Su klastingu vėžiu susigrūmęs Adrijus: „Mama, pasakyk visiems, kad man viskas gerai...“

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2014-11-03
Peržiūrėta
146
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Adrijus ir jo mama pasiryžę įveikti klastingą ligą
Adrijus ir jo mama pasiryžę įveikti klastingą ligą

Šių metų gegužės mėnesį septyniolikmečiui palangiškiui Adrijui Beniušiui diagnozuota dešinio šlaunikaulio aukšto piktybiškumo (G3) distalinės dalies osteosarkoma. Tokia onkologinė liga dažniausiai kerta 15-20 metų vaikinams. Gydymo eigoje kojos netekęs vaikinas stengiasi į ateitį žvelgti optimistiškai ir apie savo ligą stengiasi nekalbėti. Kai „Palangos tiltas“ apsilankė pas Adrijų ir jo nuostabią mamą Jūratę, vaikinas paskubėjo išlėkti kartu su draugais. „Pasakyk visiems, kad man viskas gerai, aš gyvenu ir gyvensiu“, – šūktelėjo.

Patiko retas vardas
Pasakodama sūnaus vardo išrinkimo istoriją mama Jūratė Beniušienė prisiminė, kaip telefono skambutis padėjo jai apsispręsti. „Kartą man paskambino žmogus, prisistatė Adrijaus vardu, ir nuo tada man jis labai patiko, nėjo iš galvos. Kai laukiausi sūnaus, kito varianto net nebuvo: Adrijus arba Adrija. Prieš septyniolika metų tai buvo labai retas vardas, man jis buvo labai gražus, priminė Adrijos jūrą“, – 17 metų senumo įvykius prisiminė moteris ir pridūrė, jog vardo retumas jai taip pat patiko.
Pasak mamos, nuo pat vaikystės Adrijus – labai geras vaikas. „Kai buvo mažas, buvo labai judrus, kaip dabar sakoma, hyperaktyvus, tiesiog nenustygo vietoje, visur jo buvo pilna. Mes šiaip kilę iš Skuodo, į Palangą tik vėliau atsikėlėme, tačiau sūnus čia pradėjo lankyti darželį „Pasaka“, iš ten kartu su kai kuriais vaikais atkeliavo į V. Jurgučio mokyklą, dar vėliau būrelis vaikų perėjo į gimnaziją, tad kai kurie draugai jį lydi nuo vaikystės. Jis labai gerai sutaria su draugais“, – kalbėjo mama.

Tėvo vaikas
Kalbėdama apie sūnaus santykius su tėvais, jaunuolio mama pabrėžė ypatingą tėvo svarbą berniuko vaikystėje. „Jis be galo artimai bendravo su tėvu. Iki trylikos metų praktiškai buvo tėvo vaikas. Tai buvo labai artimas ryšys, jie labai daug laiko leido kartu: tėvas drabužėlius pirko, visur vežėsi, jei sūnus iškrėsdavo kokių išdaigų mokykloje, aiškintis irgi ėjo tėvas“, – vardijo pašnekovė ir pridūrė, jog kitaip ir negalėjo būti – juk augo berniukas, o jam tėvas ypatingai reikalingas. Tikriausiai dėl to taip susiklostė, kad ir didžiąją laisvalaikio dalį Adrijus leido su savo tėčiu: „Kelionės – tik su tėvu, šis turėjo jachtą, todėl kas savaitgalį abu važiuodavo į Platelius, sūnus buvo ten pradėjęs nardyti“.
Kai Adrijui buvo trylika metų, likimas atsiuntė pirmą itin skaudų, nevaikišką išbandymą – labai artimai bendravęs su tėvu, paauglys jo neteko. „Prieš ketverius metus per nelaimingą atsitikimą mirė Adrijaus tėvas. Ir tik tada, nuo trylikos metų, sūnus praktiškai pradėjo bendrauti su manimi. Iš pradžių buvo labai sudėtinga. Tarkim, noriu nupirkti vaikui striukę, o jis sako: „Tėtis šioje parduotuvėje pirko man striukę, tai ir mums reikia čia pirkti“. Negaliu sakyti, kad sūnus likimo nuskriaustas – jis turi draugų, o jie jam yra viskas“, – apie sunkų laikotarpį kalbėjo moteris.
Pasak pašnekovės, po tėvo netekties jautėsi, kad sūnus labiau subrendo. „Mane pradėjo labiau palaikyti, tapo atrama ir mano gyvenime. Kartais, būdavo, pamato kokią televizijos laidą apie tėčius ir, matau, skaudu jam, nes savo gyvenime tokios atramos jau neturi. Toks lyg labiau pažeidžiamas tapo, bet Adrijus – labai stiprus, to neparodys. Sūnus turi vyresnę seserį, dabar jai jau 28 metai, ji su draugu gyvena Airijoje, po tėvo mirties tarpusavio bendravimas su seserimi padėjo sūnui išgyventi netektį. Abiems jiems bendravimo reikėjo, mano abu vaikai pasidarė labai stiprūs. Adrijus per tuos ketverius metus labai užsigrūdino“, – sudėtingą sūnaus gyvenimo laikotarpį prisiminė mama.

Patiko nardymai ir jachtos
Kalbėdama apie sūnaus popamokinę veiklą iki nelemtosios diagnozės, J. Beniušienė sakė, jog Adrijus nuolat ieškojo mėgstamų užsiėmimų, tačiau visgi svarbiausia jam buvo bendra veikla su tėvu. „Jis kažkaip buvo toks, kad pradeda ir nebaigia, blaškėsi. Lankė boksą, paskui metė. Tiesa, buvo toks labai puikus geografijos mokytojas Egidijus Šalkauskas iš V. Jurgučio mokyklos, jis organizuodavo vaikams keliones. Ėjo jie į naktinį žygį iš Gargždų į Klaipėdą. Sūnui patiko. Tačiau pagrindinis dalykas buvo savaitgaliai Plateliuose su tėvu, Adrijui labai patiko nardymai ir jachtos“, – pasakojo pašnekovė.  

Diagnozė – ne iš karto
Šiandien, prisimindama sūnaus diagnozę, J. Beniušienė teigė, jog iš pradžių niekam nekilo blogų įtarimų: „Tiesiog pradėjo skaudėti koją, nuolat laikėsi aukšta temperatūra. Mes vaikščiojom pas gydytojus, tačiau iš pradžių mums niekas nenustatė tikrosios priežasties“. Klajonės po įvairių specialistų kabinetus baigėsi mamai su sūnumi atvykus į Klaipėdos vaikų polikliniką. „Čia mus tyrė. Apžiūrėjusi reumatologė pasakė, kad iš savo pusės nieko neranda. Vaikų konsultacinės poliklinikos pulmonologė, gaila, neprisimenu dabar jos pavardės, pasakė, jog daug jai neaišku ir liepė toliau darytis tyrimus. Kai ortopedė padarė nuotrauką, iš karto davė siuntimą į Vilnių – teko skubiai sūnui gultis į ligoninę...Tos akimirkos, sužinojus diagnozę, nelinkėčiau nė didžiausiam priešui“, – kritines akimirkas prisiminė septyniolikmečio mama.

Neteko kojos
„Taip prasidėjo vaiko gyvenimas: Palanga – Santariškės. Iš pradžių darė biopsiją – paėmė mėginius tyrimams, kad galėtų nustatyti diagnozę, paskui, kai jau nustatė ligą, prasidėjo chemoterapija. Vilniuje mes gydomės pas labai gerą gydytoją Šarūną Bernotą. Tai – labai puikus medikas. Jis darė sūnui operaciją. Iš pradžių mums sakė, kad galima įdėti implantą dalį kojos paliekant, bet vėliau paaiškėjo, kad to padaryti nepavyks, nes liga – agresyvi. Jei paliksi dalį kojos, liga gali atsinaujinti, tad teko amputuoti. Iš pradžių Adrijui kilo klausimas, kodėl jo gyvenime taip atsitiko, tačiau aš į tokį klausimą nemoku atsakyti, tiesiog nežinau atsakymo į jį. Sūnus su savo būkle susitaikė, tik aš gal dar ne“, – sunkiai rinko žodžius J. Beniušienė.
Prisimindama sunkias akimirkas po operacijos moteris sakė, jog net ir tada pasireiškė geras jos vaiko charakteris ir tvirtybė. „Reanimacijoje, kai gulėjo po operacijos, sesutės negalėjo sūnumi atsistebėti, vadino jį angeliuku, nes jis nereiškė pretenzijų, nesiskundė. Įsivaizduokite, septyniolikmečiui amputuota koja, o jis juokauja, pokštauja. Ir dabar, kai nuvažiuoja į ligoninę, kur daug tokių mažųjų ligoniukų, tai maži vaikai jį aplipę – sūnus prie kiekvieno moka prieiti, su visais pabendrauti“, – pasakojo palangiškė.

Palaiko bendraklasiai
Nepaisant ištikusios nelaimės, nuo sūnaus nenusigręžė jo bendraklasiai. „Adrijų labai palaiko mokyklos, klasės draugai, auklėtoja Aušra Žemaitaitienė. Tai – tikrai nuostabi pedagogė. Dėl po chemoterapijos susilpnėjusio imuniteto sūnus negali lankyti mokyklos, tenka mokytis namuose, tačiau klasė nuo jo nenusisuko, bendramoksliai labai palaiko morališkai. Mus labai palaiko Adrijaus draugų tėvai, tai labai daug reiškia. Kol kas neprireikė psichologo pagalbos, nors, aišku, ligoninėje ji teikiama. Svarbiausia, Adrijus irgi neužsidarė tarp keturių sienų: susitinka su draugais, bendrauja. Kitas užsisklęstų, be kojos neišžengtų, bet ne mano sūnus“, – kalbėjo moteris.
Pasiteiravus, kaip sūnaus liga pakeitė šeimos gyvenimą, J. Beniušienė nebuvo linkusi labai skųstis likimu. „Negaliu pasakyti, kaip pakeitė gyvenimą. Psichologiškai sunku susitaikyti. Jis daug būna ligoninėje. Namie mes neverkiame, nešaukiame, nesiskundžiame, net ligos vardo neminame – siekiame tik gerų emocijų. Sūnus kupinas jų. Paprastai pesimistiškai būna nusiteikę onkologinėmis ligomis sergantys suaugusieji, o vaikai kitaip žiūri į gyvenimą. Tiesa, po operacijos Adrijus tapo išrankesnis maistui – pasikeitė paauglio skonio receptoriai, bet juk tai visiška smulkmena. Adrijus man sako: „Mama, negalima verkti, tu turi gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenai anksčiau“. Suprantu, kad privalau būti stipri. Atrodo, padarytum bet ką, kad tik praėjusius metus grąžintum atgal“, – atviravo jaunuolio mama.
Per daugybę pokalbių su gydytojais onkologais ji jau pati tapo retos, dažniausiai į jaunus 15-20 metų jaunuolius besitaikančios ligos žinove. „Osteosarkoma daugiausiai pasireiškia berniukams nuo 15 iki 20 metų. Mergaitėms ji mažiau pasireiškia. Adrijus bendrauja su berniuku, kuris serga ta pačia liga, dėl jos jam amputuota ranka. Tas berniukas irgi pabrėžia, kaip svarbu nenukabinti nosies“, – sakė pašnekovė.

Užsimiršta darbe
Nors namuose stengiamasi nepasiduoti, visgi čia liga apie save nuolat primena. „Sūnaus turi būti geras kraujas, jei tik pablogėja, turime tuoj vykti į Vilnių. Tris kartus per savaitę pas mus į namus atvažiuoja medicinos sesuo, ji paima kraujo, daro tyrimus. Gerai, kad patiems taip dažnai į polikliniką vaikščioti nereikia. Po naujų metų bus pasibaigusios visos chemoterapijos, tada paaiškės, ar liga galutinai atsitraukė, – kalbėjo J. Beniušienė ir pridūrė, kad vieta, kurioje ji gali laikinai užsimiršti, yra jos darbas. – Išeini į darbą, atsipalaiduoji. Užsimiršti. Kai vaikas ligoninėje, žinai, kad jis labai gerose rankose – ten puikūs gydytojai, medicinos sesutės“.
Užsiminus apie itin didelius onkologinių ligonių gydymo kaštus, moteris sakė, jog, ištikus nelaimei, šeima sulaukė pagalbos.
„Mokykloje gimnazijos bendruomenė surinko lėšų. Aš kai kurių aukojusių žmonių net nepažįstu, net nežinojau, kad tuos pinigus rinko. Sužinojau apie tai tik tada, kai paskambino klasės auklėtoja ir paprašė sąskaitos numerio. Esu be galo dėkinga visiems aukojusiems, tikrai“, – kalbėjo sergančio jaunuolio mama ir pasidžiaugė, kad Palangos miesto taryba taip pat skyrė pašalpą.
Valstybė kompensuoja dalį gydymo išlaidų.

Pinigų dar reikės
Visgi, pasak Adrijaus mamos, pinigėlių šeimoje tikrai nėra per daug ir artimoje ateityje jų vėl prireiks. Kelionė į Vilnių kainuoja 400 litų, nes Adrijus autobusu važiuoti negali, nelabai gali sėdėti, todėl reikia specialaus transporto. Adrijus norėtų gero protezo – ateityje vaikinas svajoja išlaikyti vairavimo egzaminą, vairuoti mašiną. Paprasčiausio įsigijimą valstybė kompensuoja, o geresniam jau tenka kišenę patiems ligoniams krapštyti. Nepakanka įsigyti – jį reikia keisti kas 3-5 metus.
„Man gėda prašyti, ypač, kai aplink yra žmonių, kurie gyvena sunkiau. Bet pagalba reikalinga Adrijui, ne man. Todėl privalau peržengti per save ir kreiptis į miestelėnus: „Jeigu galite, padėkite Adrijui...“ – kalbėjo onkologine liga susirgusio jaunuolio mama.
Visi, galintys padėti Adrijui, pinigėlius gali pervesti į asmeninę Adrijaus Beniušio sąskaitą Swedbank. Jos numeris: LT 437300010121630880
Jau užvėrus Beniušių namų duris, dar ilgai skambėjo Adrijaus žodžiai išeinant: „Pasakyk visiems, kad man viskas gerai, aš gyvenu ir gyvensiu.“

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Pas Justiną Masalską, Palangos "tvarkiečių" pirmininką Petras Gražulis, Seimo narys, ilgametis partijos Tvarka ir Teisingumas narys (tiesa, jo narystė buvo suspenduota - L. J.), lankėsi ne kartą. "Pas mane jis yra ilsėjęsis, ir su Birute, su kuria abudu vaikelį pasidarė, yra pas mane lankęsis. Tačiau kaltinimais, kad dabar Petras (Gražulis - aut.) išžagino moterį...


Draugus nelaimėje pažinsi, – šio posakio teisingumu galėjo įsitikinti palangiškė Sigutė Muss, šių metų balandį sulaukusi baisios žinios – jos vyrą Aleksandrą, išvykusį padirbėti į Olandiją, ištiko baisi nelaimė. Patyręs buitinę traumą vyras nuo to laiko žengė daug mažų, bet itin reikšmingų žingsnelių – visko mokosi iš naujo....


Kasmet prasidėjus aktyviajam vasaros sezonui, o jis, panašu, prasidės jau netrukus, praūžus Joninėms, visi ima žvalgytis, kokios gi kainos šiemet Palangoje. Vėl visi imsis už galvų, sakydami, kad sunku ką ir įpirkti didžiausiame šalies kurorte ir geriau traukti į Turkiją, kur viskas pigiau, o gal verslininkai jau imasi protingesnės taktikos ir stengiasi išlaikyti...


Tauragiškis Saulius Bagdonas, leidęsis per Lietuvą dėl vėžiu sergančių vaikų, užsukęs į daugelį miestų – neaplenkęs ir Palangos, – skleidęs žinią, jog prisidėti galime visi, savo žygį baigė. 41 diena, 1300 kilometrų ir daugiau kaip 20 tūkst. eurų vėžiu sergantiems vaikams. Toks yra „1000 km Širdies žygio“ rezultatas.


Artėjant vienai iš pačių gražiausių pavasario švenčių – Motinos dienai – mintys skrieja pas mamas. Būti motina – neabejotinai prasmingas ir pasiaukojimo reikalaujantis kelias, tačiau džiaugsmo ir ašarų kiekvienai mamai Dievulis atseikėja skirtingai. Vienintelė palangiškės Inos Sudimtienės dukra Danielė – ypatingas vaikas. Nors supantį...


Šių metų gegužės mėnesį septyniolikmečiui palangiškiui Adrijui Beniušiui diagnozuota dešinio šlaunikaulio aukšto piktybiškumo (G3) distalinės dalies osteosarkoma. Tokia onkologinė liga dažniausiai kerta 15-20 metų vaikinams. Gydymo eigoje kojos netekęs vaikinas stengiasi į ateitį žvelgti optimistiškai ir apie savo ligą stengiasi...


Tradiciniame ketvirtajame praėjusių metų gruodį Palangos moterų klubo „Lions“ surengtame labdaros vakare „Sapnuok baltai“, kuriame rinktos lėšos palangiškių šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, svečiai buvo itin dosnūs: paaukota apie 10 tūkst. Lt. Dosnių aukotojų ir „Lions“ moterų dėka Deividas Kavalskis ir jo mama gali gyventi savo...


„Mokant dailės mažuosius atsakomybės lyg ir mažiau, nei dirbant su vyresniais – juk jų nereikia egzaminui ruošti. Bet juk labai svarbu – ir sunku – padaryti taip, kad jis gerai jaustųsi piešdamas, kad gerai jaustųsi kurdamas ir neprarastų noro tai daryti“, – įsitikinusi Šventosios pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų vyresnioji...


Kodėl į darželius vaikučius ne visada atlydi ir iš jų namo parsiveda ne mama ar tėtis, o močiutės, seneliai, kiti dėdės ar tetos? Ar todėl, kad tėvai prieš darbą ar po jo nesuspėja laiku to padaryti, ar todėl, kad tas darbas – svečioje šalyje, ir vaikutis auga su jį globojančiais artimaisiais?


„Gal kam nors mano istorija padės? Juk ne aš viena esu turėjusi problemų su savo vaiku“, - teigė palangiškė mama, nuoširdžiai ir atvirai papasakojusi istoriją apie savo dukros paaugliškas bėdas, ieškojimus ir motinišką nerimą.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius