Vasariški Palangos sveikyklos etiudai

Žvilgsnis į praeitį leidžia blaiviau vertinti dabartį, todėl ne tik įdomu, bet ir sveika bent akies krašteliu pamatyti mūsų šalies gyvenimo retrospektyvą. Šįkart dėmesio centre – bene didžiausiu vasaros apkalbų objektu tampanti Palanga.

Tęsinys. Pradžia ČIA

Damos, primygtinai prašančios vyrus palaikyti draugiją restorane ir dar už dyką gauti gėrimo. Įtūžęs vyras su šake moterų pliaže. Gelbėtojai, kurių žandai būdavo išsipūtę kaip kurkiančių varlių rezonatoriai nuo... švilpimo. Drakoniškos autobusų į Palangą bilietų kainos ir nešvankūs piešiniai dulkėse.

Tęsiame kelionę po kurortinę Palangą tarpukariu: nemažai tuomečių aktualijų dabar priverčia nusišypsoti arba iš nuostabos kilstelėti antakius.

Vyras už gėrimą

Nors gyvename pakankamai liberalioje visuomenėje, vis dėlto net XXI amžiuje atrodytų mažų mažiausiai keista, jei Palangoje vasarojančios damos prieitų prie visiškai nepažįstamo vyriškio ir paprašytų jo pasėdėti prie vieno staliuko restorane. Ne už dyką.

Tokia istorija aprašyta 1934 m. „Lietuvos aido“ numeryje, ir moterų motyvas ieškoti stalo draugo – ne iš nuobodulio, o iliustruojantis tragišką istorinę aplinkybę.

„Kurhauzas ir pajūrio restoranas – vasarotojų poilsio centrai. Čia vasarotojai, išvargę po visų metų darbo, ilsisi rytais, po pietų ir vakarais. Ilsisi žmonos be vyrų, ilsisi vyrai be žmonų. Didžiojo karo (taip vadino Pirmąjį pasaulinį karą – aut. past.) liūdnos pasėkos ypatingai pastebimos restoranuose: trys moterys – vienas vyras, penkios ir vienas, būna net iki šešių“, - rašoma publikacijoje.

Jos autorė L. J. tikino pati stebėjusi, kaip trys ponios kalbino vieną vyruką.

– Palydėk, tamsta, mus į kurhauzą ir pasėdėk su mumis, kol gal būt kas nors kitas atsiras.

– Kad aš gi beveik, galima sakyti, su poniomis ir nepažįstamas, – atsikalbinėjo vyrukas, – gal tamstoms bus nepatogu!..

– O kas žinos, kad nepažįstamas? Sėdėk sau ir tiek, tik nežiovauk prie visų. Mums vienoms juk nepatogu eiti! O dėl sąskaitos nesirūpink: bus viskas sutvarkyta. Ką mėgsti išgerti?

– Tai... šnapsą geriu, kai pinigų yra... Kai nėra – alaus bokalą išmaunu...

– Čia gausi vyno kiek norėsi, ar krupniko (tarpukariu itin populiarus stiprus lietuviškas medaus ir žolelių likeris – aut. past.). Galėsi pasirinkti! Einam.

Vyrukas pamąstė, pamąstė ir, pasikasęs pakaušį, nusivedė tris damas į kurhauzą."

Basakojis švilpikas

Savitas Palangoje buvo skęstančiųjų gelbėtojų darbas, ir jis gerokai skyrėsi nuo dabartinių metodų.

Oficialiuose kurorto dokumentuose ar policijos potvarkiuose gelbėtojai kartais būdavo įvardijami kaip „skęstančiųjų gelbėtojai“ arba „saugumo prižiūrėtojai“, tačiau to meto periodinėje spaudoje jie beveik visada buvo vadinami tiesiog „valtininkais“.

Toks pavadinimas kilo dėl to, kad jūra būdavo stebima ir žmonės gelbėjami ne iš bokštelių ar plaukiant jėga, o sėdint medinėse irklavimo valtyse. Šie vyrai nuolat kursuodavo palei maudyklų ribas.

Matyt, toks patruliavimas ne visada būdavo efektyvus, nes nuo 1930-ųjų imtasi papildomų priemonių.

„Palangos inspekcija griebėsi reformų ir apsaugos priemonių: pakrante, palei maudymosi vietas paleido basą žmogų su švilpuku; žmogaus pareiga – pamačius drąsų, bet neatsargų plaukiką, kiek per toli į jūrą įsileidusį, švilpti, mojuoti kepure ir kitaip liepti drąsuoliui grįžti atgal ir tuo būdu jį gelbėti. Basas žmogus taip ir daro.

Deja, jo švilpukas – vos girdimas pačiame krante, negali nuslopinti bangų ūžimo, o kepurės mosikavimas ir kiti jo gelbėjimo būdai beplaukiojančių drąsuolių negali būti matyti, nes to žmogaus ir nematyti kitų, krante susirinkusių, žmonių tarpe“, - rašė „Lietuvos aidas“.

Pavarčius įvairių apie Palangos kurortinį gyvenimą tarpukariu rašiusių laikraščių, žurnalų puslapius aiškėja, jog anuomet nuskęsdavo daugiau žmonių nei dabar: per vasarą Baltija pasiglemždavo nuo 3 iki 7 poilsiautojų. Šiais laikais nuskęsta vienas kitas.

Galima svarstyti, jog anuomet mažiau žmonių mokėjo plaukti, dirbo itin menkos skęstančiųjų gelbėtojų pajėgos, o ir maudymosi kostiumai (ypač vilnoniai ar trikotažiniai) gavę vandens tapdavo itin sunkūs, varžė judesius ir traukė žmones į dugną.

1934 m. spaudoje rašyta, jog Palangoje skendo (bent jau tokia pateikiama statistika) vos 6-8 žmonės, ir visi jie buvo išgelbėti.

„Skęstančiuosius šiemet gelbėjo 3 jauni, judrūs vaikinai. Jie dežūravo (budėjo – aut. past.) pajūryje nuo 8 val. ryto iki 4 val. po pietų. Kurorto administracija jiems mokėjo po 200 litų per mėnesį (tai buvo dideli pinigai: paprastas darbininkas uždirbdavo 100-150 litų – aut. past.).

Kad būtų mažesnio pavojaus paskęsti, šiemet atokiau nuo kranto jūroje buvo įkalti sujungti virvėmis 44 poliai. Blogiausiu atveju ir tos virvės šiemet nemokantį plaukti iš tikros mirties išgelbėjo“, - situacija apibūdinta minėtame laikraštyje.

O vieną 1931 m. karštą liepos dieną Palangos paplūdimyje prireikė ne skęstančiųjų gelbėtojų, o drąsių vyrukų, įvaldžiusių kovinius veiksmus.

„Pleže pasitaiko ir šiurpulingų įvykių. Š. m. liepos mėn. 4 d. psichiniai sergantis pil. Garjonis su mėšline šake rankose, moterų maudyklėse, puolė besimaudančias moteris, šaukdamas „Rupūžės, visas išbadysiu!” Laimė, pamišėlis buvo laiku suturėtas ir nelaimė neįvyko“, - kraupią istoriją 1931 m. aprašė „Palangos pajūrys“.

Invazinis verslas

Žurnalistai ir gyrė Palangą, ir negailėjo karčių žodžių: tradiciškai kliūdavo verslininkams dėl itin aukštų nuomos, maisto ir paslaugų kainų. Įdomu tai, kad tarpukariu kurortinio sezono metu dominavo ne vietiniai verslininkai.

„Be visos eilės geros nuotaikos ir užsimojimų vasarotojų, kuriems poilsis ir atsigaivinimas reikalingas, Palanga kartais per didelį skaičių visokių uždarbiautojų turi. Kiek čia šiemet yra kirpyklų, tai sunku ir pasakyti. Bent kelios dešimtys iškabų! Galėtum ir dvi barzdas į dieną užsiauginti – ir tai be jokio sunkumo būtų nuskusta.

Labai daug turime iš svetur atvykusių pensionatų, valgyklų, užeigų, krautuvių ir kitokio biznio laikytojų. Visa tai yra labai gera ir puiku, bet yra šiame skaičiuje ir tos nuomonės šalininkų, kad, girdi, jei vasarotojas nesuvartos, reiks vis vien šunims išmesti. Už menkavertį daiktą brangų pinigą ima“, - samprotaujama 1937-ųjų dienraštyje „Vakarai“.

Esą dėl pernelyg išpūstų kainų „šiandien maža žmonių tebuvo kokioj valgykloj, užkandinėj ar gėrykloj, reikia viską rytui palikti“. Šia įžvalga bandoma įspėti, jog maistas gali būti nebe šviežias...

„Ar nesugeba, ar nepajėgia patys palangiškiai ko nors vertesnio atlikti, kad viską kitiems, nė kiek nepažįstamiems, užleidžia?“ – stebėjosi žurnalistai.

„Grafičiai“ dulkėse

Tačiau bene daugiausiai strėlių lėkė susisiekimo sektoriaus pusėn: į Palangą žmonės važiuodavo iš pradžių traukiniais iki Kretingos, o iš ten – autobusais.

„Deja, švelniose jūros bangose ilgiau ar trumpiau pasimaudyti yra prieinama tik pasiturintiems <...>. Ir visa tai dėl nelemto susisiekimo brangumo, arba, teisingiau tariant, dėl tos nelemtos tvarkos, kuri tarifuose įvesta.

Bilietas pašto autobusu į vieną galą kainuoja 0,60 Lt (tiek kainavo kilogramas jautienos – aut. past.), bet iš karto reikia pirkti 20 bilietų bloką ir sumokėti 12 Lt. Pas kurį neturtingesnį žmogų – darbininką ar tarnaitę – rasi kišenėje 12 Lt? Tai neretai visos savaitės uždarbis!” – piktinosi slapyvardžiu P. A. Rūstusis pasivadinęs žurnalistas 1937 m. laikraščio „Vakarai“ numeryje.

Buvo retoriškai klausiama: kodėl tokius drakoniškus tarifus įvedusi Susisiekimo ministerija (ji valdė Lietuvos paštą) neleidžia įsigyti po 2 bilietus: pirmyn ir atgal?

Matyt, centrinės valdžios sprendimai gerokai piktino žmones, nes į Palangą kursavę pašto autobusai buvo nuolat išmarginami ne visai padoriais vaizdeliais ir užrašais.

„Blogos valios žmonės, pasinaudodami apdulkėjusiais autobusais, išrašo įvairių necenzūruotų žodžių ir išbraižo visokius paveikslus. Tačiau autobusų šoferiai ir konduktoriai nepastebėję važinėja iki vėl uždulka“, - rašė „Vakarai“.

Savo ruožtu Klaipėdos paštas raštu atkirto, kad „visi pašto autobusai yra plaunami kasdien ir esant sausam orui ypač žvyruotas kelias labai dulka, tad vos tik vieną kartą pravažiavus autobusų sienos jau yra apdulkėjusios“.

Denisas Nikitenka, VE.LT