Vilija Butkuvienė: „Apie savo onkologinę ligą kalbu ne prikišamai, bet tada, kada reikia“

Palangos tiltas, 2023-04-26
Peržiūrėta
10245
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Andriaus Jokubaičio nuotrauka
Andriaus Jokubaičio nuotrauka

Linas JEGELEVIČIUS

Vilija Butkuvienė, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė kartu su savo vyru Vytautu – jos didžiausiu gyvenimo ramsčiu ir paguoda – gargždiškiai iki kaulų smegenų. „Abu esame gargždiškiai klasiokai, gegužę švęsime rubinines vestuves, didžiuojamės dukra Sandra, sūnumi Vytautu, palangiškiu žentu Audriumi – išsilavinusiais, pilietiškais, tolerantiškais žmonėmis. Didžiausias gyvenimo džiaugsmas anūkės: penkiametė Eleonora, dabar skaitanti ketvirtąją Hario Poterio knygą (!) ir Emilija, bandanti žengti pirmuosius žingsnius“, – žurnalui „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui, sakė Vilija.

Vilija, koks jums šis laikmetis – dveji metai koronaviruso pandemijos ir suvaržymų, dabar – karas. Užsiskleidėte savo kiaute? Ar...?

– Gyvenu veržlų gyvenimą. Koronaviruso pandemijos metu nekeičiau savo darbo režimo, kiekvieną dieną važiavau į redakciją, nors beveik visi darbuotojai dirbo nuotoliu. Ne žurnalistui lindėti apkasuose. Agresorės Rusijos karas Ukrainoje – dar vienas skaudus ir esminis išbandymas mums visiems: kaip gebame susitelkti valstybėje ir ar gebame susitvardyti savyje? Buvo kraupus vasario 24-osios rytas, pirmosios bemiegės naktys, sekant įvykius fronte. Tačiau nuo pirmosios dienos su bendraminčiais dalyvauju paramos akcijose, šeima, mano giminė taip pat ne žodžiais, o veikla ir finansine pagalba prisideda prie Ukrainos pergalės.

Ko gero, jus, kaip ir mane, jau vyresnės kartos žmogų, neramina kai kurie vyksmai visuomenėje, vertybių perkainojimas. Kiek esate atvira naujiems „vėjams“, madoms ar net ideologijoms? O kokios jūsų „raudonos linijos“, kurių niekada niekam neleisite peržengti? 

– Prasminga Maironio eilėraščio mintis: „Nebeužtvenksi upės bėgimo“. Tad ramiai žvelgiu į visokias visuomenės perversijas. Nepaisant bet kokių permainų, jei žmogus save formuoja kaip asmenybę, tai pirmiausia formuoja ir vertybių branduolį, kuris yra priimtinas visuomenei: tai darbštumas ir pasiaukojimas, atlaidumas ir tolerancija, patriotiškumas ir meilė. Raudonas linijas braukiu šmeižtui, manipuliacijoms, žmogaus žeminimui, patyčioms, kurios dabar labai madingos socialiniuose tinkluose.

Nedidelė paslaptis: jūs jau daug metų gyvenate su onkologine liga. O gal jau turėčiau sakyti „gyvenote“? Kai prieš Naujuosius metus perskaičiau jūsų įrašą viename socialiniame tinkle, kad ji – remisijoje, labai nudžiugau, nors tesame tik kolegos. Kova laimėta?

– Onkologinės ligos yra labai klastingos, jos šiurkščiai ir negailestingai elgiasi su žmogaus gyvenimu. Per pastaruosius devynerius metus ne vieną kartą tai patyriau. Todėl niekada neišdrįsiu pasakyti: įveikiau vėžį, esu nugalėtoja. Maždaug prieš dešimtmetį Gargžduose tokia pat onkologine liga susirgome trys pažįstamos filologės. Jos buvo puikios, stiprios, išmintingos moterys, nenuleidusios rankų, kovojusios su liga. Mokiausi iš jų. Šiandien iš mūsų trijų esu tik aš.

Ko jus išmokė jūsų „vėžiukas“?

– Stebėti pasaulį iš šalies, nebesigraužti dėl smulkmenų, kurių kiti žmonės nemoka atpažinti savo aplinkoje, daug kremtasi dėl menkniekių. Sirgdama matydavau tokią viziją: tarsi stoviu viena perone, o pro mane lekia daug vagonų su įvairiausiais žmonėmis. Jie laimingi, pikti, rėkiantys arba besijuokiantys. Žodžiu, gyvenantys savo kasdienybės ritmu, o aš nebežinau, ar kada nors sugrįšiu į tą vagoną. Išmokau nebepavydėti, kad manęs tame lekiančiame traukinyje nebėra ir galbūt nebebus ateityje.

Toks įspūdis, kad jūs abu ilgai žaidėte slėpynes – jis yra, tačiau jūs jam – taukšt į jautriausią vietą nauja porcija chemoterapijos ir geros nuotaikos, ir – pirmyn, kol jis vėl kur nors jums baksteli. Visus tuos metus gyvenote normalų gyvenimą? Ar atvirkščiai – labai nenormalų? Ko atsisakėte? Kuo gyvenimą papildėte?

– Nedrįstu savo ligos istorijos pavadinti žaidimu. Jo didenybė Vėžys labai įnoringas, gali įsižeisti, kad pervertinu savo jėgas. Chemoterapija labai išsekina, buvo daug momentų, kai nepasikeli iš lovos, į burną jokio kąsnio, pykina, kamuoja nemiga, skausmas, viskas aplinkui – juoda. Bet vos tik properša, vos tik savijauta pagerėja, peruką dedu ant galvos ir į darbą, į renginius. Ar buvo lengva? Bet esu žemaitė, nemoku verkšlenti, nelaukiau gailesčio. Ne visi supranta, kiek atsieina toji stiprybė. Žvairakiavo kai kurie žmonės: ai, matyt, tokia ta jos ir liga! Bet tokių buvo mažuma. Labai daug žmonių man padėjo. Atsiminsiu juos širdingai iki paskutinio atodūsio. 

O kas gyvenime tapo itin svarbu?

– Laikas su artimaisiais, be kurių aš būčiau neišlikusi. Tvirtas tikėjimas.

Dar gerai prisimenate tą dieną, kai sužinojote, kad jums – vėžys?

– Kai vieną gegužės popietę Klaipėdos universitetinėje ligoninėje gavau krūties vėžio diagnozę, vakare buvo mano geriausios draugės jubiliejinis gimtadienis tautine tematika. Pasipuošėme su vyru tautiniais rūbais, nusifotografavome prie namų ir tik belaukiant šventės autobusiuko pasakiau jam apie savo diagnozę. 

Vytauto akyse sublizgo ašaros, bet jis tvirtai ištarė: „Viskas bus gerai“. Šitas burtažodis mane iki šiol tebesaugo. Tą vakarą buvo puiki šventė, mes daug juokėmės, šokome, o ryte iš draugės išgirdau dar vieną burtažodį: „Viską žinau, padėsiu, ištrauksiu tave iš vėžio nagų“. Ir padėjo besąlygiškai. 

Ko gero, dalis ligonių susiduria su dilema: nuslėpti žinią ar dalintis? Ir kiek, ir su kuo dalintis? Ką jūs patartumėte?

– Mano nuostata: artimieji privalo žinoti. Argi juos reikia saugoti nuo išgyvenimų? Tai kokie jie tada artimieji? Būtent kritinės situacijos atskleidžia, kas yra tikrieji artimieji. Iš patirties žinau, kad su liga žymiai sunkiau susidoroja neturintys saviškių palaikymo. Tiesa, ganėtinai ilgai nesupratau, o kodėl žmonės slepia savo onkologinę ligą nuo darbdavių, visuomenės? Vėliau susiprotėjau, kad, deja, dalis darbdavių be atjautos, juk sergantis darbuotojas iškrenta iš pelno „gamybos“ proceso. Tad tokiu stengiamasi atsikratyti. O dalyje neišprususios, egoistinės visuomenės gyvuoja ir net žiniasklaidoje aktyviai populiarinamos įvairios stigmos: esą labiausiai onkologija serga priklausomybių žmonės, tie, kurių mintys blogos ir t. t. Tad jei sergi, vadinasi, pelnytai: buvai apsirijėlis, piktnaudžiavai svaigalais, esi negatyvus ir t. t. Še tau, ir atpildas! Ne kiekvienas onkologinis ligonis tokią nepelnytą pasmerkimo naštą gali pakelti. 

Pasirinkau apie savo onkologinę ligą kalbėti ne prikišamai, bet tada, kada reikia. Noriu įkvėpti kitus žmones, padrąsinti: ką bekalbėtume, bet medicina tikrai tobulėja. Noriu padėti iš visuomenės išguiti stereotipus, žeidžiančius onkologinius ligonius, verčiančius juos užsisklęsti savyje.  

Turbūt ne vienas jus jau ir laidojo…O pati save? Buvote pasirengusi išėjimui?...

– Testamentais, įkapėmis, nekrologais nesirūpinau. Tai nereiškia, kad nemąsčiau apie mirtį. Malda su manimi gyveno kiekvieną akimirką, prašiau Aukščiausiojo indulgencijos, nes turėjau ir svajonių, ir prievolių. Esu pavyzdinga: tai kaip galiu mirti, jei dar nebaigiau darbų, dar nebuvau išmokslinusi sūnaus, ištekinusi dukros, dar tuomet net neturėjau anūkių, kurios dabar yra mano palaima? 

Neabejoju, kad galite jau parašyti disertaciją apie onkologines ligas ar tąją, jus ištikusią. Kokia buvo jūsų asmeninė gydymo patirtis? Kokie nauji inovatyvūs gydymo būdai buvo taikomi jums? Po kurių gydymo rezultatai nustebino ir jus, ir jūsų gydytojus? O kas nuvylė?

– Apie disertaciją per skambiai pasakyta, bet knyga, ko gero, išeitų. Ištvėriau onkologinės ligos kelias gydymo stadijas, kai kurias ir ne vieną kartą. Tai – chirurginis, chemoterapinis, radioterapinis, biologinės terapijos gydymas. Hormonoterapinis gydymas tebetaikomas iki šiol. Tebesu ir vadinamojoje onkologinių ligonių įskaitoje, kas keli mėnesiai vyksta profilaktinė patikra. Nekalbėsiu apie gydymo būdų efektyvumą – tuo labai yra spekuliuojama pačių ligonių tarpe. Dažnai, kas tinka vienam, netinka kitam. Žmonės prisiklauso visokių gandų, skaito atsiliepimus internete, priimdami viską už gryną pinigą, klausosi televizijos laidose „stebukladarių“. Kiekvienam patarčiau įjungti kritinį mąstymą, mažiau blaškytis, nepanikuoti.

Negaliu niekam siūlyti savojo būdo. Tik pasidalinu patirtimi: pasitikėjau aukštos kvalifikacijos gydytojais ir uoliai vykdžiau jų nurodymus, neužsiėmiau jokia savigyda, nepirkau brangių „stebuklingų“ preparatų, neskaičiau internetinių patarimų.

Žinau, kad mūsų sveikatos sistema pastaruoju metu „lūžta“, pacientams tenka nueiti kryžiaus kelius. Man pasisekė sutikti profesionalius medikus, esu jiems labai dėkinga. Po pirmojo vėžio gydymo kurso buvo teikiamos labai geros prognozės. Tačiau atsitiko priešingai: po dviejų metų užpuolė ypač agresyvios formos vėžys. Ne tik aš, bet ir mano gydytojai buvo apstulbę, jie atvirai sakė, kad nežino priežasties, kodėl taip atsitiko. Ir tas jų atvirumas, ir noras vėl mane gelbėti suteikė impulsą kovoti iš naujo. Antrąkart gydymas yra sudėtingesnis, dozės vaistų didesnės, tyrimų daugiau... Mes dažnai turime gydytojams priekaištų, bet medikams taip pat reikia ir pacientų palaikymo. Visada stengiausi atsakyti teigiama reakcija, todėl išlaikiau labai pagarbius santykius su Vilniaus onkologijos instituto (dabar Nacionalinis vėžio centras), Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojais, slaugytojomis.

Labiau mane nuvylė reabilitacijos paslaugos dviejose Palangos sanatorijose. Beje, jas ne taip lengva gauti, kaip optimistiškai spaudos pranešimuose rašo Ligonių kasos. Galbūt dabar jau yra kažkas pasikeitę, tačiau prieš kelerius metus patyriau, kad tose sanatorijose nepasiruošta onkologinių ligonių reabilitacijai. 

O ką turėtų dar padaryti valstybė, rūpindamasi savo žmonėmis, kurie serga onkologinėmis ligomis? Kokių kitų šalių patirtis jums atrodo itin įdomi ir sektina?

– Valstybės institucijos yra užsižaidusios reformose, atitolusiose nuo pacientų ir medikų poreikių. Plyšta širdis, kai biurokratas pagal kokios partijos dūdelę aiškina, kaip viskas po eilinės reformos būsią geriau. Norėčiau tuos nuolatinius „reformatorius“ pakviesti ne į proginį apsilankymą onkologinėje ligoninėje, o savaitės budėjimui. Galvos prašviesėtų kaipmat. Bet galbūt ir ne, nes norom nenorom pagalvoji, kad tos nesibaigiančios reformos yra ir „klanų“ dalybos.

Nesu įsigilinusi į kitų šalių patirtis. Kalbėjausi su giminaite, kuri onkologine liga sirgo Airijoje. Man pasirodė, kad ten daug dalykų racionaliai sutvarkyta paciento labui: pavėžėjimas po chemoterapijos, kasdieniai slaugytojai, kai esi jau namų režime, pasiteiravimai apie sveikatos būklę. Jokių pakišų. Netgi simbolinių. 

Beje, kaip gyvuoja „Banga“, kurios redaktore jau dirbate 28 metus? Prognozuojate, kada Lietuvoje neliks nė vieno popierinio laikraščio?

– Mes vis dar banguojam. Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“ per tris dešimtmečius yra įveikęs ne vieną krizę, bet pastarieji metai yra labai sudėtingi. Be atokvėpio atsigauti, sustiprėti. Ne tik dėl  energetinių resursų kainų, keliskart popieriaus pabrangimo ar naujųjų technologijų invazijos. Ne vien tai spaudą riečia į ožio ragą. Manau, stinga valstybinio požiūrio į spaudos misiją. Tai labai sudėtinga tema. O kada nebeliks popierinių laikraščių – neprognozuosiu. Įvairiausi prognozuotojai laikraščius marino jau šio šimtmečio pradžioje. O jie sau vis dar eina...

Ar dažnai pasiekiate jūrą? Apie ką kalbatės su ja? Ar akis kreipiate į dangų virš jos?

– Jūra ir dangus neatsiejami.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Ne paslaptis, kad visi turime rūpintis savo dantimis. Na, o, kad užtikrintume tinkamą jų priežiūrą, turime rinktis ir tam tikras procedūras. Viena jų yra ir estetinis plombavimas. 


Vilija Butkuvienė, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė kartu su savo vyru Vytautu – jos didžiausiu gyvenimo ramsčiu ir paguoda – gargždiškiai iki kaulų smegenų. 


Išgirdus onkologinės ligos diagnozę, pacientus ir jų artimuosius pasitinka sudėtingas iššūkis – informacijos trūkumas, vėliau virstantis informacijos pertekliumi. 


Pasak psichologų, vis dar vyrauja stereotipas, kad sirgti onkologine liga yra gėdinga, todėl pacientams kartais sunku pripažinti savo diagnozę net artimiesiems – liga yra slepiama nuo aplinkinių. 


Labai svarbu suvokti, jog žmogaus kūnas yra ypatingai trapus, todėl svarbu juo tinkamai rūpintis. Būtent tai reiškia, jog nesvarbu, ar tai yra vidiniai organai, ar išorinės kūno dalys, tačiau visam kūnui reikia įvairių specialių medžiagų, kurios palaikytų mūsų sveiką būseną ir gyvenimo kokybę. Viena iš tokių medžiagų yra laikoma hialurono rūgštis, kuri žinoma, kaip lygios ir stangrios odos...


Visai Lietuvai kalbant apie Saulių Skvernelį užklupusią sunkią ligą – premjeras serga pirmos stadijos limfoma, vėžiu, Palangos politikai, vaizdžiai tariant, noriai kalba apie gyvybę Marse ir gėjų teises, tik ne apie savo sveikatą. „Palangos tilto“ šaltiniai kurorto sveikatos įstaigose teigė, kad miesto politiką jose išvysti galima išvysti nebent su sloga....


Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) specialistai gauna nemažai gyventojų klausimų dėl galimybės tiesiogiai konsultuotis pas gydytojus specialistus. VLK pranešime spaudai primena, kad daugeliu atvejų reikia kreiptis į šeimos gydytoją, tačiau kai kada apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu turi galimybę pas gydytoją specialistą patekti ir be...


Šiandien Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje bus atidaryta jubiliejinė, kaip tik gimtadienio dieną, Juozo Griušio paroda „Mano meno dienoraščiai“. Kodėl dienoraščiai? Ogi todėl, jog Juozas kasdien savo mintis atvaizduoja popieriaus lape. Ir tai daryti niekas nesutrukdo – nei ligos patalas, nei energijos stoka....


    Dažnas lietuvis dažnai nesiryžta kalbėti apie savo ligas, o kai prasideda problemos „su antru galu“, gėdijamasi ne tik jas minėti, bet ir kreiptis pas gydytojus – pasirenkamas ignoravimo kelias. Tačiau tai yra blogiausia, ką tokiu atveju galima daryti.   Apie pilvo ir išeinamosios angos ligas „Palangos...


Vakar buvo minima Pasaulinė hepatito diena, būtent šią dieną būna kreipiamas didžiausias dėmesys į šią užkrečiamąją ligą ir jos keliamus pavojus. Nustatyta, jog kas 12 pasaulio gyventojas serga lėtiniu hepatitu C arba B, tačiau, kaip paminėjo ir Šventosios bendrosios praktikos gydytojo kabinete dirbanti šeimos gydytoja Nelia Macienė, dažnai hepatito viruso nešiotojai būna išaiškinami...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius