Palangos ryto realybė ir Nemirsetos „smėlynų pyragai su razinomis“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2016-06-06
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin

Palangos ryto realybė ir Nemirsetos „smėlynų pyragai su razinomis“

Ir aš peršuoliavau lietuvių iš visų kraštų gabumus, darbštumą liudijantį Palangos gegužinį 2016 metų kermošių. Čia vartotina naujos kartos sentencija: „Susirinko visi Lietuvos „bogatyriai“. Analogija rusiškam „bogatyri“. Prasmė – panaši: „Galingas ir gerovėje gyvena tas, kas šventei jau žiemą dirbti stengiasi – toks nepritrūksta pinigų“.
O Palanga – visų valiutų bankas ir jokiai tarybai nerūpi pinigų kilmė. Ak, nepailstančios jūros trauka! Ar tik jūros? Apie Nemirsetą – buvusią šiauriausią buvusios superdidingos Vokietijos imperijos Baltijos pajūrio kurortišką vietovę (paliudytų ir Arūnas Šateika, nerealiai smalsus, visaip išmintingas, draugiškas, aukščiausios prabos žemaitis, daugiametis Palangos gidas, eksmiesto tarybos narys iš „albioniškai ūkanotų“ 1991–1992 metų), yra toks ne tik germanams reikšmingas sakinys: „Vieta, kur baigiasi Reichas“.
Šia proga, manau, neįžeistume gerbiamo Palangos gido, žvalaus senjoro A. Šateikos, primindami 1991-12-31 „Palangos“ savaitraštyje išspausdintą jam skirtą epigramą:
„Kas? Kada? Kur? Ko? Ir ką?
Viską žino Šateika.
Žino, kad tada laimėsi,
Jei sėkmingai... patylėsi.
Gaila, anuomet Palangoje tik vienetai suprato ir mokėjo intelektualiai juokauti. Galutinai demilitarizuota, sąžiningai lietuviškoji Nemirseta – 2016 jau „tuoj – tuoj – tuoj“ vėl pavirs pačiu geidžiamiausiu, ekologiškiausiu (be jokių „gliutvaimatų“!), keliauninkų, žygeivių ir vasarotojų giriamu „Palangos smėlynų pyragu su razinomis“. Vėl iš pavydo raukysis Druskininkų „uodai“. Net kai kurie „veikėjai“ Grūto parke. Apie Nemirsetą šiame tekste – kiek tolėliau. Dabar dėmesys vis dar skirtinas 2016-ųjų metų kurortinės Palangos vasaros sezono atidarymo kermošiui „Palangos Juzė“.
Man asmeniškai, žodis „kermošius“ tikrai „kraujo spaudimo nesukelia“. Gi lietuviai kalbininkai, su kuriais kažin ar ilgai pasiginčytų „visada teisi Padėties ponia – žmona“ dar 2005 m. teigė, kad „Kermošius“ yra senoji svetimybė, perimta iš lenkų („Kiermasz“), o dar anksčiau – iš germanų, svetimybės‚ neteiktinos viešojoje kalboje ir viešosiose vietose“.
Nemanau, kad žodis „kermošius“ – parazitas. Mūsų kasdienybėje mes visi „susivėlę“ – „susiviję“ tokiais „Nachtungais“, tokiais „anglo-slavų“ raizginiais, kad ir Palangos žaltys juos supratęs, kelio iš kompostinės parke per pievas į tvenkinius nesurastų.
Debilumo aptinkame visose „kolchozmetį“ Lietuvoje išsprogdinusio, mūsų gyvenamojo laiko nuo 1990-03-11 srityse. Piktinkis kiek nori, bet tai „zookapitalizme“ – kaip švelnus pirstelėjimas promenadinio tilto į jūrą gale. Debilumas su dideliais pinigais nė vienam neatsako ir su niekuo nesiskaito.
Manyčiau, kad žodis „kermošius“, jei jam paklūsta ir į Palangą noriai suvažiuoja pirkliai – darbštuoliai iš visos Lietuvos, niekam ausų būgnelių nesusprogdins, nes mokslininkai dabar „pavaro“ tokių agresyvių „keiksmybių“, kad net Europos „velniams trošku“. Ir niekas elgesio pažymio nesumažins. Asmenybės laisvė negali būti varžoma, – „Papūsk į vamzdį, žertva, ne karo metas, blyn!..“ Dabar daug be kabučių ligotai sveikų. Džiugina kermošiui savivaldybės administracijos kruopščios darbuotojos parinktos prekeivių vietos Vytauto gatvėje, nuo „sugariūnėjimo“ išlaisvinant patriarcho J.Basanavičiaus šventišką ir ekologišką promenadinį ėjimą – susitikimą su žiemą – vasarą adoracijai nuteikiančia, filosofiška Baltijos jūra. Gerbiu tikrumą ir tvirtumą. Mano senelis, Lietuvos savanoris Kazimieras Griškevičius, kilęs nuo Pabaisko Ukmergės krašte, ilgus metus Kaune buvo kalvis. Pro įdomesnį akmenį ar geležies – žalvario – bronzos gabaliuką aš nuo vaikystės metų Čekiškėje negaliu ramiai praeit, kaip anuomet palangiškis Jonis Vaišė pro šokių salę „Neringos“ ar kitoje poilsinėje: „Mažilel, kažin, ar Griušys turi vakso, man reikia, kad batai šokiuose blizgėtų, kitaip neužmigsiu ba moteriškas“.
O Palangos kermošiuje aš ilgiau stabtelėjau ties unikaliu – metaliniu kalvio iš Klaipėdos rajono Girininkų kaimo „turgeliu“. Neilgai svarstęs, dvejojęs už tris euriukus nusipirkau šios gegužės suvenyrą – dviejų vyriškų špygų didumo, o net 700 gramus sveriančią, ryškiai įspaustą gėlę. Kaip ekslibrisą knygoj. „Aš jau darydams galvojau, ant kokio Palangos rašomojo stalo tiktų, kad rašant lapų vėjas pro langą į kambario gelmę nenupūstų“, – filosofiškai paaiškino darbštus kalvis Vidmantas. Jis rodė net „Piliakalnį“ iš geležies nukalęs. Šio krašto kalviai ypač noriai ir išradingai kuria ir kitus pagoniškus „omoletus“ (taip vaikų darželyje „Pasaka“ judri šešiametė Beatričė su draugėm iš visad vasariškų auklėtojos, buvusios kelmiškės, Aurelijos „Drugelių“ grupės taria žodį „amuletas“ – „kas nešiojama ant savęs; daiktas, tariamai turintis magiškos galios, saugantis nuo nelaimių ir kitokio blogio, bjaurasties“.
Šiemet į Palangą, į kermošių, kalviai ir kiti „Maurai prie meno“ suvežė daug visokių „omoletų“, žalvarinių segių su žalčiais, kurie neginčytinai karaliauja pajūrių sengirėse ir neginčytinai yra šventi, net vardus turi („Pranciškus“!). Pagoniškieji gamtos motyvai, žolynai, gėlės karališkai įsipiešę ir į visą širdim per žiemą „veltą“ Daivos iš Vilniaus suvenyrų galeriją. Jai prekiauti padėjo žvali senjora, eksmedikė Onutė, ir jų kioskutis buvo „apgultyje“. „Mano sūnus yra žaidęs Palangos krepšinio komandoje. Čia mums šiemet labai patiko, – atviravo žurnalistui tautodailininkė Daiva, trijų vaikų mama. – Štai ir aš turiu segę – žalvarinį Palangos parko žalčiuką, kuris man primins svetingus palangiškius. Žaltys neša laimę. Palanga laiminga, nes čia parke yra gražiausia skulptūra „Eglė – žalčių karalienė“.
O kitą rytą... O kitas – pokermošinis rytas atvertė ir kitokius „omoletus“, kuriuos į Palangą irgi suveža gausūs vasarotojai. Visokių yra, tik ne visokių reikėtų. Saulei tekant, dar prieš septynias, eksgelbėtojo kojomis iš Saulėtekio tako ėjau Gintaro gatve link jūros. Akyse ir šiandien stovi tas gan kraupus vaizdas...
Didelio juodo automobilio durelės prie statybvietės tvoros dešinėje, Gintaro gatvėje, buvo praviros. Kas tai? Graži, kuoduota moters galva buvo nusvirusi beveik ant asfalto. Ne, jos niekas nenupjovė, gražuolės kraujo nesimatė. Palangos šventės viešnia (tebūnie – iš „KAŽKUR“) neabejotinai buvo užėmusi pozą po audringos „Naktinės tomografijos“. Matomai, jauną mamikę „tūsas“ žiauriai supykino ir... teko praverti mašinos dureles. Vaišių „turinys“ buvo bandytas apmesti servetėle. Ardėsi, kol užmigo. Brendžio butelis voliojosi arti vairo. Dar labiau nuliūdino regėtas faktas, kad ant galinės sėdynės sėdomis snūduriavo ir gal 8-11 metų mergaitė. Ji kvėpavo... griūvančio tvarto smarve, garbės žodis, čia tuoj prisiminiau 1988 metais Palangos šventoriuje kalbėjusį šventos Komunijos teikimo proga buvusį Telšių vyskupą Antaną Vaičių. Jis paklausė: „Vaikai, ar regėjote kada girtą moterį? Jei regėjote pakelkite rankas“... Rankas pakėlė daugiau nei pusė (!) baltai aprėdytų vaikučių. „Negerai, vaikai, man labai liūdna. Žinokit, kas matėt girtą moterį, tas matėt Velnią. Taip, taip, velnias yra ir Žemėj, dažniausiai jis girtas. O pats pasiučiausias, žalingas gyvenimui ir negražiausias yra velnias moterišku veidu“, – ilgai ir liūdnai kraipė galvą J. E. Telšių Vyskupas A. Vaičius, o šalia stovėjęs garsusis Palangos bažnyčios klebonas Juozapas Miklovas jam pritarė: „Teisybę, vaikučiai, Vyskupas jums sakė. Todėl augdami bėkit nuo girtumų, nuo gėrimų, kaip nuo ugnies. Ir vaikiukai, ir mergikės, būsimos mamos. Jeigu jau ir moterys girtuokliaus, rūkys, tai ir be karo neturėsim švarios Lietuvos, kuri yra tokia graži. Neterškim savo namų“.
Toliau, 2016-ųjų gegužės 21-ąją rytą eidamas, tarp Ronžės molo ir tilto į jūrą smėlynuose radau dar vieną „Omoletą“. Ketvirtainį butelį „Torres 5. Imperial. Brandy“, prifarširuotą popierinių raščiukų, linkėjimų gal iš Palangos svečių Mergvakario. Iškrapščiau. Paskaitykim sykiu...
„Kreizy!“ „Myliu Tave“ (širdukė)...
„Šiltų orų vasarą“...
„Meilės ir šimtukų“...
„Nuoširdaus juoko“...
„Daug sekso ir medinių prikolų“...
„Linkiu daug santarvės“...
„Tikros meilės“...
„Daug sveikatos“...
„Grubaus sekso, kad dar kartą pasimylėtum duše“...
„Ištikimų žmonių šalia. Daug meilės ne tik lovoje, bet ir širdyje. Ir dar daug daug įsimintinų akimirkų“ (vėl – piešta mėlynoji Širdukė, tvirtai sakanti: „Nieko – nieko, jei širdelėje – NIEKO“). (Dar pakartočiau: „Ištikimų žmonių šalia. Tai – vertybė!).
Einant gilyn į Vasarą, jau ties žinomo Palangos gyvūnų globėjo, gabaus literato, knygiaus, žygeivio Antano Puodžiaus garbei jo vardu mūsų vadinamo perpus perskilusio didžiulio akmeninio riedulio Baltijoje „Nemirsetos zonoje“ susitikau ir unikalią 77 metų supervalingą palangiškę, kuri 8 valandą ryto stūmėsi dviratį su keseliais į namų pusę.
„Labas rytas, ponia Pasiutėle, kaip jums sekėsi šį rytą?“ Pažino. „Va, radau jūroj vienam šmote 200 gramų gintaro grynuolį“, – už Iljyčiaus lemputę smagiau švietė pažiūrėt gležna moteriškutė, kuri viena gal ir prieš tanką eitų. Lygi tarp vyrų. Iki pažastų įbridusi į +13 druskingus vandenis, gintarauja Baltijoj net ir lapkričio mėnesį. Nėr lygių jai ir baravykaujant. Pilnais krepšiais pirma visų namo eina. Baravykus surinkdavo iš žolynų Nemirsetoje, kur anksčiau kareiviai rytinei rikiuotei rinkdavosi, šaukdavo „slūžū sovietskomu sojuzu“, kur ir aš esu rašęs dvylikos fotoreportažų ciklą 1993 metais, kai reporteriavau Klaipėdos laikraštyje „Vakarų ekspresas“. Tad šioje vietoje nuo jūros kopkime į kalną, čia vėl užrašau: „Palangos smėlynų pyragas su razinkomis (šnekamojoje kalboje, – autorius).
Tai Nemirseta. Naujasis Kempingas. Nauji Palangos metraščio puslapiai. Esu smagus, kad prigyvenau šias dienas. Kareivines, tankus pagaliau pakeitė kultūringi, žmogaus, daugybės žmonių poilsiui naudingi statiniai. Ačiū Palangai ir mero Š. Vaitkaus, mero pavaduotojo R. Mikalkėno, visos savivaldybės administracijos iniciatyvoms, kurių pastangos – būtent žmonių labui. Telieka džiaugtis, kad dabar nuo šabakštynų išvalomi priekeliai į Klaipėdą, erdvesni privažiavimai, telieka viltis, kad „kada nors“ bus renovuotas, dvigubai, naujoviškai išplatintas senasis kelias nuo Nemirsetos iki Kalotės, norisi siūlyti, kad būtų iškirsti krūmynai prie Palangos stadiono nuo plento pusės, čia irgi tiktų šaligatviai. Faktas toks, kad žaviose visad žaliose Nemirsetos apylinkėse bus daug – daug – daug naujų vasarotojų, taip praturtės ir Palangos miesto biudžetas, visi palangiškiai. Kiekvienas naujas veidas – tai naujas „Omoletas“. Nemeluoju. Nė vieno baltesnio. Nė vieno juodesnio. Visi – mamų vaikai.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Ankstyvą darbo dienos rytą, kuomet dauguma poilsiautojų dar miega, Palangos paplūdimiai būna dar beveik tušti – čia galima sutikti tik vieną kitą sportininką ar aktyviai dieną pradėti mėgstantį palangiškį ar kurorto svečią. Ir, be abejo, nuo ankstyvo ryto paplūdimyje triūsiančius Palangos komunalininkus.



Ir aš peršuoliavau lietuvių iš visų kraštų gabumus, darbštumą liudijantį Palangos gegužinį 2016 metų kermošių. Čia vartotina naujos kartos sentencija: „Susirinko visi Lietuvos „bogatyriai“. Analogija rusiškam „bogatyri“. Prasmė – panaši: „Galingas ir gerovėje gyvena tas, kas šventei jau...


Palangos gyventojai, net suvažiavėliai čia iš kitų Lietuvos regionų užsibuvo po 20-30, o ir daugiau metų, nes užsigrūdino ir skausmingai nebereaguoja į pelkynams artimesnę „pajūrio meteorologiją“. Net kai užgelia sąnarius, „laužo“ kaulus ar kamuoja podagra.


Lietuva pasaulio futbolo elite: nepasiekiama svajonė ar realybė?

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2014 07 17 | Rubrika: Savaitės komentaras

Ketverius metus lauktas ir mėnesį trukęs Pasaulio futbolo čempionatas baigėsi futbolo istorijoje dar neregėtomis sensacijomis.


Šalčio vis labiau kaustomą, baltu sniegeliu kiek papudruotos sausio pilkumos supamą Palangą šeštadienį viešbučio „Gamanta“ meno galerijoje atidaryta spalvomis užburiančia paroda nušvietė ir sušildė dailininkas Arvydas Martinaitis, pakvietęs pasinerti į „Spalvų zoną – realybę“.


Startuoja nauja palangos miesto laikraščio "Palangos tiltas" rubrika: Skundų dėžutė.


Startuoja nauja palangos miesto laikraščio "Palangos tiltas" rubrika: Politikų, bendruomenės lyderių žodis.


Koks didžiausias šalyje dienraštis? „Lietuvos rytas“. Koks vienas iš dvejų stipriausių Lietuvos krepšinio klubų? „Lietuvos rytas“. Dar su tokiu vardu galime rasti vieną didžiausių šalyje spaustuvių, daug ambicijų turinčią televiziją. Nuo praėjusio šeštadienio dienraštis Palangoje ne tik rūpinsis laikraščio prenumerata ir žiniomis Palangoje, bet ir „Lietuvos ryto“ kavine J. Basanavičiaus...


Sezono starte – nerimą keliantis signalas

Alvydas ZIABKUS, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, 2011 05 20 | Rubrika: Miestas

Vasaros sezono pradžią paskelbusiam ir poilsiautojų antplūdžio laukiančiam Palangos kurortui iš karto smogė skaudi realybė.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas