek J. Basanavičiaus gatvėje, tiek kitose Palangos vietose“, – aiškino V. Juška.

(Bus daugiau)