Su nuostabia švente, mūsų mylimos mamos ir močiutės!

Nėra gražesnės metų šventės, kuri taip jaudintų kiekvieno žmogaus širdį, kaip Motinos diena. Joms skiriame gražiausius meilės žodžius, gėlių puokštes ir dovanas už suteiktą gyvybę, už triūsą ir rūpestį, mus auginant. Jos išmokė mus branginti ir mylėti gyvenimą, jį puošti triūso vaisiais. Mes, klubo „Takai per kopas“ literatai, prisimename savo į Amžinybę išėjusias mamas, linkime joms ramybės ir Dievo palaimos, o visoms mamoms, kurios dar triūsia ir augina savo atžalas ar senjorėms mamoms linkime gyvenimo džiaugsmo, žvalios nuotaikos ir sėkmės gyvenimo keliuose. Būkite laimingos ir mylimos mūsų mamos ir močiutės!

                                 neramios dienos
                                 mamos rankos
                                 kvepia rūpesčiu
                                           ---
                                 už lango vėtra
                                 miega vaikystė
                                 supamoj lovelėj
                                            ---
                                 nakties pilnatis
                                 atidaro langą
                                 išeina atodūsis
                                               ......

                            LAUKIMO STEBUKLAS 

                                  šoka žinia

                                  kupina šilumos

                                  moteriškumas

                                  suskambo varpeliu

                                  trapios gyvybės

                                  naujo

                                  prasmingo

                                  linksmo

                                  grūdelio

                               Eglė Baranauskaitė
                ...................................................

                            SAULĖS ŽUVYS...

                Ar žinai, jūra kvepia pavasariu?

                Saulės žuvys saulėlydį neršia...

                Žmoguje – žemės žvejas,

                dvasios vėjai tinklais bangą vejasi... 

                Pėdų pėdos smėlio altoriuje – 

                tavo žodžiai į kranto knygą,

                parašytos sielų istorijos  -

                pasilieka belstis į tylą... 


                 Pavėjui ar prieš vėją – 

                 saulės žuvys saulėlydį neršia,

                 kranto smėliu pėdos nubėga – 

                 taip širdis savo ilgesį vejasi... 

                 Ir pasiima jūra mintis – 

                 jos išeina saulėlydžio pievomis,

                 žmoguje pragysta žuvis  - 

                 jos balsu prabyla tikėjimas... 

                      Adelė Daukantaitė
                    .............................................

                                  BALTI ŽIEDAI MAMAI

 

                Pavasario žemė jau puošias žiedais...
                 Atsimenu, mama, kai mus dar mažus
                 Vedžiodavai parko vingiuotais takais.
                 Kaip buvo mums gera, džiugu ir gražu!
                 Mamos veidą puošė žavi šypsena,
                 O aš, daug priskynusi žiedų baltų,
                 Motulei daviau... Apkabinus mane,
                 Ji glaudė prie savo skruostų šiltų...
                 Daug buvo laimės mamos veide,
                 Spindesio, džiaugsmo ir šilumos...
                 Ir šiandien iš parko su gėlių puokšte
                 Skubu vėl pasveikinti savo mamos.
                 Iš nuotraukos spindi ji meile, gėriu -
                 Baltų žiedų puokštę Motulei skiriu.

                          Irena Eitavičienė
                ........................................................

                 GREITAI KRIS GEGUŽIO ŽIEDLAPIAI 

 

                         Greitai kris gegužio žiedlapiai,

                         Obelys pabals žiedais.

                         Vėl pražys laukuose gėlės,

                         Medumi kvepės laukai.

                         Kaip norėčiau, kad čia būtum tu

                         Eitume abi takais.

                         Kaip norėčiau, kad pražystum vėl 

                         Su pavasario žiedais.

                         Mama - šventas visiems žodis... 

                         Apkabinkime mamas.

                         Kiek jose kantrybės, meilės,

                         Kas paguos jas, jei ne mes?

                         Kaip norėčiau, miela mama,

                         Kad tu būtum vėl šalia,

                         Kad pražystum šį pavasarį

                         Man gražiausia gėlele.....

                         Nijolė Fultinavičienė
                     ...................................................

                                       BUVO GERA

                      Žydi gėlės ant Tavo prijuostės,
                      Tartum gėlės - galvelės vaikų.
                      Gera buvo, kai galvas mums glostei,
                      Šitaip švelniai mokėjai tik Tu.

 

                      Jos žydėjo ir Tavo daržely:
                      Rūtos, mėtos, bijūnų kerai...
                      Tu sėdėjai su savo dukrelėm
                      Tais šiltais pilnaties vakarais.

                      O, kaip gera mums buvo, Mamyte,
                      Paklausyti Tavosios dainos,
                      Kaip bernelį sutikus netyčia,
                      Mergužėlė prie vartų rymos.

                      Nebeliko dainos, nei berželių
                      Ir prijuostė sudilo seniai.
                      Mus išleidus į didįjį kelią,
                      Nutilai amžinai amžinai...

              Marytė Jurgaitytė Žiūraitienė
             .............................................................

                                              MAMA

 

                           Kai grįžti į savo gimtinę,

                           Kur Dubysos žalieji krantai,
                           Tada primena man jie vaikystę.
                           Prieš akis mamos veidą matai.

                           Dangaus mėlis akyse spindėjo.

                           Švelnų žvilgsnį jauti kaip tada,
                           Bet labiausiai mane žavėjo
                           Josios meilė visiems visada.

                           Nesvarbu - naktyje ar dieną -

                           Nesvarstydama bėgo padėt,
                           O laisvesnę minutę kiekvieną
                           Sėdo megzti ar siuvinėt.

                           Žmonės sakė: „Auksinės jos rankos!“
                           Aš sakau: „Jos auksinė širdis!“
                           Jos gerumas, kaip jūros bangos,
                           Liejos liejos aplink į šalis.

                           Ji mokėjo užjausti, mylėti,
                           Gerą žodį ištart kiekvienai.
                           Alkanam duonos riekę atriekti,
                           Nors neliks nė kąsnelio pačiai.

                           Visos mamos pasaulyje geros,
                           Mano buvo geriausia mama.
                           Dabar skamba muzika arfos -
                          Angelų jai skirtoji daina.

                           Laima Kasperavičienė 
               ..................................................................

                                          MOTULĖS VARDAS

                                    Mano mama – Rozalija, -
                                   Jautriai, didingai skamba,
                                    Kaip rožės žiedas dvelkia
                                    Prie gimto kaimo trobos...
                                    Menu – motulė verpia
                                    Prie žibalinės lempos
                                    Ir staklėmis vis audžia
                                   Rietimą baltos drobės.

                                   Gražus motulės vardas -
                                    Jis skamba tarsi kanklės,
                                    Kaip gegužinės giesmės
                                    Ar dainos sutartinės...
                                   Rozalija – tai meilė
                                    Ir darbščios, švelnios rankos,
                                    Kai mus vaikystėj glaudė
                                    Prie mylinčios krūtinės.

                              Albinas Antanas Kazlauskas
                            .................................................

 

                                         MAMAI

                                       O, mama, ir kaip norėčiau 

                                       aš šią dieną

                                       Tave papuošt žibutės žiedeliu

                                       kaip kitados!

                                       Žiūrėki, mama, jau sužydėjo 

                                       baltais žiedais gegužis ir dangus - 

                                       toks švarus, toks mėlynas!

                                       Gegužės rytai saldžiam 

                                       nakties sapne paskendę.

                                       Tu, mama, kažko ilgiesi, nerimauji 

                                       ir kartais liūdi dėl savo vaikų.

                                       Ar Tu, mama, atmeni, -

                                       spragsėjo tuomet lempa žibalinė

                                       ir vėjas siautėjo už sienos.

                                       Tada aš ilgai, ilgai žiūrėjau

                                       Tavo pavargusį veidą.

                                       Sakiau Tau, kad mudu 

                                       gyvensime ilgai, ilgai.

                                       Bet atėjo tokia diena, 
                                       kai Tu man tarei:

                                       ,,Būk laimingas!“

                                       ir palengva geso Tavo akys...

                                   Vytautas Lukšas
                                 .................................................

 

                                                     LELIJA

                                    Toli toli, už žalio miško,

                                    Už jūrų marių dyvinų,

                                    Mergytę mažą pasitiko

                                    Mamos tylusis ilgesys.

                                    Net nuogas lapkritis nušvito,

                                    Suspindo saulė jo veide,

                                    Nutildė vėją,pagrūmojo:

                                    - Nesiauski, gimė lelija.

                                    Užburk ją tylumos šventove,

                                    Kai nakčiai ruoši patalėlį.

                                    Švelnutė lelija pavirs egle,

                                    Nuauski jai namus tvirtovę.

                                    Lapus beržų, kuriuos beviltiškai draskai

                                    Ir raudą rudeninio vėjo,

                                    Paversk šlovingais skambalais,

                                    Ji meilės pasisemt čionai atėjo.

                                    Tu permatomom marškom ją apsiausk,

                                    Lyg burėmis iškelk lig debesų

                                    Ir svajone su ja pasidalink,

                                    Kad laimės reik ieškot kartu.

                                   Anelė Emilija Mažeivaitė
                           ............................................................

 

                                              AŠ – MAMA

                          Aš – mama! – Ir aš viską galiu,
                          Meilės dieną kiekvieną kuriu.
                          Galiu apkabinti ir viską suprasti,
                          Be žodžių nuraminti, įkvėpti, pakelti.
                          O Motinos dieną aš tyliai linkiu:
                          Tebūnie vaikai laimingi ir aš kartu,
                          Nes Mama – tai meilė kasdien be ribų;
                          Tai rankos, kurios visad būna kartu.
                          Aš – Mama! 

                            Tai nuostabi dovana,
                          Kurios nei laikas, nei vėjai
                          Nepakeis niekada.

                              Janina Narvilienė
                       .............................................................. 

                       TOKS ARTIMAS TOLIMAS

                                          KELIAS

 

                    Kasdien mintimis jį minu

                    Ir žodžių skambučiais kas rytą,

                    Mamyt, pas tave ateinu....

                    Toks artimas, tolimas kelias

                    Žibuoklių puokštelę nešu

                    Šviesos spindulėlį, kaip bangą

                    Kas rytą mamytei siunčiu.

                                  **** ****

                    Toks tolimas kelias

                    Link tavo būties

                    Žinau tu mamule

                    Kasdieną meldies.

                    Toks artimas kelias

                    Prie tavo širdies

                    Ir vėl pasilgau

                    Aš tavo peties.

                    Žodžius aš kartoju

                    Švelnumą siunčiu

                    Dievuli brangiausias,

                    Nereikia kančių.

                    Palengvink jos dalią,

                    Suteiki vilčių!

                    O Angele, sarge

                    Tave aš meldžiu!

                    Ir vėl pasilgau,

                    Ir vėl aš liūdžiu...

                    Suteik jai ramybės

                    Paberk man vilčių!

                    Per sodų žydėjimą

                    Eiti kartu.

              Alma Panebažytė - Viskontienė
            ...............................................

                                                    LAIŠKAS MAMAI

                                   Būk sveika, mieloji mano sengalvėle,
                                  Nuoširdžiai šiandieną sveikinu Tave,
                                  Siųsdamas skaisčiausią saulės spindulėlį,
                                  Tesukels jis džiaugsmą Tavo širdyje.

                                   Ačiū, kad ištvėrei tą neramų laiką,
                                   Kad tada ieškojai, mama, išeities,
                                   Kai mane lankyti Tu kasdieną stengeis
                                   Ir teikei kas kartą man šviesios vilties.

                                   Ta viltis anuomet buvo lyg be galo,
                                   O krūtinėj daužės nerami širdis.
                                   Aš prakeikt norėjau savo norą alui,
                                   Nes kasdien bedugnėn mane traukė jis.

                                   Kaip gyventi reikia, nebemokyk, mama,
                                   Nes tikiu, kad kelias atgal nebeves...
                                   Jei duobėn aš krisčiau kada nors iš naujo,
                                  Reiškia, nusikaltęs, mama, prieš tave...

                                    Jonas Pivoris
                              ...................................................................

                                                           SU GROŽIU

                                        Juk, mama, grožis Tau kirbėjo,

                                        Nors ir pavargus vis mezgei,

                                        Raštuotom pirštinėm, megztukais

                                        Dukras, anūkes vis rėdei.

                                        Nuo saulės apsigint rugpjūty –

                                        Gebėjai skrybėles nupinti,

                                        Nakty prisėdus knygą paskaityti,

                                        Iškepti juodą duoną, ja vaišinti.

                                        O, mama, kaip gražiai Tu audei,

                                        Visgi audimui stigo laiko.

                                        Reikėjo apsiliuobt, daržus ravėti,

                                        Dargi kaip lažan kolūkin suspėti.

 

                                        Darbų galybė, bet nedejavai,

                                        O, mama, kaip Tu sugebėjai?

                                        Galbūt, kad išmintį, ramybę

                                        Giliai apgaubusi savy turėjai.

 

                                        Eduardas Povilaitis
                                      ………………………………………………

 

                                            PAVASARIO ŽINGSNIAI

                                   Pavasaris linksmai žingsniuoja

                                   Lietuvos takais,

                                   Baltais obels žiedeliais

                                   Nubarstytas.

                                   Jis kviečia

                                   Mylėt gyvenimą karštai,

                                   Šypsotis pasauliui

                                   Ir džiaugtis saulės spinduliais.

                                   Žydras ir giedras dangus

                                   Kviečia mus

                                   Pajusti žemės pulsą
                                   Ir saulės spindulius pajausti.

                                   Pavasaris kartu su mumis

                                   Pasitinka 

                                   Svarbią visiems metų šventę – 

                                   Motinos dieną...

                                   Nijolė Prušinskaitė-Bagdonienė
                                  ...............................................

 

                                          LAIŠKAS MAMAI

                           Kaip tave pavadinti, Mamyte?

                           Žydinčių pievų sese,
                           Lietaus lašų veidrodžiuos 
                           Savo veido ieškojai...

                           Kaip tave pašaukti, Svarbioji?
                           Šventų nešventųjų dukra...
                           Už meilę, už duoną, už gyvenimą teigųsį grožį,
                           Savo širdį aukojai...

                           Kaip tave nuraminti, Mamyte?
                           Rūpestingoji patarėja,
                           Mes užaugome didelės gėlės,
                           O tu - vis savo sielos melodijas groji... 

                           Ką tau padovanoti, Brangioji?
                           Gal  daug degančių saulėlydžių horizontuos,
                           Gal ramybės, stiprumo, pilnatvės,
                           Dar jazmino žiedų Tavo gatvėj?.. 

                                         Zita Pukinienė
                              ................................................
                                                TU ATEINI

                                  Iš tos versmės ir amžinybės,

                                  iš ten, kur žvaigždės krenta,

                                  Tu prisipildžiusi šventumo ir gerumo... ateini.

                                  Iš tos vaivorykštės spalvų 

                                  su lietumi, giedra ir saulės patekėjimu,

                                  Tu prisipildžiusi šviesos ir meilės... ateini.

                                  Iš tos Šventovės ir iš tos Gimtinės,

                                  su obelų žydėjimu ir bičių dūzgimu,

                                  jau prisipildžiusi pavasarių ir vasaros žiedų ...Tu ateini.

                                  Iš to tekėjimo gilaus, kur upė suka savo melsvą vingį,

                                  iš Tėviškės ,iš Gimto Krašto,

                                  Tu ateini - pilna gaivumo ir nepakartojamai graži ...MAMA.

                                          Stefanija Šaltienė
                                    ..................................................................

 

                                                              MAMAI

                       Mama! Metai sidabru jau papuošė tau plaukus,

                       O tu vis jauna, lyg metų tiek nelaukus...

                       Atrodo, tavo nugaros metų našta neslėgė,

                       Net rūpesčiai nespaudė, aplenkė net bėdos.

                       Tu kaip ir bitė dūzgianti ta neramioji,

                       Vos rytas tik praaušta, tuoj ant kojų stoji

                       Ir taip  per visą dieną vis skubi, tarsi nespėtum,

                       O vakare susirenkam prie krosnies- įprastinėj vietoj.

                       Rankos. Mielos, geros, švelnios rankos,

                       Lyg gyvačiukės raukšlės delnuose tau rangos,

                       Ir noris apkabinti, išbučiuot kiekvieną brūkšnį

                       Tavam delne. Ir nuovargį pajusti.

                             Janina Vambutienė
                     ................................................................

                                              MAMAI

 

                                Ateis  vėl gegužis,

                                Mamytės diena,

                                Žinau, tu tą dieną

                                Nebūsi viena.

                                Ant kapo gėlės,

                                Gražiausi žiedai -

                                Jungtis tarp mūsų

                                Malda, dangus

                                Ir Dievulio namai.

                                Be tavęs namai nejaukūs!

                                Kažkoks keistas jausmas,

                                Sugrįžtančios laukiu!

                                Ir ašara krenta

                                Sūri iš akių...

                                Su tuom, kas yra,

                                Susitaikyt turiu.

                      Petras Vitkus
                .........................................................

Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai

                    Kitų palangiškių eilėraščiai Motinos dienai:

                                                                PAVASARIS

                       Ievos pražysta jam apsilankius

                       Obelys vyšnios dabinas

                       Žemė garuoja tarsi dejuoja

                       Kai plūgas į ją kabinas

                       Tarsi prie motinos vaikas

                       Po kelionės ilgos

                       Plūgas per žiemą ilsėjęs

                       Vėlei dirvonus vagos

                        Pavasaris eina

                        Pavasaris beldžias

                        Į mūsų kiekvieno širdis

                        Jis atneša džiaugsmą, o kartais nelaimę

                        Bet vis tik palieka viltis

                       Neskubink tu manęs

                        Pasakė ji

                        Jausmas paslėptas giliai širdy

                        Atves pas tave, ar girdi?

                        Neskubink tu manęs

                        Prašau tavęs

                        Neskubink tu manęs

                                                                           MAMA

                      Tavo rankas jaučiau tuomet

                       Kai po stalu tilpau

                       Prisimenu ir tuos laikus

                       Diržu kada gavau

                       Iš rankų tų pačių

                       Aš valgiau duoną ir žaidžiau

                       Mama su tavo rankom

                       Jos buvo raukšlėtos jaučiau

                       Kai glostei jom galvą

                       Prabėgus metams kai paaugau

                       Žinojau kokia kaina

                       Tos rankos davė duoną man

                       Ir viską ko reikėjo

                      Nuo savo burnos atitraukus

                      Duonos kąsnį man jos atidėjo

                       Visad buvo jos šalia

                       O gal tik taip atrodė

                     Bet kas gi kitas jei ne jos

                     Gyvenime globojo

                     Už viską mama ką davei man

                     Aš ačiū Tau tariu

                     Kad dienos būtų visad šviesios

                     Ir veidas be raukšlių

                     Kostas Raskauskas

                     Balta skarelė

                    Iš mano sapnų išnirai balta skarele

                    Tokią pat turėjo tavo mama ir močiutė 

                    Sodų žydėjime pasislėpei –

                    baltoj spalvoj – amžinybės švytury

                    šviesti ir degti

                    saugoti ir neleisti paklysti

                    mums, pasilikusiems laukti savo eilės

                   Sakai –

                   kabintis už savo žvaigždės

                   kai sunku, kai norisi staugti vilku

                   ar džiugu – dalinkis tuo su manim

                   Mama –

                   tu

                   deimantas mano

                   kitų neturiu  ir netrokštu

                   tuštybių mugėse – manęs ten nėra

                   Dėkoju likimui,–

                  Atėjai gera tartum fėja

                  Bridai pasipuošusi balta, balta  skarele

                  Laiminai Žemę, savo vaikus

                  ir pasislėpei  obelų žieduos

                  mano sode.

                  Ačiū tau, mano MAMA

                  Irena Valužė