Senoji gimnazija – mokykla, į kurią norisi grįžti po daugelio metų

Šeštadienį Palangos senoji gimnazija, kuriai steigti švietimo ministras davė leidimą 1922 m. rugsėjo 15 d., atšventė savo 90 metų jubiliejų. Iškilmingame renginyje netrūko gražių žodžių bei oficialių sveikinimų. Dar daugiau gražių žodžių buvo ištarta šventiniame vakare, vykusiame „Palangos žuvėdroje“. O paklausti, kas jiems labiausiai įsiminė iš mokslo metų ir ar norėtų grįžti atgal, buvę įvairių laidų abiturientai vienu balsu tvirtino: jeigu tik būtų tokia galimybė, jie neabejodami norėtų grįžti į savąją mokyklą.

„Palangos žuvėdroje“ skambėjo palangiškių kolektyvo „Savam malonumui“, kuriam vadovauja mokytojas Edmundas Jucevičius, atliekamos dainos, salėje sukosi žavinga jauna sportinių šokių šokėjų pora, ovacijos lydėjo jungtinį Senosios gimnazijos mokytojų kolektyvą: griežiant penkiems akordeonistams pedagogų ansamblio atliekamoms dainoms pritarė visi, kas tik tą vakarą čia buvo, bendrame šokyje sukosi šventės svečių poros, tarp kurių buvo miesto meras Šarūnas Vaitkus su žmona, švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė su sutuoktiniu, Palangos miesto tarybos nariu Edmundu Krasausku, vicemeras Saulius Simė, Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė, būrys gimnaziją baigusių Tarybos narių bei kitų žinomų palangiškių.
Vakaro leitmotyvu tapo ne tik gimnazijos 90 metų jubiliejus, bet ir garbinga jos direktoriaus Algirdo Karačionkos 30 metų vadovavimo gimnazijai sukaktis. Jam buvo tariami patys nuoširdžiausi sveikinimo ir padėkos žodžiai, teikiamos gėlės, dedikuojamos dainos bei eilės.
Šventinio vakaro šurmulyje ant vienos iš salės sienų pakabintame ekrane buvo demonstruojamos nuotraukos iš Senosios gimnazijos archyvo. Stebėdami jas, užfiksavusias veidus – mokinių ir mokytojų – bei įvykius – nuo eilinių pamokų iki nuotraukų Rugsėjo 1-osios bei paskutinio skambučio šventėse, – buvę mokyklos auklėtiniai stengėsi įžvelgti pažįstamus veidus ir dalijosi nostalgiškais prisiminimais apie metus, praleistus tuometinėje Palangos I-ojoje vidurinėje mokykloje.
„Palangos tiltas“ pakalbino kelių kartų absolventus ir teiravosi: kas jiems labiausiai įsiminė iš mokslo metų mokykloje ir – jeigu tai būtų įmanoma – ar norėtų jie grįžti atgal, į mokyklą?
Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys, 1970 m. laida: „Kai atsigręžiu atgal, į mokyklos metus, tai visų pirma prisimenu visokias eibes, apie kurias viešai gal ir neverta pasakoti... O jeigu rimtai – buvom labai graži klasė, turėjom puikią auklėtoją Genovaitę Palaitienę. Žinot, baigęs mokyklą ir studijuodamas Vilniaus universitete dar porą trejetą metų susapnuodavau visą savo klasę. Ar norėčiau grįžti atgal? Ką jau čia begrįši, laiko nepasuksi atgal. Galiu pasakyti tiek: mokyklose kas keli metai būna tokių klasių, kurios „užduoda toną“. Mūsų buvo tokia – išties brandi. Ir tegul neturėjome ypatingų talentų, neužauginome garsių rašytojų ar architektų.
Ir dar: Kas penkeri metai mes visi visi susirenkame, o kasmet susibėga artimiausių bičiulių būrelis. O teko girdėti, kad viena 1968 m. laidos klasė taip nė sykio po mokyklos baigimo ir nebuvo susirinkusi“.
Rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Rastauskas, 1972 m. laida: „Gimnazijos jubiliejus, be abejonės, yra „nostalgijos mašina“, katapultuojanti į seniai prarasto rojaus gojų. Mokykla, kurią tada (1972 m.) baigėme, buvo Mečislovo Gedvilo, pavasaris buvo Romo Kalantos, o nuo vadinamųjų „Kauno įvykių“ gyvenimas Tarybų Lietuvoje ryškiai sugriežtėjo. Beje, tų pačių metų kovą Vilniaus jaunimo teatro sceną išvydo mano pjesė „Lenktynių aitvaras“, kurioje ore tvyranti įtampa irgi jau buvo išpranašauta.
Iš mokyklos išsinešiau gerus prisiminimus, su kai kuriais klasės draugais ligi šiol susitikinėju. Gyvendamas gimnazijos kaimynystėje, vis dėlto jaučiu ją tarsi už kažkokios geležinės uždangos dunksant: puikiai suprantu, kad mano gyvenimas ir veikla su jos kasdienybe ir lūkesčiais seniai nebesusisiekiantys indai. Kartais suspaudžia širdį, bet, neslėpsime, trumpam“.
Palangos miesto Tarybos narys Dainius Želvys, 1981 m. laida: „Sunku dabar pasakyti, norėčiau ar nenorėčiau grįžti atgal į mokyklą. Nors, žinia, prisiminimai apie mūsų klasę, 11 b – beje, mokėmės kartu su Edmundu Sakalausku, – patys geriausi. Galiu prisipažinti, kad su pavydu šiandieninio koncerto metu žiūrėjau į gimnazistus: jie tokie laisvi... Jie pranašesni tuo, kad yra daug drąsesni nei mes buvome, nes dažnai pagalvodavome: o ką kiti apie mus pasakys. Jie tikrai pasieks daugiau, o gimnazija, duodanti savo auklėtiniams tokį užtaisą, sutiks ne tik 100 metų jubiliejų. Mes mokėmės kitu laikmečiu. Tačiau turiu pasakyti, kad noro kuo greičiau baigti mokyklą nebuvo, priešingai: būdamas vienuoliktokas, galvojau, kad būtų visai neblogai dar vienus metus mokykloje pasimokyti“.
Verslininkas Edmundas Sakalauskas, 1981 m. laida: „Galiu pritarti Dainiui: mūsų klasė išties buvo puiki. Kai baigiau akademiją, bičiuliai kalbėjo, jog tvirčiausia draugystė užsimezgusi studijų metais. Mano gi geriausi draugai – iš mokyklos laikų. O šiandien, besėdint nuostabiame renginyje, turėjau progą palyginti, kokie buvome mes ir kokie yra dabartiniai moksleiviai. Galbūt toji drąsa ir laisvumas sąlygoti to, kad mes šioje mokykloje mokėmės nuo pirmosios klasės, o dabar į gimnaziją susirenka jau, galima sakyti, susiformavusios asmenybės. Paminėsiu nuostabų žmogų, puikią prancūzų kalbos mokytoją ir buvusią auklėtoją Stefaniją Bračaitę, kuri yra ir mano sūnaus auklėtoja. Ji, tik atėjus moksleiviams į gimnaziją, pasakė: jūs atėjote į kitokią, į suaugusių žmonių mokyklą, ir čia viskas yra kiek kitaip. Džiugu, kad moksleiviai tai supranta. Džiugu, kad ir Palangos bendruomenė suprato, jog I-osios vidurinės tapimas gimnazija – teisingas kelias“.
Palangos miesto Tarybos narys Giedrius Šatkauskas, 1986 m. laida: „Be jokių abejonių, kaip sakoma, vienareikšmiškai: taip, jei tik būtų tokia galimybė, mielai grįžčiau atgal. Nes kai dabar peržvelgiu praėjusius metus, patys geriausi prisiminimai susiję būtent su mokykla, su draugais, su išties puikiais mokytojais. Dabar geru žodžiu prisimenu matematikos mokytoją Dalią Trinkauskienę, nors mokykloje ji atrodė esanti „kirvių kirvis“. Tik vėliau supratau, jog būtent ji suteikė loginio mąstymo pagrindus. Būtų puiku, jei tokių mokytojų būtų daugiau. Puikūs prisiminimai apie lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Anelę Brindzienę, kuri tada, tarybiniais metais, rusų laikais sugebėjo puoselėti ir skatinti lietuvybę. Ir kiti mokytojai buvo puikūs, bet šios – ypač. Prisimenu puikią aplinką, prisimenu puikias sąlygas sportui – net į baseiną eidavome. Žodžiu, labai gera buvo“.
Palangos vicemeras Saulius Simė, 1990 m. laida: „Sunku šiandien prisiminimus surikiuoti ir prisiminti, kas labiausiai įstrigo iš tų laikų, kai mokiausi mokykloje. Gal – 1989 metai, kai buvome vienuoliktokai ir gavome galimybę papuošti naujametiniam vakarui mokyklos salę. Direktorius Algirdas Karačionka taip mumis pasitikėjo, kad davė mokyklos raktus, tad salės puošyba užsiėmėme dieną naktį. Pamenu, kaip lakstėm po Palangą ieškodami medžiagų. Partempėm krūvas tolio, pastatėm iš jo tvirtovę, išpaišėm – tada kaip tik drakono metus gyvatės metai keitė, tad šis siužetas ir buvo pagrindinis tiek dekoracijose, tiek klasių pasirodymuose. Dar pamenu, kai buvome dešimtokai, mokykloje buvo puikus renginys, kurio metu priėmėme mūsų mokyklos draugus iš Latvijos, Estijos ir Rusijos. Jei kalbėtume apie mokytojus, tai sunku ką nors išskirti. Paminėsiu mokytoją Liudmilą Agucevičienę, auklėtoją Petrutę Kasmauskienę, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Joną Brindzą, kūno kultūros – Rimgaudą Grabauską, su kuriuo vėliau kartu dirbome. O kalbant apie grįžimą į mokyklos laikus – norėčiau grįžti į 11 klasę, kai neslegia artėjančių egzaminų baimė, tačiau esi jau gan suaugęs ir turi šiek tiek laisvės ir galimybių save realizuoti“.
Renata Mickūnienė, 1994 m. laida: „Visokių prisiminimų būta, bet vyrauja geri. Su meile prisimenu anglų kalbos mokytoją Genę Pečiukevičienę, rusų kalbos – Liudmilą Agucevičienę, prancūzų kalbos – Stasę Pesienę. Ir direktorių Algirdą Karačionką. Yra tekę ant kilimėlio jo kabinete pabuvoti. Ir žinot, išeidavai iš to kabineto prašviesėjusia galva... Ar norėčiau grįžti į mokyklą? Tai tikrai taip. Kai dabar mokiniai sako: mokykla – lažas, mokykla – juodas darbas, aš galvoju: gaila, kad niekas neleidžia grįžti atgal, į mokyklą, kuri tikrai nebuvo lažas...“
Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė, 1998 m. laida: „Ko gero, labiausiai įsiminė tas metas, kai rengėmės baigiamiesiems egzaminams. Ir kad mokyklos baigimo proga, auklėtojo Stasio Stončiaus vadovaujami, suorganizavome valandos trukmės renginį, kuriame dalyvavo absoliučiai visi mūsų klasės mokiniai: vieni grojo, kiti dainavo, treti apipavidalino sceną.
Jeigu kalbėtume apie mokytojus, tai labai dėkinga esu visų pirma lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Jūratei Galinauskienei, sugebėjusiai išugdyti kalbos jausmą. Ir kai pasiimdavau studentų darbus, ir dabar, kai tenka skaityti Savivaldybės specialistų parengtus dokumentus, iškart į akis klaidos krinta. Beje, kiek kalbėjau su klasės draugais, jie sako, jog jaučia tą patį. Didžiulį ačiū norėčiau tarti ir mokytojai Marijai Kalvaitienei, mokiusiai mane mėgstamiausio dalyko – matematikos. Ji, jei galima taip pasakyti, labai stipri pedagogė. Ar norėčiau grįžti atgal? Labai. Ir žinot, jeigu grįžčiau, tikrai daugiau mokyčiausi, lankyčiau daugiau būrelių ir aktyviau dalyvaučiau visuomeninėje veikloje“.
 

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Mes – Baltijos jūros vaikai”.