Su švente, mieli tėčiai, seneliai ir globėjai!

Eiklus pavasario žirgas, gegužės mėnesį paminėjęs Motinų, Močiučių ir Globėjų bei šeimos ir vaikų dienas, su nauja energija birželiui atneša Tėvo, Senelio ir Globėjo šventę, kurią pažymėsime su didele meile ir pagarba savo Tėvams, suteikusiems mums gyvybę, auginusiems dorais žmonėmis ir įskiepijusiems meilę gimtajam kraštui, savo kalbai ir papročiams. Mėnesio viduryje prisiminsime ir liūdnus įvykius – Gedulo ir Vilties dieną. Mėnesio pabaigą vainikuos ir graži Joninių šventė. 

Mes, literatai, savo eilėmis sveikiname visus Tėvus, Senelius ir Globėjus, linkime daug laimės gyvenime, stiprios sveikatos, sėkmės darbe bei kūrybinėje veikloje. O išėjusiems į Amžinybę linkime Dievo palaimos ir ramaus poilsio.  

         ***
motinos akys
užsiveria praeities takais
vėlyvas ruduo

         ***
ilgesio lašas
įkvėpė paieškoms
prasmės grožio
įkalinto į prisiminimus
davusius sparnus
           Eglė Baranauskaitė
.............................................
              ILIUZIJA

Sutemų apgaubty išsisupo
Ilgesingų dienų praraja.
Jų aiduos tyliai siela parklupo 
Ir atsidavė nakčiai nuoga.

Čia ji drieksis svaiginančiais toliais,
Atminties išvagotais keliais.
Aš artėsiu skubėdamas uoliai, 
Kad pažvelgčiau į ją neramiai.

Ir jei kartais kvailai pasiklysiu,
Nepaliksiu iliuzijos šios.
Net jei grožis netyčia ims vysti, 
Dar ne sykį naujai išbujos... 
               Mantas Bublys
....................................................
                     

                    ***

Mano sodo merginos,

sodo tyrosios motinos,

žieduose esat gimusios - 

žemės rankų malonėje...

Braška pumpuro įsčios - 

nežinau, ar jums skauda,

bet manoj moterystėje

spalvos sukalba maldą... 

Petro raktai žegnoja

saulės kelią į širdį - 

atrakina, rakina

žalio diemedžio žingsnį... 

O rytoj pienių laukas

apsirengs geltonai

ir tos inkilo kalbos - 

klega savo vaikais...

Vyšnios žiedlapius baltus 

vėjas lūpom bučiuos...

Ak, šis jausmas nekaltas!

Akys jo ežeruos... 
         Adelė Daukantaitė
...............................................

PIENĖS  ŽYDĖJIMAS

Pievoje prie miško, tarsi žiburėlis,

Su gelsva  suknyte saulėje žaidžiu.

Kai mane nuskinsi, medumi kvepėsiu,

Delnuose nušvisiu saulės lašeliu.

Neužmink manęs tu, aš ilgai žydėsiu.

Žvaigždele geltona šviesiu tamsoje.

Vėjas dar bučiuoja mano liaunus  žiedus,

Dar šiek tiek puikuosiuos gelsva suknele.

Kol esu, kol žydžiu, čia dar mano laikas,

 Kol mane bučiuoja saulė spinduliais,

Neišvyk svajonių, jos skraidys, nors rūkas,

Kaip pūkai gėlelės, rudenio laukais.

...................................

Pilna pieva pienių vyno,

Apsvaigau  nuo jo gausumo,

Ne nuo vyno, ne nuo vyno,

O nuo pienių geltonumo... 

               Nijolė Fultinavičienė
........................................................................
AR DAUG ŽMOGUI REIKIA?

Ar daug žmogui reikia?
Tėvelio tvirtumo,
Mamos šilumos
Ir lauko gėlytės
Be galo kvapnios,
Brandaus rugio pėdo
Duonelės skalsios,
Rudens obuolių,
Žiemos balto sniego
Pusnynų gilių.
Dar reikia rėželio
Žemelės juodos,
Kad galvą priglaustų
Po kelionės ilgos.
....................................
Kiek daug žmogui reikia!
          Marytė Jurgaitytė – Žiūraitienė
..........................................................
                        TĖTUŠIS

Tėtušio veidas – nugairintas vėjo,
Sugrubusios rankos nuo sunkių darbų...
Daug gyvenimo metų praėjo,
O širdy visada jis guvus.

 

Po sena obelim atsisėdęs
Tarp pavasario baltų žiedų,
Jis, ant kelių armoniką pasidėjęs,
Groja, linguoja, dainuoja kartu.

Šalia jo, pievelėje, laksto

Mažų vaikaičių linksmas būrys.
Jų tėveliams gerasis senelis -
Pagarbos, meilės, orumo pavyzdys.
          Laimutė Kasparavičienė
.........................................................
         TĖVO VARDAS

Nuo sienos iš portreto 
Skvarbūs tėvo žvilgsniai
Žvalgos kambarėly
Tarsi kažko lauktų...
Gal duris atvėrus,
Vaikų rankos, šypsniai
Vėl jį apkabintų
Ir meiliai pašauktų?..

Juk tėvo vardas – šventas,  
Stanislovu vadino...
Kasmet pradžioj gegužės
Vainikais puošė staktą...
Ateidavo kaimynai
Pasveikint su vardinėm,
Aukštai taures pakėlę,
Linkėjo daug sveikatos.

O tėvas plušo, triūsė,
Jėgų nepagailėdams,
Kaip sugebėjo, nešė
Vaisius šeimos aruodan...

Bet nebūtis sustabdė

Pusiaukelėj jo pėdas,
Ir liko nebaigti
Darbai, troškimai, godos...
        Albinas Antanas Kazlauskas
........................................................
                                                                          TĖVUI
Mielas Tėve, dažnai prisimenu jaunystės metus, kai mudu sėdėdavome sodo paunksmėje, klausydavome paukščių čiulbėjimo ir kalbėdavome apie orą, ūkiškus darbus ir šios vasaros derlių. O Tu, giliai susimąstęs, žvelgei į prinokusius obuolius ir kriaušes...  Jie, supami stiproko vėjo, krito į vešlią žolę. Tuomet sakei, kad krinta ne vaisiai, o žmogaus gyvenimo metai, kurių jau negali sugrąžinti. Praėjo daug vasarų ir aš, jau sulaukęs Tavo amžiaus, suprantu, kiek daug tiesos slypėjo Tavo pasakytuose žodžiuose. Dažnai mintyse prisimenu savo Tėvus, kurie buvo paprasti ir darbštūs kaimo žmonės, mylėjo gyvenimą,  šeimą, savo vaikams įskiepijo meilę žemaičių žemei, kalbai ir paliko šviesius prisiminimus artimųjų širdyse. 
                                                                                                                               Vytautas Lukšas
.............................................................................................................................................................
JUODI PERLAI

Nemylėjau savęs
Nei dieną, nei naktį.

Virė kraujas,

Liepsnojo kūnas.

Rinkau naktis

Kaip juodus perlus,

Norėjau vėrinį suverti,

Išsaugoti jų vertę

Kaip šventus namus.

Bet perlai netikri -

Mintis apkarto,

Lūpos pagirdytos pelynu.

Prigesusias akis

Užtvindžiau vandeniu,

O perlų vėrinys -

Tegu nuskęsta jis lagūnoj.

          Anelė Emilija Mažeivaitė

......................................................
                               ***

Kai alyvos pražysta senajam sode,

Obelys baltą tylą barsto kiemuose.

Aš vis dar girdžiu tavo žingsnį,

Lyg vėjo gūsį savo namuose.

Kur rankos laikydavos vyšnių pavėsy,

Kur juokas skambėjo tarp spalvotų šakų,

Dabar tik alyvų kvapas prie lango,

Primena man-kaip stipriai myliu.

Ir kai obelys žydės ligi ryto,

Galbūt sugrįši tarp žiedų,

O jei ne - liksi pavasario vėju,

Gražiausiu ilgesiu mano dienų.

           Janina Narvilienė 
...........................................................  

                      PALAIMA

 

Žiūrėti į saulę, į jūros bangas,

Žiūrėti į kopas ir smėlio rankas.

Kokia tai palaima ir meilės jėga,

Tas jausmas kaip vėjas užplūsta staiga.

Ateina į širdį, į sielos namus

Gerumas apgaubia kaip giedras dangus.

Paglostyti paukštį, panert į gelmes

Užuosti, paliesti kvapus ir spalvas.

Išgirsti, pagauti tas vėjo dainas,

Erdvėj pamatyti svajones gilias.

Gyventi darnoj su savim ir gamta,

Tikėt žmonėmis ir visa Visata.

 

Aš pėdsakus džiaugsmo

Kaip žemuogių uogas ant smilgų veriu 

Ir gaivą, ir kvapą pajūrio nešu,

Kad tik nepritrūkčiau gyvybės veržlios!

Aš Vasaros saulei kaip Dievui meldžiuos.
              Alma Panebažytė – Viskontienė
.................................................................
      SKRAISTĖ LIETUVAI

O, Lietuva, kokia graži Tu,

Nesvarbu, koks tai metų laikas,

Ar vasara, ruduo, žiema,

Pavasaris žieduos apkvaitęs.

Žiema su speigu pabaugina,

Sniegą dangus išbarsto,

Vėjas net pusnis būdavoja,

Šerkšna medžius apkarsto.

Kai saulė rudenį pavargsta,

Žvarba ima lankytis,

Įspėja,- greitai bus žiema,

Reik maisto atsargai taupyti.

Iškilus saulei į aukštybes,

Parodžius savo galią,

Darbų ir švenčių lauks daugybė,-

Tai vasaros turtų dainelė.
            Eduardas Povilaitis
…………………………………………….

PAVASARIS PASITINKA VASARĄ

 

Lietuvos keliais

Pavasaris žingsniuoja,

Pasipuošęs medžių lapais žaliais

Ir gėlių žiedais.

Jis ramiai laukia vasaros gražios,

Kuri atneš dienas saulėtas ir svarbią šventę – Tėvo dieną.

Visi mes džiaugiamės pavasariu smagiu 

Ir laukiame vasaros saulėtos.

Mes girdime žodžius:

Šypsokitės saulei, palaukės berželiui.

Rytmečio rasą bučiuokit ir žemę švelniai palytėkit,

Su ja jūs tik augat, gyvenat joje.

Šypsokitės saulei, žemei

Ir daigui laukų,

Žmogui šypsokitės

Ir laukit vasaros gražios.

Vasara sveikina visus ir primena,

Kad su ja žygiuoja

Labai svarbi šventė – Tėvo diena,

Vasara šypsosi Tėvui ir puošia šalį saulės spinduliais.

      Nijolė Prušinskaitė - Bagdonienė
....................................................................................

            TĖVAS

Kai obelys švyti
Ir sodai gerumo pilni,
Kai čiulba, kai žydi,

Tada – viskame buvau:
Su Tėvo darbais dainavau,
Su alyvų žiedais skridau.
Ach, kaip kilminga,
Kai žiedlapiai sninga,
Kai kvepia žolė nupjauta,
Kai spindi žvaigždė ir rasa...
Ten – Tėvo akmuo,
Ten – Tėvo vanduo,
Ten – Tėvo gimtinė,
Ten – Mano Tėvynė!
         Zita Pukinienė
................................................

                       TĖVYNĖ

Tėvynė - tai žemė po pėdom basom,

kur pirmas žingsnis auksinėm dienom,

kur saulė leidžiasi daug gražiau

ir žvaigždės šviečia ryškiau ir arčiau.

Spalvingos upės vingiuoja į tolį,

ten laikas plaukia kitaip.

Žydintys sodai- vaikystės rojus,

širdis nori grįžt su sparnais.

 

Protėviai šaukia iš laiko tylos,

jų pėdos įspaustos giliai atminty.

Per ugnį, šimtmečių tamsą

jie saugojo žemę, saugojo kalbą.

Stiprybė jų teka per laiką į mus,

versmės šaltinis - amžinas,

kaip liepsną nešė kalbą delnuos,

knygas slėpdami šventuos namuos.
             Stefanija Šaltienė
............................................................
                                 TĖVUI

Kaip skrajūnai paukščiai lekia dienos, metai.
Nusijuok, jaunystę! Dar sustok, palauk!
Ilgas tavo kelias, skaičiais nužymėtas,
Praeitin pažvelgus, metų buvo daug.

Vasaros kvatojos ir gėla alsino,
Naktys tos bemiegės, ilgesys širdy,

Bet te šiandien džiaugsmas liejasi krūtinėj,
Ašaros ir skausmas lieka praeity.

Metai tesišypso, meilę te dalina
Ir žiema vasariais teatbris kasmet.
Te jaunystės meilė kaip midus svaigina,

Tegu dainos niekad neapleis tavęs.
            Janina Vambutienė
............................................................ 

                                                                    Palangos literatų klubo „Takai per kopas‘ kūrėjai