Pašėlusi Sandra Kakhiani iš Palangos „Resort Pub“: „Gyventi reikia taip, kad norėtųsi dar!“ (FOTO GALERIJA)

Kai kiti Palangos restoranų ir kavinių verslininkai niurna ar spjaudosi – kokia buvo baisi vasara! – populiaraus kurorto baro „Resort Pub“ direktorė Sandra Kakhiani abejingai gūžteli pečiais: „Vasara mums – kaip vasara: nei pernelyg blogesnė, nei geresnė už kitas. Mes nė vieną vasarą nesiskundžiame.“ Į „Lietuvos pajūrio“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partnerio, pastebėjimą, kad į „Resort Pub“ – ar net į Palangą – kas nors atvažiuoja ne tik dėl pirštus verčiančių aplaižyti „pabo“ šonkauliukų, bet ir jos pačios – tokios ryškios, įsimintinos ir žavios, Sandra linkteli. „Su lankytojais mielai pabendrauju, su kai kuriais nusifotografuoju selfiui. Man reikia dėmesio – aš tokia, ir aš jo nebijau!“ – užsikvatoja S. Kakhiani. 

– Kitais metais minėsite grįžimo iš Londono į Lietuvą, Palangą, dešimtmetį ir jau 7 metus vadovaujate „Resort Pub“.  Ar dabar jam vadovauti yra lengviau, nes viską žinote užsimerkusi, turite brandų kolektyvą, ar priešingai – sunkiau, nes visų lūkesčiai jums – itin dideli? 

– Kai yra įdirbis, tinkama patirtis vadovauti barui, nėra labai sunku. Pirmaisiais metais buvo tikrai sunku – apsimečiau, kad esu labai pasitikinti ir viską žinau, nors buvo ir jaudulio.

– Galite daug šnekėti, kaip jums pavyko sukurti vieną populiariausių kurorto barų, bet pasakykite trumpai: ką laikote savo didžiausiu pasiekimu?

– Buvo sunku, bet verta! Darbas populiariame bare reiškia, kad visas šventes, savaitgalius, poilsį, net laiką su šeima atiduodi barui. Paversti barą sėkmingu reikia labai didelio darbo! Mūsų sėkmė neatėjo per vieną dieną – daug dirbau reklamuodama barą, kūriau įvaizdį. Esu dėkinga savo tėvams, kurie, įkūrę barą, jo vairą patikėjo man – mes visi nuolat kalbamės ir tariamės. 

– Ar jau pavyko sukurti savo svajonių barą?

– Manau, kad taip. Esame žinomi visoje Lietuvoje – žmonės pas mus atvyksta ne tik iš įvairių Lietuvos kampelių, bet ir užsienio. 

Esame žinomi ne tik dėl savo meniu ir kokybės, tačiau ir dėl savo crazy (pašėlusio) Londono tipo aludės vaibo. 

– Jūs tokia visada pašėlusi. Matyt, kai kas ne tik į „Resort Pub“, bet ir į Palangą dėl jūsų atvažiuoja – pamatyti jus tokią impozantišką.

– (Juokiasi). Girdžiu – ir neretai – kad kai kurie žmonės atvažiuoja į mūsų barą, nes girdėjo – skaitė ar kur nors matė – apie mane. Sutinku: kaip populiaraus J. Basanavičiaus gatvės baro vadovė, kai kam, matyt, esu ir visos gatvės veidas, nes ji – tokia gyva, įvairiaspalvė, pilna energijos – visai kaip aš (juokiasi). Nesijaučiu nacionaline įžymybe, bet dėmesio aš nebijau. Aš mėgaujuosi juo. Aš tokia! (Juokiasi).

– Sekant jus socialiniuose tinkluose, kyla įspūdis, kad Sandros Kakhiani gyvenime nebūna nė vienos nuobodžios dienos.

– Tikrai taip! Gyventi reikia taip, kad norėtųsi dar. Jeigu aš namuose pastebiu, kad valandėlę esu be jokios veiklos, jaučiuosi tarytum švaistanti laiką ir būtinai griebiuosi ko nors – dirbti, matyti, važiuoti. Mano energija gali nuplėšti baro stogą! (Juokiasi).

– Matau įdomią tatuiruotę – kaligrafiškai parašytą sakinį – ant jūsų krūtinės viršutinės dalies... Ką jis sako?

– (Sandra truputį pasilenkia ir skaito rodydama). Gyventi reikia taip, kad norėtųsi dar. Tai yra mano mamos Astos, kuri yra pašėlusi kaip ir aš, sugalvota frazė. Beje, ji yra parašyta virš mūsų baro. Ji atitinka mūsų visos šeimos gyvenimo filosofiją, kurią mes stengiamės perteikti ir bare, kuriant tokią nuotaiką, atmosferą – vaibą.

– Kai kurie kurorto verslininkai iš maitinimo sektoriaus keiksnoja šią vasarą, kuri nelepino šiluma (kalbėjomės liepos 22 dieną), kai kas ją net pavadino blogiausia per paskutinius 20 metų. Sutinkate?

– Ne, tikrai ne. Mes nei vieną vasarą nesiskundžiame. Šią – irgi ne. Kiekviena vasara mums – gera. Nesuprantu, kaip gali skųstis, jeigu darai, stengiesi, investuoji į verslą, reklamą, žmones. Jeigu sunkiai dirbi, grąžą gauni. „Resort Pub“ skųstis negali – „Resort Pub“ savininkai ir direktorė neverkia! (Šypsosi). Klientų mums netrūksta. 

– Vis tik, ne vieną mamą papiktinote, kad nesiūlote vaikiško meniu ir neturite vaikiškų kėdučių...

– Įdomiausia, kad kai kas apie tai rašo kiekvieną vasarą. Iš baro veržiasi trankus rokas, o mamytė nori vaikutį į vidų vestis... (juokiasi). Mes dar truputį atsiliekame nuo pasaulio, nes kai kurie žmonės kartais nesupranta, kas yra „pabas“ ir jo kultūra. Mes esame aludė su geriausiomis Londono aludės – „pabo“ – tradicijomis, smagi vieta su besiliejančiu alumi. Neretai sulaukiame nepelnytų komentarų, nes žmonės atėję į aludę, atsivedę vaikus, tikisi 5* restorano. Tai mes garsiai sakome: esame aludė! Bet neeilinė – net su „didžėjais“, nuostabiu J. Basanavičiaus gatvės panoraminiu vaizdu, atsiveriančiu iš mūsų terasos trečiame aukšte.

– Esate dviejų dukrų (vienai – 15, kitai – 8) mama. Kai žvelgiate į jas, kuo stebitės?

– Viena labiau paveldėjo mano išvaizdą, kita – mano charakterį. Ir kiekvieną dieną mane stebina jų unikalumas – kaip skirtingai jos mato pasaulį, bet abi jį savaip myli. O labiausiai stebina tai, kaip jos pačios mane moko – kantrybės, jautrumo ir tikro nuoširdumo.

– Mūsų interviu prieš 6 metus gyrėte „Resort Pub“ „auksinį“ alų. Ar dar siūlote jį?

– Mūsų „auksinis“ alus gavo antrą gyvenimą – vis dar yra labai populiarus. Mūsų naujovė – mūsų rūkykla lauke. Rūkiname mėsytes – karkutę, šonkaulius, krevetes. Kiekvienas ją gali pamatyti ar užuosti eidamas J. Basanavičiaus gatve, ir žmonėms tai patinka.

– Gyvename laikmečiu, kai dažnam žmogui svarbu žinoti, kur karvytė žolę rupšnojo, ar kur paršiukas bėgiojo. Kitais žodžiais tariant, svarbu tvarumas, pagarba gyvūnui. O jums tai svarbu?

– Taip, svarbu, bet vis tik svarbiausia – kokybiška mėsa. Mes jos parduodame daug – apie 500-600 kilogramų kiekvieną savaitę. Įsivaizduokite, kiek paršiukų ar vištų! Per daugelį metų atsirinkome itin patikimus ir sąžiningus tiekėjus. Tiesa, aš pati nevažiuoju į ūkius ir netikrinu vištytės ar paršiuko gyvenimo sąlygų – tiekėjai tai padaro už mane (juokiasi).

– Ar lengva šiandien pasamdyti tinkamą ir patikimą darbuotoją?

– Tikrai nelengva. Bet mūsų įdirbis ir geras vardas yra mūsų „koziris“. Galiu pasidžiaugti, kad dabar dažniausiai ne aš ieškau darbuotojų, o jie – ypač barmenai, šefai –  manęs. Jie žino, kad „Resort Pub“ – geras darbdavys, o atėję pas mus – ilgai mūsų nepalieka. Štai viena mūsų barmenė, Viktorija, išėjo motinystės atostogų – po 8 metų darbo pas mus. 

– Regis, šiemet ilgiau ieškojote indų plovėjo?

– Išties, ši pozicija – nedėkinga. Jaunimas nemėgsta tokio darbo, o vyresni žmonės „nepatempia“ intensyvaus krūvio ir ilgų darbo valandų. Ačiū Dievui, kad radau jaunus ir atsakingus žmones šiai pozicijai.

– Kada „Resort Pub“ užsakymą priims robotas, o kepsnį atneš dronas?

– Nuoširdžiai tikiuosi, kad to neatsitiks. Gyvo bendravimo su žmogumi pakeisti neįmanoma. Ta prasme, aš esu konservatyvi.

– Prieš interviu domėjotės, ar būtų galimybė žurnalui kartu su šefu nusifotografuoti. Žinoma, ne kiekvienam šefui tai siūlote. Kuo ypatingas dabartinis?

– Tadas, mūsų šefas – didelė, atskira mūsų „pabo“ istorija. Kartu mes –  jau 7 metus, nors jis ir buvo trumpam pabėgęs į Angliją. Džiaugiuosi, kad jis grįžo atgal. Kol jo čia nebuvo, kai kurie klientai, mėgavęsi jo kepsniais anksčiau, jo pasigedo. Apie geresnį šefą „grilistą“ nė svajoti negalėčiau!

– Kada jūs paskutinį kartą turėjote pati atsistoti už baro ar priimti užsakymą dėl to, kad kas nors, tarkime, susirgo?

– Už baro žiemą stovėjau, ir užsakymus salėje esu priėmusi, ir indus esu paplovusi. Per Stintų šventę visada pati dirbu salėje. Kai turi verslą, turi mokėti viską – nuo A iki Z. Man buvo 14 metų, kai mano tėvai barą atidarė, ir aš jame nuolat sukausi, dirbau per vasaros atostogas.

Sąžiningai pasakysiu: jauni žmonės šiandien neretai yra įnoringesni, kai kurie mėgsta patinginiauti, anksčiau jaunimo požiūris į darbą buvo atsakingesnis, labiau suinteresuotas.

– Gyvendama Londone esate neakivaizdžiai baigusi edukologiją, žinau, kad domitės psichologija. Ar tokias žinias pritaikote bare?

– Išties, man jos labai praverčia! Dažniau tenka edukuoti, o kartais – ir pabūti psichologe.

– O kas jus darbe siutina?

– Netvarka bare! Taip pat, kai žmogus neatlieka savo pareigų, ypač kai dėl to sulaukiu skundų iš kitų.

– Apsilanko pas jus „riebūs katinai“, nuomonių formuotojai, maisto blogeriai, kuriems, matyt, norėtųsi ir prie ko nors prikibti, suskambėti. Skaitote recenzijas ir komentarus apie barą? 

– Nelėpsiu – seku. Anksčiau į juos jautriau reaguodavau, dabar – mažiau, nes žinau, ką darau, o darome viską mes gerai ir labai gerai, ir mane sunku paveikti.

– Jums atlikta bariatrijos – estetinė skrandžio mažinimo – operacija, apie kurią jūs daug viešai kalbėjote. Dabar neatrodo, kad galbūt jos jums nereikėjo?

– Dėl to nė kiek nesigailėjau. Mano sprendimas buvo teisingas. Kaip ir apie jį kalbėti viešai. Daug žmonių, ypač moterų, prašo manęs patarimų, dalijasi savo išgyvenimais dėl viršsvorio, ir aš visada skiriu joms savo dėmesį.

– Ką Sandra Kahkiani valgo pietums „Resort Pub“?

– Sandra pietums valgo makaronus su trumais (juokiasi).

– O ką brangiam svečiui iš toli rekomenduotumėte bare užsisakyti?

– Visas mūsų meniu – labai geras, bet ypatingam svečiui, neabejotinai, ypač rekomenduočiau mūsų šonkaulius.

– O kur matote „Resort Pub“ artimoje ateityje?

– Plėsimės. Būsime didesni, pastebimesni, pasiūlysime įdomių naujovių. Bet kol kas visko neatskleisiu (šypsosi)... 

Nuotraukose: Sandra Kakhiani

Sandra su šefu Tadu

S. Kakhiani: „Paversti barą sėkmingu reikia labai didelio darbo“

„Resort Pub“ interjeras buvo kuriamas žvalgantis į geriausius „pabus“ Londone ir kituose pasaulio metropoliuose

LT-FOTO nuotr.