Palangos pedagogei, rašytojai Aleksandrai Šilgalytei – 110

Aleksandra Šilgalytė (1904-1997) – pedagogė, rašytoja, gimusi ir vaikystę praleidusi Palangoje, čia ir palaidota. Šių metų sausio mėnesį minime A. Šilgalytės 110-ąsias gimimo metines. A. Šilgalytė gimė 1904 m. sausio 21 d. Palangoje. Kotrynos Gaučytės-Šilgalienės ir Antano Šilgalio šeimoje ji buvo vienuoliktas vaikas. Mažosios Leksytės (Olesės, Aleksės, Leksiūnės, Alės) vaikystė buvo sunki, varginga. Jai buvo tik trys metukai, kai mirė tėvas. Vyresnieji broliai ir sesės išvyko ieškoti uždarbio Amerikon, Palangoje liko tik mama ir pora metų vyresnė sesutė Felicija. Šeima neturėjo savo namų, todėl dažnai teko keisti šeimininkus, nuomotis būstą. Aleksandros mama, nors kentė nepriteklius, bet gražiai ir garbingai auklėjo savo dukrytes. Aleksandra Palangoje baigė triklasę pradinę mokyklą. Būdama 14 metų, ji liko našlaitė – mama mirė, užsikrėtusi šiltine. JAV dirbusi vyriausioji Aleksandros sesuo Marija per Tarptautinę Raudonojo kryžiaus organizaciją Palangos klebono Juozapo Šniukštos pasiteiravo, ar yra likę gyvų iš jos šeimos. Sužinojusi, kad mažosios sesutės gyvos, išsiuntė jas į Panevėžį, savo vyro Rapolo Žitkevičiaus artimųjų globon. Panevėžyje mergaitės lankė kursus, kad galėtų įstoti į Juozo Balčikonio įkurtą mokytojų seminariją. 1921 m. abi seserys išlaikė stojamuosius egzaminus. Aleksandra mokėsi puikiai, todėl gavo stipendiją. 1925 m. ji baigė šios seminarijos du kursus ir galėjo dirbti pradinių klasių mokytoja. A. Šilgalytė mokytojavo ir kartu mokėsi. Ji eksternu išlaikė egzaminus iš visų keturių mokytojų seminarijos kursų. Tada jau galėjo dirbti ir vidurinėse mokyklose. Per 34 pedagoginio darbo metus ji mokytojavo net keturiolikoje mokyklų. „Svaidė ir svaidė mane, bet esu žemaičių žemaitė, kaip mano tėveliai ir seneliai“, – rašė A. Šilgalytė. Pedagogė mokytojavo Skaruliuose, Gaigaluose, Šaukėnuose, Panevėžyje, Obeliuose, Panemunėje ir kt. Nuo 1944 m. A. Šilgalytė gyveno Panevėžyje. Gyvenimo negandos jos nepalaužė, bet dar labiau grūdino. A. Šilgalytė buvo iškili pedagogė, pasišventusi savo darbui, puiki oratorė. Pedagogė turėjo rašytojos talentą. Prieškariu savo kūrybą ji publikavo moterų inteligenčių žurnale „Naujoji vaidilutė“, laikraščiuose „Rytas“, „Panevėžio balsas“ (vėliau – „Panevėžio garsas“), žurnale „Lietuvos mokykla“. A. Šilgalytė periodikoje spausdino noveles, knygų recenzijas, straipsnius, dažnai pasirašydama E. Gaučytės (mamos mergautinė pavardė) slapyvardžiu. Ji kartu su savo amžininkėmis kūrėjomis dalyvaudavo moterų rašytojų viešuose literatūros vakaruose, bendravo su poete Salomėja Nėrimi, rašytoja Brone Buivydaite-Mičiuliene, Gabriele Petkevičaite-Bite, Petronėle Orintaite ir kt. 1940-ieji metai pakoregavo rašytojos gyvenimą, ateities planus. A. Šilgalytė neslėpė, kad naujoji santvarka jai ne prie širdies. 1944 m. ji bandė pasitraukti iš Lietuvos į Vakarus, bet nepavyko. Tarybiniais metais jos kūryba nebuvo spausdinama, nes „autorė nesilaikė socialistinio realizmo principų“. Cenzūrai nepatiko, kad rašytoja įvykius vaizdavo iš krikščioniškų pozicijų. Išėjusi į užtarnautą poilsį, ilgametės beletristės bičiulės  Elenos Gabulaitės, su kuria kartu gyveno Sirupio gatvėje Panevėžyje, paraginta, pedagogė sėdo rašyti atsiminimų. Pirmoji jų dalis – „Žingsneliai ir žingsniai“ – apie vaikystę ir gyvenimą gimtajame miestelyje XX a. pradžioje, Pirmojo Pasaulinio karo įvykius, 1917 m. Rusijos revoliucijos atgarsius, palangiškių gyvenimą įvairiais krašto istorijos etapais. 1983 m. su rašytojos B. Buivydaitės rekomendacija „Vagos“ leidyklai įteikta rašytojos knyga buvo teigiamai įvertinta: „Žingsneliai ir žingsniai“ – memuarinio pobūdžio kūrinys, savotiškas dienoraštis, autorės vaikystės prisiminimai. Jie patraukia sklandžia ir gyva kalba, žavi autorės sugebėjimu kurti ryškius meninius vaizdus, įtikinančiai atskleisti paauglės psichologiją, parodyti gražią ir dorą pajūrio mergaitės sielą. Prisiminimų herojė – poetiškos, jautrios prigimties, net paprasčiausiuose kasdieniškuose dalykuose ji sugeba rasti tobulo grožio apraiškų. <...> Autorė turi neabejotiną pasakotojos talentą, pastabumo dovaną <...>“. Bet „Vagos“ leidykla nespausdino šių A. Šilgalytės atsiminimų, nes „ <...> nėra klasinio požiūrio į vaizduojamus dalykus, <...> viską vertina iš krikščioniškosios moralės, abstraktaus humanizmo pozicijų, <...>“, be to, autorė neigiamai įvertino Spalio revoliuciją. 1980 m. panevėžietė mokytoja Stasė Žebrienė paruošė A. Šilgalytės atsiminimų mašinraščio knygą, kurią mielai skaitė rašytojos draugai ir pažįstami. E. Gabulaitė pasiūlė rankraštį tuometiniam „Palangos“ laikraščio redaktoriui Gediminui Griškevičiui. „Žingsnelių ir žingsnių“ ištraukos buvo išspausdintos 1991 m. rudens – 1992 m. pavasario laikraščio numeriuose. Tekstas buvo paįvairintas dailininko Juozo Griušio iliustracijomis. Kurorto bendruomenė susipažino su A. Šilgalytės atsiminimais ir liko sužavėta. Vaiko lūpomis papasakotos gyvenimo istorijos buvo nuoširdžios, šiltos, graudžios. Palangiškiai atpažino juose minimus asmenis, įvykius. 1999 m. šie atsiminimai išėjo atskira knyga („Žingsneliai ir žingsniai“. Utena, 1999 m.), bet autorė, deja, jų nebepamatė. „Knyga išleista A. Šilgalytės bičiulių bei rašytojos B. Buivydaitės aplinkos žmonių – A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio muziejaus muziejininkės A. Ambraškaitės rūpesčiu. Finansiškai parėmė autorės dukterėčia mokytoja L. Žitkutė-Sukauskienė“, – rašė E. Gabulaitė, pasirodžius knygai. 2013 m. išleista antroji A. Šilgalytės atsiminimų knyga („Plačiame gyvenimo vieškely“. Panevėžys, 2013 m.). Atsiminimus, apimančius 1920-1959 metų įvykius, išleido Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, parengė Lionė Lapinskienė ir Audronė Palionienė. Šioje knygoje publikuojami atsiminimai apie Aleksandros mokslą Panevėžio mokytojų seminarijoje; pirmąją jaunosios pedagogės darbovietę – Kauno Jėzuitų gimnazijos naujai atidarytą pradinę mokyklą, kur ji buvo paskirta mokyklos vedėja; darbą Gaigalių kaimo (Kupiškio r.), Panevėžio 1-ojoje pradinėse mokyklose. A. Šilgalytė bendravo su žymiais to meto žmonėmis. Dirbdama Panemunėje, susitikdavo su Vydūnu, Kaune ir Palangoje matydavosi su Maironiu, Vaižgantu, A. Vienuoliu, vyskupu K. Paltaroku, kanauninku A. Liepiniu. Savo eilėraščius yra dedikavusi J. Basanavičiui, M. Valančiui, M. K. Čiurlioniui, P. Dovydaičiui, Šatrijos Raganai, V. Mykolaičiui-Putinui. Beletristė buvo nuoširdi, šviesi, stipri asmenybė, išauklėta krikščioniška dvasia, siekianti idealios moralės, mylinti žmones, darbą, kūrybą, gimtinę. Būdama žemaitė, turėjo tvirtą charakterį, bet puikiai pritapo Aukštaitijoje, kolegos ir bičiuliai ją mėgo, gerbė ir mylėjo. A. Šilgalytė mirė 1997 m. gruodžio 3 d. Panevėžyje, eidama 94-uosius metus. Gruodžio 5 d. ji palaidota Palangos miesto senosiose kapinėse, šalia tėvų. Amžinam poilsiui ji  grįžo į savo vaikystės miestą, prie artimųjų, prie taip išsiilgtos jūros.   Parengė Bronislava SPEVAKOVIENĖ Palangos viešoji biblioteka