Už nugaros palikusi 90 metų nieko nekeistų – tik Lietuvą dar stipriau mylėtų

Palangiškė Bronislava Gabrėnienė neseniai šventė gražų jubiliejų: aktyvi visuomenininkė, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų, Laisvės kovų sąjungos, Sausio 13-osios brolijos narė sulaukė 90-mečio. Nors gyvenime teko patirti ne vieną sunkų išbandymą, pajusti gyvenimo tremtyje skonį, Lietuvos laisvės kovų dalyvė tikino, jog, pasukus laiką atgal, nieko nekeistų. „Nebent dar stipriau Lietuvą mylėčiau“, – prisipažino B. Gabrėnienė.

Padėjo partizanams
Aktyvi visuomenininkė teigė gimusi ne Palangoje – į kurortą likimo vingiai atvedė gerokai vėliau. Panevėžio rajone, Ėriškių kaime gimusi pašnekovė, dar būdama visai jauna, už ryšį su partizanais gimtinėje buvo areštuota ir nuteista. „Mane nuteisė dešimčiai metų – visus mus išvežė į Vorkutą. Tada buvo rugpjūtis, o tų metų rugsėjį man suėjo dvidešimt“, – į skausmingus praeities prisiminimus leidosi B. Gabrėnienė.
Gyvenimą griaunantis nuosprendis buvo priimtas už tai, kad pašnekovės tėvų šeima ir ji pati rūpinosi partizanais. „Ten, kur gyvenau, vyko kova, netoli buvo miškas. Mes labai daug padėdavome partizanams, juos slaugydavome, gamindavome valgyti, jie lankydavosi pas mus namuose“, – pasakojo pašnekovė. Tą dieną, kai B. Gabrėnienė buvo suimta, sodyboje gydėsi vienas miško brolis. „Mus apsupo. Tas partizanas, kuris pas mus buvo, turėjo granatą. Jis sakė, kad gyvas nepasiduos, todėl susisprogdino – granata jam nutraukė galvą. Mano tėvelį kieme labai sumušė. Mamai ir sesei pavyko pabėgti, o mane ir tėtį suėmė ir išvežė į Ramygalą“, – apie šeimą ištikusį tragišką likimą kalbėjo palangiškė. Pasak pašnekovės, Ramygaloje jos laukė nepavydėtina dalia – kankinimais buvo siekiama išgauti, kas buvo tas sodyboje gydęsis partizanas. „Neišdaviau, nes būtų ir jo šeimą išvežę“, – pasakojo B. Gabrėnienė.

Ištrėmė į Vorkutą
Šiurpūs išbandymai nesiliovė ir vėliau. „Kai aikštėje suguldė visus partizanus, man prie smilkinio pridėjo šautuvą ir grasino nušauti, jei nesakysiu, kas jie. Pažinau tuos partizanus, bet neišdaviau, nors Ramygaloje mane labai kankino ir mušė, o Panevėžyje vyko teismas. Paskui vežė į Vilnių, kur labai norėjau sutikti tėvelį“, – prisiminė pašnekovė. B. Gabrėnienės tėvas po žiauraus sumušimo tuo metu buvo gydomas ligoninėje Vilniuje. „Jam buvo labai sudaužyta galva, todėl niekas jo jau neteisė, kadangi jau buvo neįgalus – po metų tėtį išleido. Grįžo žmogus be sveikatos, bet dar kurį laiką pagyveno. O mama su sese ilgai slapstėsi, paskui, pradėjus kurtis kolūkiams, sugrįžo“, – sudaužytų likimų šipulius dėliojo pašnekovė.
B. Gabrėnienė pasakojo su partizanais ryšį palaikiusi net būdama kalėjime. „Buvo toks išdavikas, kuris tardymuose tikino, kad mane matė miške, tai aš apie jį partizanams pasakiau, – pasakojo pašnekovė. – Mano slapyvardis buvo Aušrelė, ir politinės kalinės mane taip vadindavo“.
O vėliau jaunutė mergina buvo išsiųsta į tremtį. „Kai teisė, ten buvo ir dvi mano krašto mergaitės – jų broliai buvo partizanai, bet mes neišsidavėme, kad esame pažįstamos, todėl mūsų bylų nesusiejo į vieną, ir mus teisė atskirai. Visas išsiuntė į Vorkutą“, – prisiminimais dalijosi buvusi tremtinė. Pasak pašnekovės, kelionė buvusi ilga ir varginanti. Svetimas miestas atvykėlius pasitiko atšiauriai: „Ten jau buvo gruodas, pradėjo snigti, o išvykdami Lietuvoje palikome vasarą“.

Kentė alkį ir badą
Atvežtas moteris paskirstė po darbo vietas: vienas įdarbino ligoninėje, kitas – siuvykloje. Tarp pastarųjų, kadangi mokėjo siūti, pateko ir pašnekovė. Ilgaamžė neslėpė – lengva nebuvo: nuolat trūko maisto, tremtiniams teko kęsti alkį ir badą. „Paskui jau užsidirbdavome duonos – jei išdirbdavai normą, gaudavai 800 g duonos“, – kalbėjo buvusi tremtinė.
Vorkutoje tremtiniai buvo apgyvendinti lageriuose – vyrai ir moterys gyveno atskirai. „Nors gyvenome atskirai, bet eidavome į bendrą valgyklą. Čia sutikau ir pažinau daug puikių žmonių: valgykloje dirbo Sinkevičius, kuris vėliau Stakliškėse įkūrė gamyklą, Šurkus, karininkas Žebriūnas, Indra – bet jis buvo neteistas, todėl, nepraėjus penkeriems metams, jį paleido. Paskui jau atskyrė vyrus ir moteris. Mes turėjome nešioti numerius, šaukdavo ne pavardėmis – ant kaktos, rankovės ir nugaros turėjome numerius. Neleisdavo moterims susitikti su vyrais – sugriežtino režimą“, – prisiminė pašnekovė.
Tremtyje B. Gabrėnienė sutiko ir savo būsimą vyrą. Ji pati tuo metu dirbo siuvykloje, o būsimas sutuoktinis liejo prakaitą šachtoje, nutolusioje nuo Vorkutos apie 20-30 kilometrų. „Mano viršininkas buvo labai geras. Jis sako, tegu tavo vyras atvažiuoja į Vorkutą. Aš turėjau nusipirkusi tokią bakužę, tai joje mes ir apsigyvenome. Susituokėme“, – mintimis į praeitį grįžo buvusi tremtinė. Atšiauriojoje Vorkutoje šeima susilaukė sūnaus Sigito – mama pasakojo, jog auginti mažylį buvę labai sudėtinga: „Namuose prie sienos prišaldavo vaiko plaukai – labai šalta buvo, labai daug sniego. Jei būdavo du mėnesiai vasaros, tai ir viskas“. Vėliau pora susilaukė ir antro mažylio, tačiau norėdama, kad vaiko biografijoje nebūtų minima Vorkuta, motina gimdyti važiavo į Kauną, o paskui su sūneliu vėl grįžo į atšiaurų kraštą.
Gyvendami tremtyje lietuviai nė akimirkai neprarado vilties sugrįžti į tėvynę. „Mano vyrui tremtis buvo skirta iki gyvenimo pabaigos, bet mes vis tiek tikėjome, kad grįšime namo“, – kalbėjo pašnekovė.

Grįžo į Palangą
Ilgą laiką tremtiniai gyveno spygliuota tvora aptvertoje teritorijoje – tai pasikeitė tik po J. Stalino mirties. „Po dešimties metų nuo ištrėmimo mirė Stalinas. Tada pradėjo mus išleisti už zonos, sumažino bausmę, bet man ir taip bebuvo likę šeši mėnesiai, tik buvo paskirti penkeri metai tremties be teisės grįžti į Lietuvą“, – pasakojo tremtinė ir pridūrė, jog nors J. Stalinui mirus tremtiniams buvo suteikta nemažai lengvatų, tačiau išleisti už vielų tvoros, zonos, jie negalėdavo lankytis kine, restoranuose ir pan.
„Vyras buvo nuteistas 25 metams, jam sumažino laiką – numetė 15 metų teistumo, bet be teisės grįžti – vėliau ir tai panaikino. Iš pradžių išvažiuoti negalėjome – kiekvieną savaitę, vėliau kas mėnesį turėjome ateiti atsižymėti. Nepaisant to, visada tikėjome, kad grįšime“, – sakė pašnekovė.
Praėjus dar kuriam laikui, B. Gabrėnienė jau turėjo teisę vykti į Lietuvą. „Grįžau, kai man jau buvo 30 metų. Parvykau į Palangą, nes čia buvo mano vyro tėviškė. Grįžau be vyro, bet su dviem sūnumis, kuriems tada buvo šešeri ir treji metai“, – prisiminimais dalinosi buvusi tremtinė.

Užsispyrė pasilikti
Iš tremties grįžusią dviejų sūnų motiną tuometinė Palanga pasitiko nesvetingai. „Manęs neregistravo, sakė, važiuok, iš kur atvykusi – tavo vyras ten, tu neturi teisės grįžti. Bet aš užsispyriau: sakiau, aš čia turiu kur gyventi. Nuvažiavau į Vilnių pas ministrą, jis pasakė, kad turi sugrąžinti ir mano vyrą, kad viena negaliu čia būti. Vis dėlto po metų leido man Palangoje prisiregistruoti. Kai tai įvyko, vyras pradėjo siekti, kad jį išleistų į Lietuvą. Ir jį paleido – 1965 m. jis grįžo. Nuo tada ir gyvenome čia, Palangoje“, – apie naują pradžią tėvynėje kalbėjo pašnekovė.
Grįžęs B. Gabrėnienės sutuoktinis neužsidarė tarp keturių sienų – dešimt metų jis buvo tremtinių pirmininkas, aktyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose. Nuo savo vyro neatsiliko ir žmona. „Pradėjome visur dalyvauti: vykdavo susirinkimai, mitingai, visur važiuodavome su vėliavomis – tuo metu tremtiniai buvo labai aktyvūs. Visur pradėjo kurtis tremtinių draugijos, mes su jų nariais susipažinome, vyras statė paminklus. Prie tos veiklos ir aš prisidėjau: pastatė paminklą prie senosios vaistinės – iš ten tremdavo žmones, Irena Galdikaitė pastatė kryžių, o mano vyras šalia pastatė akmenis su vietomis, į kurias lietuviai buvo ištremti, paminklą žuvusiems „Kardo“ rinktinės partizanams, už savo lėšas savanoriams paminklą Būtingėje pastatėme – daug ką nuveikėme. Bet dabar mano vyras jau miręs, iširo mūsų organizacija, susiskaidė“, – apgailestavo tremtį išgyvenusi palangiškė.

Per mažai branginame laisvę
Ne vieną sunkų išbandymą patyrusi tremtinė teigė, jog šiandien žmonės per mažai brangina ir vertina sunkiai iškovotą Lietuvos laisvę. Pasidžiaugusi, kad jaunimas vis labiau atsigręžia į senąsias vertybes, pašnekovė teigė, jog patriotizmo tarp lietuvių vis dėlto mažoka. „Per mažai vertina. Nors dabar jau pradėjo jaunimas eiti į bažnyčią – pati ten vaikštau, tai matau, kad nemažai susirenka. Manau, jei prireiktų, atsirastų tokių, kurie stotų į gynėjų gretas“, – sakė B. Gabrėnienė. Pašnekovės nuomone, tautai stipriai pakenkė sovietinis režimas: „Žmonės keiktis išmoko, atsirado skyrybos, žmonės susipriešino“.
Pasiteiravus, kas padėtų įskiepyti lietuviams daugiau patriotizmo, buvusi tremtinė teigė, jog jį ugdyti reikia pradėti nuo mokyklos. „Daugiau mokyklose turėtų mokyti tėvynės meilės, visuomenė turėtų susitikti, bendrauti, nepamiršti istorijos, praeities, skaityti apie tai knygas, domėtis. Anksčiau žmonės labiau bendraudavo, susieidavo sekmadieniais, vaikus labiau mokė tikėjimo, gerumo, o dabar tai daro rečiau. Labai daug pavydo, blogio yra“, – kalbėjo ilgaamžė.

Giminėje buvo ilgaamžių
Klausantis šios šviesaus proto, jaunatviškai atrodančios likimo nelepintos moters, sunku patikėti, kad jai – 90 metų. Pašnekovė teigė, jog giminėje ji – ne vienintelė, sulaukusi tokio garbingo jubiliejaus. „Mano mamytė mirė sulaukusi 83 metų, jos senelis – šimto. Mamytės brolis, kuris buvo Amerikoje, taip pat mirė būdamas šimto metų, viena jos sesuo sulaukė 93. Ir iš tėvelio pusės buvo tokių, kurie sulaukė šimto metų – toks buvo ir mano tėvelio tėvas, kuris mirė jau perkopęs šimtmetį. Prisimenu, aš dar vis pykdavau, nes jis rūkydavo pypkę“, – šypsojosi ilgaamžė.
Pašnekovė svarstė, kad ilgam amžiui įtakos gali turėti ir žmogaus pasirinktos vertybės – pati ji prisipažino širdyje niekam pykčio nelaikanti, atleidusi netgi savo skriaudėjams. „Esu tikinti, labai meldžiuosi. Ir lageryje vadovavau maldai. Labai gražų balsą turėjau, chore giedojau nuo mažų dienų. Ir tremtyje dainuodavau, o grįžus į Lietuvą mūsų susirinkimai neapsieidavo be himno – aš užvesdavau. Mokėjau ir tebemoku gražių dainų“, – pasakojo B. Gabrėnienė.
Ypatingą jubiliejų ilgaamžė šventė ne viena. „Giminę sukviečiau – 40 žmonių buvo. Ir meras pasveikino, tremtiniai“, – džiaugėsi tarp keturių sienų nelinkusi užsidaryti palangiškė.

Dėmesio nestokoja
Kartais tenka išgirsti, jog brandaus amžiaus žmogus pasmerktas užsidaryti tarp keturių sienų dėl jo poreikiams nepritaikytos infrastruktūros ar kitų priežasčių. Garbingo amžiaus sulaukusi palangiškė džiaugėsi, jog kurortas – puikiai pritaikytas senjorams. Pašnekovė taip pat tikino jaučianti aplinkinių pagarbą. Ypač daug šiltų žodžių B. Gabrėnienė išsakė kurorto merui Šarūnui Vaitkui. „Mūsų meras – nuostabus, atsižvelgia į seną žmogų – kur nueisi, visur tave aptarnaus. O kas jau negali daug kur vaikščioti – eina pas gydytoją. Ten būna aptarnauti. O šiaip visur kviečia į renginius, neužmiršta. Labai geras meras, visus pamato, ir bažnyčioje būna – nors tiek apkrautas darbais ir šeimą gražią turi, bet randa laiko viskuo domėtis. Ir Palanga labai išgražėjusi yra“, – entuziastingai kalbėjo pašnekovė.