Prisimenant Poetą: tolstantys veidai ir vaizdai, kuriais mylim ...šiandien

Gediminas Griškevičius, 2011-03-09
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin

Prisimenant Poetą: tolstantys veidai ir vaizdai, kuriais mylim ...šiandien

Štai jau beveik mėnuo, kai Antakalnio kalvų smėlis priglaudė lietuvių tautos dainių Justiną Marcinkevičių. Vasario 25-ąją, nepaisant „sibirinių – arktinių“ žvarbanų su ištikimąja keturkoja „simpatija“ Lita nusibeldėme į pačią Palangos parko, kurį, kalbama, irgi ketinama įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašus, širdį. Pamėtę pagaliuką ant užšalusio tvenkinio, kur vasarą kryžiuojasi gulbių ir gulbinų, ančių ir antinų keliai, ilsėjomės ... ant dabar jau visiems švento „Justino Marcinkevičiaus suolelio“ trijų takų sankirtoje, greta buvusios grafų Tiškevičių ledainės – vyninės.

 

Seniai mūsų lietuvių mintys šitaip glaudžiai ir šiltai buvo susivieniję, kaip į Amžinosios Santarvės šalį išlydint tautos dainių Justiną Marcinkevičių. Prie suoliuko, ant kurio Jis sėdėjo, meditavo, raminosi, bandė susikaupti 2006 metų rugpjūtyje, prieš Gintaro muziejaus terasoje vyksiančią Jo poezijos popietę – susitikimą su meno gerbėjais ir visais nuo mylinčio žmogaus Širdies dar nenusigręžusiais humanistais, prisiminiau kantrųjį lietuvių literatūros darbininkėlį Justiną Marcinkevičių, jo padorumą aukštinančių kai kurių palangiškių prisiminimus.

Poeto stiliaus intelektualas, vadovavęs anuomet toli garsaus „Lino“ tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimo gydytojų komandai, dabar „Vyturyje“ dirbantis daktaras Vytautas Pavilionis, šių metų „Justino vasario“ dienomis susitikus Saulėtekio take, kalbėjo: „Reto kuklumo žmogus poetas Justinas Marcinkevičius. Kai ilsėdavosi mūsų „Line“, ne paslaptis, stengdavomės pamaloninti, siūlydami saulėtesnius kambarėlius, kad būtų kuo arčiau ir valgykla, ir biblioteka... O ką į tai Justinas?

„Labai ačiū, mums su žmona visur gerai, o erdvesnį kambarį paskirkit gal sunkesnius, negu aš, darbus dirbančiai žemdirbių darbininkų su vaikučiais šeimai. Dar kartą sakau – pavyzdingai kuklus lietuvis Justinas Marcinkevičius. Esu užsiminęs, nes tada buvau parko darbininkas, savo akimis stebėjau, kaip 2006 – ųjų rugpjūtyje Justinas Marcinkevičius praeinant taku pro jau istoriniu tapusį suoliuką, ant kurio jis mintimis ruošėsi būsimam susitikimui su skaitytojais, pietauti einančių Parko vyrų palabintas atsistojo, paspaudė rankas, padėkojo už gražaus, europietiško parko tvarkymą ir parko darbininkams Aleksui Buivydui, Andriejui Ruzgui.

 „Šitokioje dievų pamalonintoje vietoje dirbantys žmonės visi yra poetai. „O ar laiku sumoka atlyginimus, kad ir mažus?“ – klausė vyrų, ir šie, pasakoję apie susitikimą direktoriui Antanui Sebeckui lig šiai dienai stebisi: „TOKS pasaulyje garsus žmogus Justinas Marcinkevičius paprastas ir nepasipūtęs, neišdidus nei tarp ministrų, nei tarp kuklių darbininkučių“.

Užtat buvo ir tebeliko visų lietuvių sielos draugas. Ne veltui jį broliu vadino ir Monsinjoras Kazys Vasiliauskas. „Taip sunku buvo per šalčius remontuoti tiltą į jūrą, rankas gėlė ne tik prisilietus metalų, bet ašaros pačios iš kelių tilto tvarkytojų širdžių byrėjo, kad mirė mūsų Justinas“, - guodėsi tomis dienomis „Paramos“ bendrovės darbininkas Algirdas. O geraširdis literatas ir gestų vertėjas Vytautas Lukšas iš Palangos nuvažiavo į Vilnių, Poeto laidotuves.

Beje, Lietuvos televizijos operatorių filmuotuose kadruose regėjome, kaip minėtąjį susitikimą prie Palangos gintaro muziejaus 2006 metų rugpjūtyje Justinas Marcinkevičius pradėjo nuostabiuoju Maironio eilėraščiu „Nuo Birutės kalno“. Jis redagavo, sudarė Palangoje taip pat buvusio garsiojo poeto Adomo Mickevičiaus tritomį, yra išvertęs jo „Vėlines“. Todėl matytais Anglijos parkuose pavyzdžiais ne aš vienas, bet ir mūsų emigracijoje, tarp Mančesterio, Lidso ir Londono esantys vaikai Margarita ir Mindaugas siūlytume atminimo žymeniu, gal skulptūrėle pagerbti Palangos parke ir „Justino suolelį“.

„Vaike, juk šiandien – Didysis penktadienis“

Šilta sielos banga į šių dienų prisiminimų piramidę sugrįžta ir meniškos prigimties Palangos bažnyčios klebonas, surimavęs – sueiliavęs netgi savo pamokslus, buvęs didžiojo lietuvių dainiaus Bernardo Brazdžionio draugas, iš Kartenos kilęs Juozapas Miklovas (1919 – 1991). Jis buvo pats aktyviausias prieš 20 metų sykiu leidžiamo „Palangos“ kultūros savaitraščio redakcinės tarybos narys, psichologas ir vietos gyventojų charakterių, palangiškių nuotaikų žinovas. Vertino jumorą. Nesmerkė ir nebarė „šelmiškų“ poelgių. Pasitikėjo žmonėmis. Didžiuojuosi ir dabar, kad namų duris Janonio gatvėje nuoširdžiai atverdavo net vidurnaktyje, net bažnytinių švenčių išvakarėse. Prieš pat šventas 1991 metų Velykas, menu, ant pietų stalo ir konjako grafinėlį pastatė, sausainių padėjo, pasiūlė susidaužti. Viskas puiku, bet, klebonui Miklovui pravėrus šaldytuvo dureles, jame pastebėjau ir stirtelę kvapių skilandžių, kumpelių – „ak, kaip būtų skanu užkandėlei“.

Juozapas sugavo mano žvilgsnį. „Valgyk, valgyk sausainiukus, užgerk šlakeliu dievų gėrimo, vaike, o mėsikės neduosiu, nesitikėk, juk šiandien – Didysis Penktadienis, pasninkas... Geriau galvokim apie Velykinį „Palangos“ numerį“...

Atidus buvo visiems. Palangiškiams ir svečiams. Žmogišku paprastumu garsėjo buvęs karteniškis Klebonas Juozapas Miklovas.

Kai tų pačių, 1991 metų rudenį, vakarėjant Vilniaus Arkikatedroje priklaupiau išpažinties ir Likimas suvedė su vasarasieliu, visų tebemylimu humanistu, Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku (1922 – 2001), aš jam- žybt – žybt! – atvėriau, kad esu iš Palangos, kad ten mano bičiuliu buvo, gaila, jau šviesios atminties, nes liepos mėnesį mirė geriausias Palangos ir gal tuo metu Žemaitijos klebonas, pamokslų poetas Juozapas Miklovas, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mažumėlį pritilo; Paskum, giliai atsidūsėjęs tarė: „Ramybės meldžiu jo sielai, garbė pažinojusiems gerąjį Juozapą Miklovą. Mes buvome kurso draugai Kunigų seminarijoje, suprantat, vieno medžio birbynės.“   Jie abu iškilieji, plius Kardinolas Vincentas Sladkevičius, plius Bronius Burneikis, plius Tėvas Stanislovas Dobrovolskis Paberžėje, plius poetas Justinas Marcinkevičius – sielovadininkai tos „okupuotosios“ kartos, kuriai blogų žmonių nebuvo. Kuriais tebetikim. Nes jie savimi nemeluodami į širdis sėjo Gėrio akcentus, nelaukdami jokio atlygio. Šių šviesanešių ideologija – vaikiškai paprastutė: „Nieko – nieko, jei širdelėje – nieko. Tik nemeluokime ... SAU.“

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Labiausiai oras šiandien įkaito pajūryje: Klaipėdoje ir Palangoje nustatyta 32,3 ir 32,2 laipsnio temperatūra, rekordai pagerinti beveik 6 laipsniais, rašo sinoptikai.


Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos lyderių suvažiavimas, liepos viduryje turėjęs vykti Palangoje, atšauktas – pranešė Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke.


Palangos miesto savivaldybė primena, jog asmenims ir šeimoms, pageidaujantiems gauti paramą būstui išsinuomoti, bei socialinio būsto nuomininkams kasmet privalu deklaruoti turtą (įskaitant gautas pajamas) už kalendorinius metus. Palangos miesto savivaldybės administracijos Ūkio ir turto skyriaus vyriausioji specialistė Audrutė Keblienė teigė, jog tai nėra naujiena – tai...


Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo atstovai apsilankę pas miesto merą Šarūną Vaitkų aptarė problemas, kurios susiformavo pastaraisiais dešimtmečiais ir jų sprendimui dabar jau būtinos radikalios permainos.


Pakauniuose, tėviškėje buvusiame Vilkijos rajone lankiausi šiemet baigiantis vasarai, kai Palangoje dar tebevirė kurortiškas spalvingosios vasaros aistrų „kokteilis“. Spalvų nestinga visur, jeigu tik nestinga jėgų ir norų jas atrasti, įvertinti, branginti bent prisiminimais, kurie kiekvienam žmogui žvelgia į širdį ir sielą jaukių Vaikystės namučių...


1988-1996 metai ilgam išliks ne tik istorikų atmintyje. Tai buvo labai pakilus „Poetų – idealistų amžius“, o poezija svaigo, poetiškai mąstė, svajonėmis, debesėliais ir padebesiais skraidėme... mes, visi lietuviai. Ir ne tik „Baltijos kelyje“.


Šiandien – lemtingoji 2012 metų 12 mėnesio 21 diena. Lemtingoji, nes, jeigu tikėtume kai kuriais senovės majų, pasižymėjusių giliomis astronomijos žiniomis, laiko ciklo aiškintojais, tryliktas jų laiko ciklas, kuris trunka 144 000 dienų, pasibaigs būtent šiandien. Tačiau ar tai tikrai reiškia pasaulio pabaigą? Per žmonijos gyvavimą buvo skelbta daugybė...


Palangos Birutės parke – nebyli grafų gyvenimo istorija

„Palangos tilto“, Palangos m. sav. inf., 2012 07 12 | Rubrika: Miestas

Palangos Birutės parko lankytojai kiekvieną vasaros ketvirtadienį kviečiami stebėti nebylią kurorto istoriją – vienoje iš gražiausių kurorto vietų įgyvendinamas projektas „Birutės parko atspindžiai“. Jau septintus metus gyvuojantis projektas parko lankytojus nukelia į praėjusio šimtmečio pradžią. Kiekvieną ketvirtadienį nuo 18 iki 19 val. parke – prie...


Štai jau beveik mėnuo, kai Antakalnio kalvų smėlis priglaudė lietuvių tautos dainių Justiną Marcinkevičių. Vasario 25-ąją, nepaisant „sibirinių – arktinių“ žvarbanų su ištikimąja keturkoja „simpatija“ Lita nusibeldėme į pačią Palangos parko, kurį, kalbama, irgi ketinama įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašus, širdį. Pamėtę pagaliuką ant užšalusio tvenkinio, kur vasarą kryžiuojasi gulbių ir...


„Tautiška giesmė“ – viso pasaulio lietuvių lūpose

„Palangos tilto“ informacija, 2009 07 08 | Rubrika: Miestas

Praėjusio sekmadienio vakarą, Valstybės – Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse sugiedoti Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ pakviesti viso pasaulio lietuviai. Palangos bei Šventosios gyventojai, poilsiautojai irgi aktyviai prisijungė prie didžiulio choro.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas