Šaulys Adolfas Sendrauskas: „Jeigu būsime susitelkę ir patriotiški, ištversime visus sunkumus!“

Palangiškio Adolfo Sendrausko sunku nepastebėti. Dažniausiai su šaulio uniforma – ponas Adolfas yra Klaipėdos apskrities Jūros šaulių trečiosios rinktinės Palangos šaulių šeštosios kuopos vadas – „sukasi“ kurorto renginiuose, o kai užtrauks dainą Palangos Jūros šaulių vyrų chore, tai, rodos, sienos dreba. Chm, ir kas pagalvotų, kad žinomam palangiškiui – jau 81-eri?

„Kol judu, kol dainuoju, kol jaučiuosi reikalingas, tol jaučiuosi gyvas“, – šypsosi A. Sendrauskas, kuris Palangoje gyvena nuo 1971 metų. Jis kalbėjosi su žurnalu „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriu.

Kai Ukrainą plėšo karas, senjoras raminasi, kad Lietuva, gynybine prasme, dabar – kaip dangus ir žemė, palyginti su jos padėtimi prieš Antrąjį pasaulinį karą.

„Dabar turime labai daug galingų sąjungininkų. Kaip senas ir daug šilta ir šalta gyvenime matęs žmogus, tik norėčiau, kad mūsų jaunuoliams patriotizmas būtų dar aktyviau diegiamas, kad būtų daugiau karinio pasirengimo kursų. Ypač šiuo neramiu metu. Esama labai daug gerų ir gabių jaunuolių, bet daug jų pasiekia pilnametystę visai nepasiruošę gyvenimui, o kiti yra išlepę, sumaterialėję ir lengvesnio gyvenimo žvalgosi užsienyje“, – dėstė Palangos senjoras.

Adolfo Sendrausko gyvenimas – tarsi pavyzdys, kaip ištverti net labai sunkiu metu. Dabartinio šaulių vado vaikystė prabėgo Žemaitijoje, Kūlalių kaime, Skuodo rajone. 

„Aš gimiau karo sūkuryje. Felčerė ir akušerė buvo viena kaimo bobutė, kuri man padėjo išvysti pasaulį tame ūkyje. Tėvai turėjo žemės, buvo išradingi, todėl gyvenome pakenčiamai, vakarais valgydavome duoną su sviestu ir pienu. Esu keletą kartų net rykščių gavęs, kadangi pasislėpęs nuo tėvų nešdavau piemenims duonos. Man labai negera ant širdies būdavo, kad aš esu sotus, o mano draugai išalkę. Labai norėdavau jiems padėti“, – prisiminė ponas Adolfas.

Dar prieš jam gimstant, jo senelis iš mamos pusės buvo kelių kaimų seniūnas. Kai 1940 metais buvo įvesti rusų kariuomenės daliniai, iš jo atėmė asmeninį ginklą ir medžioklinį šautuvą, jų ūkyje įsikūrė rusų kareivių štabas. 

„Buvau iš kažko gavęs dovanų prožektorių, tai išprašiau vieno rusų kareivio jį iškeisti į lūpinę armonikėlę. Aš toks muzikalus vaikis buvau“, – juokėsi prisiminęs 81-etis.

Dar 1939 metais, kai Lenkiją užpuolė vokiečiai, jo tėvas buvo kariuomenėje Plungėje. Jų kuopa, apie šimtas žmonių, atžygiavo į Palangą – traukėsi nuo vokiečių. Čia, poilsio namuose „Gintaras“, lenkų kariams buvo suteiktas prieglobstis. Tėvas juos tais laikais saugojo. Įvesti rusų daliniai karininkus suėmė, išvežė, sušaudė, o tėvas pabėgo ir slapstėsi nuo rusų. Jis turėjo ginklą. Prasidėjus karui slapstėsi nuo vokiečių.

„Paskui prasidėjo baisiausias dalykas – pokario partizaninis karas. Mes remdavome partizanus – miško brolius. Vienus reikėdavo pamaitinti naktį, o kitus – stribus – dieną. Tai buvo alinantis dalykas. Ant mūsų buvo prirašyta visokių skundų. Kartą naktį atėjo, pažadino, išlupinėjo grindis, sienas išbadė – ieškojo partizanų, – prisiminė šaulių vadas ir pasidžiaugė, jog svarbiausio dalyko, kurio ir buvo ieškota, tuomet nerado. – Viską išvertė, o slėptuvių nerado – ten visą laiką slapstėsi tėvas ir kai kurie mamos broliai. 1945 m. senelės sesers vyras ir brolis išbėgo į JAV. Buvome įtariamieji. Prasidėjo trėmimai į Sibirą. Visi mamos broliai išlakstė po Lietuvą, kad jų nesugautų. Vienas mamos brolis išėjo į mišką, bet kiti broliai jį sugavo ir išsiuntė į armiją. Prisimenu, kaip tėvo sesuo su dukra ir vienu sūnumi išsislapstė, o jos vyrą su dukra išvežė į Sibirą – sugavo, kai ryte ėjo pašerti gyvulių. Šiaip šeima slapstėsi. Taip ir išdraskė šeimą.“

Senjoras sakė, kad jų šeimą taip pat galėjo ištikti tremtinių likimas, tačiau jiems pavyko to išvengti. „Mūsų šeima tremties išvengė – visi buvo išlakstę po Lietuvą. Mamos brolis buvo nuteistas 25 metams kaip liaudies priešas ir kasė Volgos-Dono kanalą. Jis pasakojo, kad visi kanalo šonai buvo išgrįsti lavonų kaulais. Mamos sesuo irgi buvo nuteista, kalėjo keletą metų“, – sakė pašnekovas.

Skriaudos nesiliovė ir vėliau. „Iš išbuožinto ūkio suvaryti žmonės su stribais nugriovė didžiulę daržinę, nes mokyklai reikėjo malkų. Mes tada tame ūkyje gyvenome“, – prisiminė šaulių vadas. Pasak A. Sendrausko, jam ir dabar akyse stovi griuvėsių vaizdai: „Pamenu, pirmą kartą į Klaipėdą atvykau 1948 metais, kai valė mieste griuvėsius. Su tėvu atvežėme parduoti duonos ir miltų. Tas vaizdas buvo kraupus: subombarduoti pastatai, griuvėsiai visur. Pusė miesto sugriauta. O ir kelionė buvo baisi: Kretingalėje dar buvo rusų likučių, tai jie užpuldavo vežimus“.

O vokiečių karių likučiai, anot pašnekovo, vadinamasis „Kuršių katilas“, išsidėstęs važiuojant link Liepojos, nepasidavė, kol Berlynas nekapituliavo. 

Vėliau, pasak pašnekovo, šeima nestojo į kolūkį ir tuo užsitraukė didelę nemalonę. 

„Tuoj mums uždėjo didžiules grūdų, šieno pyliavas. Aš pats esu važiavęs su tėvu į Skuodą. Pirmą traukinį pamačiau Kartenoje. Ten buvome nuvežę pyliavas valstybei – grūdus. Mes tų didžiulių pyliavų nepajėgdavome įvykdyti – tiek daug reikėdavo atiduoti, – prisiminė pašnekovas. – Paskui per prievartą liepė pirkti obligacijas, bet mes jų mažai pirkome. Vieną rytą atlėkė būrys stribų, visus vyrus sustatė prie miško, o vaikus ir moteris – kitoje pusėje. Vaikai, moterys verkia, baisu. Išvarė turimus galvijus iš tvartų, gyvulius konfiskavo dėl to, kad nestojome į kolūkį. Paskui jau saugodavome. Kai pamatydavome, kad atvažiuoja su arkliais, vaikams būdavo užduotis – išvaryti gyvulius iš tvarto į mišką, į pakalnę. Ir ten juos ganyti, prižiūrėti. Kai jau kaimą prašukuodavo, parvarydavome gyvulius.“ 

Šaulių vadas prisiminė, kaip, atvažiavę konfiskuoti gyvulių, eidami per kaimą rasdavo tik tuščius tvartus. Klausdavę žmonių, kur jų gyvuliai, o šie atsakydavę, jog išpjovė.

Vėliau Adolfo tėvas neištvėrė tų mokesčių ir įstojo į kolūkį. Čia jis tam kolūkiui ir žmonėms padėjo gyvulius skiepijant, karvėms veršiuojantis – baigęs kursus jo tėvas buvo veterinarijos sanitaras.

„Ir mums žmonės padėdavo laukus suarti, bulves nukasti. Gyvenimas buvo nelengvas, nes iki 1966 metų kolūkyje nebuvo garantuoto mėnesinio atlyginimo. Kartais metų pabaigoje gaudavo tik grūdų ar pelų ir orkestras pagrodavo. Visus metus žmonės dirbdavo veltui“, – nelengvą laikotarpį prisiminė pašnekovas.

1960 metais Adolfas įstojo į Kretingos Žemės ūkio technikumą, kurį baigė 1965 metais. 1986 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją.

„Baigęs dirbau Kretingos rajono „Jaunosios gvardijos“ kolūkyje. Ilgiausiai išdirbau Vydmantų daržininkystės tarybiniame ūkyje – 24 metus. Daugiausia dirbau etatiniu profsąjungos pirmininku. Demokratija tada buvo pagal sovietinius įstatymus: viskas buvo labai ribota, nurodinėjo, visur vadovavo partinė nomenklatūra, etatus derino rajkomo sekretorius. Demokratija buvo tik vaidinama“, – apgailestavo A. Sendrauskas.

Kai prasidėjo Vydmantų daržininkystės tarybinio ūkio privatizacija, buvo paskelbtas Klaipėdos miesto savivaldybės konkursas trijų statybinių medžiagų parduotuvių direktoriaus pareigoms užimti. Jį laimėjęs dirbo šešerius metus direktoriumi iki jų privatizacijos.

„Visi vogė, buvo prasta apskaita ir kontrolė. Baisu“, – prisiminė Adolfas.

Vėliau dirbo „Lithun“ fabrike vadybininku, generalinio direktoriaus konsultantu rinkodarai Žemaitijos zonai. Dar teko padirbėti draudimo bendrovėje. Baigęs visą tą veiklą pasistatė namą Palangoje.

Čia jo laukė labai skaudus likimo smūgis – teko palaidoti dukterį. „23 metų dukra mirė nuo kraujo užkrėtimo. Turiu dar vieną dukrą Sandrą. Ji gyvena Telšiuose. Dvi anūkės yra, visi vasarą atvažiuoja į Palangą. Gražiai gyvena, o vienas anūkas gyvena ir dirba Norvegijoje“, – kalbėjo šaulių vadas.

2002 metais A. Sendrauskas pradėjo dainuoti „Žilvino“ chore, įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą.

„Man tikėjimas, patriotizmas ir senos lietuviškos dainos, tosios patriotinės, visada buvo labai arti mano širdies ir brangu. Kartą, kai Vydmantų tarybiniame ūkyje užtraukiau „Palinko liepos šalia kelio“, tai vienas komunistas stvėrėsi už galvos: „Tu ką, šunsnuki, – banditų dainas dainuoji?“ – pasakojo pašnekovas.

Ūkyje jis dainavo mišriame chore. Ponas Adolfas iki šiol dainuoja Palangos Jūros šaulių vyrų chore. 

Kadangi buvo aktyvus šaulys, tai jį pirmiausia paskyrė kuopos vado pavaduotoju, o vėliau, nuo 2010 metų – kuopos vadu. 

„Veiklos – labai daug. Mes minime valstybines šventes: Laisvės gynėjų dieną, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Gedulo ir vilties dieną kartu su tremtiniais, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo dieną, Kariuomenės ir visuomenės dieną ir kt. Taip pat dalyvaujame konferencijose, lapkričio pirmąją pagerbiame visus mirusius šaulius. Dalyvaujame visoje Lietuvoje atstatant partizanų bunkerius, atidengiant paminklus“, – apie Palangos šaulių sąjungos veiklą pasakojo pašnekovas.

Savaitgaliais kuopos antrasis būrys dalyvauja kovinėse pratybose – įgyjami nauji įgūdžiai ir žinios.

„Šiam laikmečiui tai labai reikalinga“, – įsitikinęs žinomas palangiškis.

Pasak jo, jeigu būsime drauge, susitelkę ir patriotiški, ištversime visus sunkumus.

„Mūsų tėvai ir seneliai išgyveno žymiai sunkesnius laikus. Ir vis tiek – gyveno, kūrė šeimas, gimdė, dainavo, linksminosi. Dabar – daug naujų vėjų, natūralu, kad ne viską galiu priimti, bet aš tikiu, kad valstybės laivas tinkamu kursu plaukia“, – sakė A. Sendrauskas.