Senovę menančios Jurginės Palangoje – Birutės kalno pagerbimas ir magiškos giesmės

Palangos tiltas, 2024-06-10
Peržiūrėta
466
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Tikėta, kad Jurginių giesmės, dainos ir rateliai turi magiškos galios / I. Gelūno nuotr.
Tikėta, kad Jurginių giesmės, dainos ir rateliai turi magiškos galios / I. Gelūno nuotr.

Palangoje ant Jurgio kalno žuvis-žvėris, iš utėlės išaugęs, įsitaisė gąsdinti žmones, ir niekas jo negalėjo įveikti, kol ant balto žirgo atjojęs šventas Jurgis nudūrė didįjį žvėrį, o pats žuvo... 

Tokią legendą iš Šventosios senbuvių kuršininkų, t. y. latvių, kilęs kraštotyrininkas Mikelis Balčius papasakojo šiemet švenčiant Jurgines ant Birutės kalno. Šį žmogų ir patį galima pavadinti legenda, juk 1965 m. dar būdamas moksleivis padėjo archeologams savo senelio žemėje Šventojoje aptikti neolito laikų gyvenvietę, kur vėliau surasta ir 5 tūkst. metų amžiaus apeiginė lazda su briedės galva, vadinama įstabiausiu Lietuvos archeologiniu radiniu.

„Ilgai manėme, kad jis juokais šneka, neva ant Birutės kalno Jurgis nudūręs smaką, o, pasirodo, pažinojo kuršininkę, iš kurios latvių etnografai tą legendą užrašė“, – stebisi palangiškė folkloro ansamblio „Mėguva“ vadovė Zita Baniulaitytė. Lietuvai vaduojantis iš sovietinės okupacijos, 1990 m. ji su bendraminčiais ant Birutės kalno šventė Vasario 16-ąją, o jau paskelbus Nepriklausomybę – ir pavasarinio žemės atrakinimo šventę Jurgines. Taip pradėta gaivinti Palangą nuo seno garsinusi tradicija: „Tas kalnas turi trauką, žmonės nori prie jo ateiti“, – šypsosi Z. Baniulaitytė.

Šiandien Palangos Jurginės – kelias dienas trunkantis festivalis su iš visos Lietuvos susirenkančių folkloro ansamblių eitynėmis į Tiškevičių parką, Birutės kalno pagerbimu ir slibino deginimu pajūryje. 2022 m. ši tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Bet kas gi sieja Birutės kalną ir šv. Jurgį, Palangą ir Jurgines – pavasario, žalumos, žemdirbių ir arkliaganių šventę?

Anot M. Balčiaus, kuršininkai ir Prūsijos lietuviai senąją kopą vadino ne Birutės, bet Jurgio vardu. Taip buvę parašyta ir jūrininkams skirtuose 17 a. žemėlapiuose. „Dar mano seneliui, kai ėjo į jūrą, orientyras buvo „Jure kalns“. Pagal jį žinodavo, kur žvejojo ir kaip sugrįžti į vietą, kur pagavo žuvies. O ar buvo Birutė, dar labai didelis klausimas“, – juokiasi šventojiškis.

Įvairiai vadintas kalnas – ypatinga vieta, kurią pajūrio gyventojai nuo amžių siejo su šventumo patirtimi. Anot archeologo Vlado Žulkaus, jau nuo 10 a. čia būta šventvietės, kurioje 14–15 a. stovėję mediniai stulpai, skirti dangaus šviesuliams stebėti, tiksliai nurodė Saulės ir Mėnulio padėtis metų religinių švenčių dienomis. Vieną datą šio paleoastronominio kalendoriaus kūrėjai ypač išryškino – šventyklos ašis buvo orientuota į Saulės laidą balandžio 23-iąją. Kuršiai, gyvenę Mėguva vadintoje pajūrio žemėje, o vėliau ir žemaičiai tą dieną švęsdavo Jorės šventę, o įvedus krikščionybę alko vietoje bene 1506 ar 1554 m. buvo pastatyta pirmoji Šv. Jurgio koplytėlė ir senąją baltų šventvietę perėmė krikščioniška tradicija. 1752 m. popiežiui Benediktui XIV suteikus Palangos bažnyčiai šv. Jurgio atlaidų teisę, 19 a. pabaigoje į juos suplūsdavo ne tik katalikai, bet ir evangelikai liuteronai iš Mažosios Lietuvos ir Kuršo. Dar 20 a. pradžioje iškilminga procesija keliaudavo nuo bažnyčios iki Birutės kalno.

Šį kelią atkartoja ir šiuolaikinės Jurginės, kurių pagrindas – iš istorinių šaltinių ir etnografinėse ekspedicijose surinktos žinios apie senuosius papročius. Jų esmė – tikėjimas, kad smagiai pagarbinus slibino nugalėtoją, gyvulių ir ypač arklių saugotoją, karių ir žemdirbių globėją šv. Jurgį, viduramžiais tapusį ir antruoju Lietuvos globėju, bus įveiktos ligos, badas ir kitos negandos. Jurginių giesmės, dainos ir rateliai turį magiškos galios, tad folkloro ansambliai keliauja per Palangą, skleisdami pavasario žinią, o parke rateliais, sutartinėmis ir su paukščių čiulbėjimu besipinančiais liaudies muzikos instrumentų garsais, kurių aidas toli sklinda tvenkinių vandeniu, pagerbia žaliuoti pradedančius medžius.

„Kai sustojam ratu, kai užtraukiam, pajunti, kad nieko daugiau ir nereikia – tokį poveikį turi daina. Folkloro vieta ne ant scenos, o gamtoje, jo gyvybė iš žemės, turi ją jausti, matyti“, – sako Kretingalės kultūros centro Girkalių skyriaus folkloro ansamblio „Žiogupis“ vadovė Svajūnė Anužienė. „Su jaunimu pasiruošiame daug raliavimų, valiavimų su birbynėmis ir rageliais, bet koncertuose to neatskleisi, o čia viskas skamba natūraliai. Girdžiu, kaip mūsiškiai čia stovėdami kuria“, – žavisi ir Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė Milda Ričkutė.

Vis labiau vakarėjant, rago garsas sukviečia visus ant Birutės kalno. Anot M. Balčiaus, jo senelės laikais prašydami sveikatos kuršininkai čia nešdavę votus, prie koplyčios padėdavę megztas pirštines, kojines. Kad sektųsi žvejyboje, aukodavę džiovintos menkės – tai Z. Baniulaitytei papasakojo senas šventojiškis žvejys. Žemdirbiai nešę grūdų – kad būtų geras derlius, vilnos – kad avys atsivestų ėriukų. Anot Palangos klebono B. Barausko, kurį 1884 m. „Aušroje“ pacitavo miesto burmistras Jonas Šliūpas, tą dieną Dievui aukoję iš vaško nulipintus arklius, veršius ir kitus gyvulius bei ūkio padargus – akėčias, žambius.

Dabar per Jurgines ant Birutės kalno simboliškai aukojamos dainos, o į laužą metamos gintaro dulkės akimirkos plyksniu primena, kad šio kalno papėdės gyvenvietėje, gyvavusioje nuo 9 a. iki 14 a. vidurio, po krosnių padais buvusiose laužavietėse archeologai rado apdegusių gintariukų... Kitą dieną prie Šv. Jurgio koplyčios laikomos šv. Mišios.

Svarbūs ir senųjų, ir šiuolaikinių Jurginių dalyviai – arkliai. Kadaise juos vedžiodavę apie Birutės kalną, kad šv. Jurgis apsaugotų nuo ligų ir vagių. Tikėta, kad per Jurgines negalima su arkliais dirbti žemės ir būtina pirmą kartą išleisti gyvulius į laukus. „Anot palangiškių, jauni vyrai vesdavosi arklius jūroje maudytis, o merginos eidavo pasižiūrėti. Palangoje ypač gerbė žirgus, nes pajūriu ėjo prekybos, pašto, karo žygių keliai, kur be jų neišsiversdavo“, – primena Z. Baniulaitytė.

„Mes žirgais žemės nearėme, jie buvo apsigynimui, žygiams ir „pas mergelę joti“, pasipuikuoti. Žodyje „ašvienis“ slypi daug senosios mūsų kultūros: jis reiškia, kad žirgas ir aš, žmogus, esame vienis“, – svarsto Lietuvos raitųjų skautų vadas Liudas Augaitis, kurio ugdomi vaikai jau ne pirmus metus dalyvauja Palangos Jurginėse. Ir joja ne šiaip arkliais, bet senovinės lietuviškos žemaitukų veislės žirgais: „Kai tokia saulutė, tokie žirgai, tokie žmonės, gali nieko nedaryti – tik šypsotis, kalbėtis, vaikščioti. Čia suvažiavo geriausi Lietuvos folkloro ansambliai, ir mes, raitieji skautai, kartu ant žirgų dainuojam.“

Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.

Kviečiame skaityti kitus ciklo straipsnius.

 

Rasa Kalinauskaitė, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangoje ant Jurgio kalno žuvis-žvėris, iš utėlės išaugęs, įsitaisė gąsdinti žmones, ir niekas jo negalėjo įveikti, kol ant balto žirgo atjojęs šventas Jurgis nudūrė didįjį žvėrį, o pats žuvo... 


Nuo senų laikų keliaujantieji į Kretingą nuo Klaipėdos ir Palangos atsidurdavo ant Pelėdos kalno, kur susikerta iš ten ateinantys keliai, nuo kurio atsiverdavo miesto, išsidėsčiusio Akmenos upės slėnyje, panorama.


Palangos šauliai gavo kvietimą rugsėjo 26 d. Medvėgalio kalno papėdėje paminėti Lietuvos laisvės armijos 80-ties metų jubiliejų ir Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos vado pulkininko Vlado Montvydo-Žemaičio 110-ąsias gimimo metines.


Mielieji, nuoširdžiai sveikinu Lietuvos valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės dienos proga!


Antradienį, rugsėjo 22 d., 20 val. Palangoje, ant Birutės kalno, sužibs vienybės laužas – bus minima Baltų vienybės sąšauka. Bendruomenė kviečiama aktyviai dalyvauti renginyje.  


Populiari miesto interneto svetainė www.palangoje.info ieško pirkėjo - parduodama už 2 500 eurų.


„Marija Magdalena namon parskubėjo, ir visiems tuoj paskelbė: „Mačiau Atpirkėją!“ – sekmadienį, liepos 23 d.,Veiviržėnuose skambėjo Palangos kamerinio choro atliekamos giesmės žodžiai. Juos kartu giedojo ir į šimtametes tradicijas turinčius Šv. Marijos Magdalenos atlaidus susirinkę tikintieji, pirmąkart po ilgų dešimtmečių išėję į...


Ką pastatė ant Šventosios Alkos kalno, žemaičiams ir visiems pagonims šventos vietos? Tinkamus baltų dieviškų būtybių pakaitalus? Ar beverčius „baibokus“, kaip teigia senųjų skulptūrų autorius ir architektas Virgilijus Vaičiūnas ir Palangos Žemaičių draugijos seniūnas Augustas Narmontas. Jie piktinasi, kad su jais dėl naujų skulptūrų išdrožimo net...


Ant Birutės kalno – lietuviškos ir latviškos dainos

"Palangos tilto" informacija, 2013 10 21 | Rubrika: Miestas

Sekmadienio pavakare nuo Birutės kalno plačiai skambėjo lietuvių ir latvių kalbomis atliekamos dainos. Čia Klaipėdos apskrities latvių asociacijos „Atpūta“ kvietimu rinkosi tie, kas norėjo paminėti baltų vienybės ir Latvijos Nepriklausomybės šventę.


„Olimpinė diena“ prie Naglio kalno

Dalia Rakauskienė, mokytoja, 2009 05 22 | Rubrika: Miestas

Gegužės 20-ąją prie Naglio kalno vyko Palangos Senosios gimnazijos moksleivių sveikatingumo projekto „Sveikos gyvensenos keliu“ sporto diena – „Olimpinė diena“.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius