Viltis – kvailių motina, bet motina atiduoda viską

Telefono ragelyje išgirdau mano geros pažįstamos Birutės susijaudinusį balsą: „Šiandien turėjau paskutinę pamoką. Edvardukas – koks vaikas, kiek jis daug ką gali papasakoti, kiek jis daug dirba su jaunimu. Šiandien jis man pasakė, kad turi šimtą ligų, bet iš skausmo išeiti padeda mano veikla bendraujant su jaunimu“. Ar tu negalėtumei ateiti į mano mokyklą ir pasikalbėti su Edvarduku? Žinok, trečiadienį jis jau išvažiuoja.“

Palangos sanatorinėje mokykloje tikybos mokytoja dirbanti Birutė Aleknienė, susiderinusi su savo vadovybe ir gavusi leidimą, gavo ir mano pažadą susitikti. Šis susitikimas man buvo tarsi gražus prisiminimas – ateiti ten, kur pati prieš keturis dešimtmečius esu dirbusi buvusioje poilsio namų „Gintaras“ bibliotekoje.

Palangos „Gintaras“

Atėjau šiek tiek anksčiau, nei buvome susitarusios, todėl turėjau puikią progą pasilabinti su savo kolegėmis, kurios, kiek žinau, čia dirba jau bene tiek pat metų, kiek aš juose nebuvau.

Žinodama, jog už centrinio įėjimo į pastatą yra mažos durys, bandžiau jas surasti. Deja, durys pasikeitusios, o ir jų padaugėję. Kiek pamenu, anksčiau pro jas retkarčiais išbėgdavau į per gatvę buvusią vandentiekio kavinę. Tais laikais ši kavinė buvo bene viena pirmųjų Palangoje, kuri išsiskyrė iš kulinarinio tipo kavinių.

Pravėrusi vienas sanatorijos pastato duris, supratau, jog pataikiau į sporto salę, kurioje vyko užsiėmimai, pravėrusi kitas duris – patekau į puikiai apšildomą koridorių – praėjimą į pagrindinį korpusą, kuriame ir buvo mano ieškoma biblioteka. Deja, sutikau nebe savo buvusias kolegas, o jauną bibliotekininkę, kuri paaiškino, jog mano kolegės nebedirba. Gaila, jos taip didžiavosi čia dirbdamos.

Bibliotekoje šilta, ko anksčiau nebuvo, vaikai sėdi ant minkštų pagalvių – kas patys skaito, o kam tėveliai padeda. Išeidama žvilgsnį mečiau į visiškai pasikeitusią koncertų salę, holą. Sunku ir atpažinti sovietinės statybos pastatą, iš pagrindų atsinaujinusį... Bet kitaip ir būti negali – juk dabartinė sanatorija yra pritaikyta negalę turintiems vaikams, atvykstantiems čia gydytis iš visos Lietuvos.

VšĮ Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijoje „Palangos Gintaras“ metu vaikams nuo 7 iki 17 metų yra suteikta puiki galimybė mokytis greta jos esančioje sanatorinėje mokykloje.

Sanatorinė mokykla

Mokykla man pasirodė labai jauki, šviesi, tvarkinga ir pritaikyta specialių poreikių turintiems vaikams. Anot mane pasitikusios tikybos mokytojos, palydėjusios mane į savo kabinetą, ji kiekvieną vaiką asmeniškai palydi laiptais, kad šis, gink Dieve, neužkliūtų už laiptų atbrailos. Ponios Birutės kabinetas yra trečiame mokyklos aukšte.

Tikybos kabinetas man priminė pačią Birutę, kurią pažįstu jau ne vienus metus: šviesus, jaukus, padabintas auksarankės nuostabiais darbeliais.

Kol laukiau ateinant Edvarduko, perskaičiau ant mokytojos stalo paliktame žurnale tokius žodžius: „Evangelizacinė misija yra gyvai skelbti, kad per Kristų – nukryžiuotą, mirusį ir prisikėlusį – įgyvendinamas visiškas ir tikras išlaisvinimas nuo blogio, nuodėmės ir mirties“ (Tridento Susirinkimas DS 1513, „Saleziečių žinios“, 2025 m. Nr. 4).

„Kol gyvi esame“

Kol Birutės Edvardukas pamokoje, kalbuosi su mokyklos direktore Daiva Bušmiene. Direktorė tik metai laiko, kaip dirba šiose pareigose, tačiau jai labai rūpi kalbėti apie savo kolegas dabar – „kol gyvi esame“.

Ji sakė, jog sekmadienį mokytojai žada ligoninėje aplankyti Arūną Šateiką, kuris jų mokykloje dirbo istorijos mokytoju net trylika metų. Puikus žmogus, puikus pedagogas. Palangiškiams gerai žinomas ir gerbiamas žmogus – žemaitis iš pat jos „pašaknų“. Direktorė linki jam sveikatos ir įvardija, jog yra mokykloje pedagogų, kurie čia dirba nuo jos įsikūrimo dienos. Mokykla atidaryta 1993 m., 1998 m. – savarankiška Palangos sanatorinė mokykla, kuriai 30 metų vadovavo puikus žmogus ir pedagogas – Alvydas Milinis.

Seniai mokykloje dirbantys pedagogai: Virginijus Milinis, Rita Milinienė, Jolanda Malinauskienė, Alma Bluškienė, Ramūnas Dzimidas. Mokytojų tarpe nebėra Angelės Martinkienienės ir Virgos Žukienės: „Gaila, trūksta visiems šių mokytojų“, – apgailestavo direktorė.

Buvau lengvai šokiruota, juk aš kai kuriuos mokytojus daugiau nei prieš tris dešimtmečius esu kalbinusi, o Ramūno Dzimido dovanotą eilėraštį „Kibirkštėlė“ turiu išsaugojusi iki šių dienų. Pagavau mintį, jog niekur niekas nedingsta. Laiko ratas vėl ir vėl sugrįžta į pirminę savo padėtį, primindamas ir prisimindamas sutiktus žmones, atviras širdis vienas kitam.

Pažadėjau mokyklos direktorei būtinai dar kartą susitikti.

Edvardukas

Prieš mane ne Edvardukas, o Edvardas – iš stuomens ir liemens gražiai nuaugęs jaunuolis. Septyniolikmetis Edvardas Karpovič į Palangą atvyko iš Šalčininkų (Vilniaus apskritis).

Prie Birutės paruoštos arbatos puodelio kalbamės apie, atrodo, paprastus dalykus: tėvus, vietą, kurioje augo, mokėsi. Kaimiškas gyvenimas, anot Edvardo, jam mielas. Jis negalėtų gyventi mieste, kur didelis triukšmas. Tėvams jis dėkingas už tai, jog jie niekada nedraudė jam sakyti tai, ko jis nori. Šeimoje – vienturtis. Gyvendamas kaime dažniausiai bendraudavo su vyresniais žmonėmis – nuo močiutės iki draugo, kuriam prieš ketvertą metų, kai jiedu susipažino, buvo 25-eri, – juokėsi jis.

Edvardui sakau, jog jis esantis gražiausiame jaunystės žydėjime. Tai laikas, kai jaunas žmogus gali labai daug ką nuveikti. Ketverius metus Palanga buvo tapusi jaunuolio antraisiais namais. Edvardas Karpovič šioje sanatorinėje mokykloje atvykdavo mokytis nuo aštuntos klasės.

– Edvardai, ar gali sulyginti mokymąsi namie ir čia?
– Viskas nuo mokytojų priklauso, man čia buvo gerai, o šiaip visada buvau aktyvus, smalsus. Tam reikalinga asmeninė kova. Nori pagulėti – gali ir pragulėti. Mano veikla – galimybė padėti jaunimui.

Jaunimas – nereali jėga

Anot Edvardo, tradiciškai yra taip susiklostę, kad nepasitikima jaunimu. „Tačiau jaunimas – nerealiai stipri jėga. Dirbu su neformaliu jaunimu: debatai, renginiai, išmoksti to, ko nemokė niekas mokykloje. Darbas socialiniu sufleriu, vėliau stovykla – mokymas, jaunimo politikos centras“, – vardijo jis.

Sakau Edvardui, jog turi tiek daug veiklų, bet vis ieškai daugiau. Čia kaip sniego gniūžtė, sutinka jis su mano išsakyta nuomone, kuri, risdamasi per visą Lietuvą, tave pagauna, ir sustoti jau negali. „Šią savaitę dirbsiu jaunimo politikos ambasadoriumi Kaune. Kalbėsimės ne apie politiką. Kalbėsimės, kaip jaučiasi antrametis. Gvildensime, ko mums trūko praeitais metais. Mokytojai stebės, kaip mums seksis. Dalyvauju mentorystėje (mentorius ir mokinys pasikeičia tik pagalba vienas kitam, dalinasi savo patirtimi). Mano vidinėje kovoje svarbiausią vaidmenį vaidina žinios ir žmogus. Nenustygstu vietoje, kraujas verda“, – žibančiomis akimis apie savo veiklą kalbėjo Edvardas.

Edvardas atviras ne tik sau, bet ir kitiems: „Jei aš neturėčiau sveikatos problemų, nežinočiau ir jaunimo problemų. Patinka žemė, technika. Man įdomu, tačiau dabar aš eisiu su jaunimu. Kai turiu skausmų ir negaliu su tuo susitvarkyti, vidinis „draugas“ padeda“, – sakė jis.

Prisiminę V. Franklio visų laikų knygą „Žmogus ieško prasmės“, Edvardo nuomone: „Kiekvienas lyginimas, kuo jis nori būti, pasiekiamas dvasinėje ramybėje, visa kita – fiziniai dalykai“.

O aš, klausydamasi šio puikaus jaunuolio žodžių, vėl prisimenu žodžius iš ką tik perskaityto žurnalo apie Kristaus kančią.

Atgimimas

Papasakojau savo pašnekovams apie ne taip seniai Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčioje matyto dokumentinio filmo pristatymą, kaip vienoje mažytėje Nukryžiuotojo Jėzaus bažnytėlėje Pievėnuose (Mažeikių r.) jau beveik du šimtus metų yra išlikęs vienintelis visoje Europoje paprotys – teatralizuotas velykžydžių budėjimas, kur per naktį yra saugomas kryžius su Nukryžiuotoju. Daugiausia kryžių saugo šio ir aplinkinių kaimų jaunimas. Kadangi filmo juosta yra autentiškas pasakojimas (nieko išgalvoto), tad kai kurių jaunų žmonių lūpose atviras prisipažinimas apie tikėjimą – sujaudina.

– Edvardai, esi tikintis žmogus, kas tau asmeniškai yra tikėjimas?
– Į bažnyčią ateinu daugiau atviras. Negaliu nusakyti žodžiais. Einu į procesiją ir joje ateina kitokios mintys, visai kitas apmąstymas. Be Dievo malonės nieko nebūtų. Jo artumos buvimas, viltis, kad ir kaip sunku būtų, padeda.

– Ką norėtumei palinkėti jaunam žmogui, atsidūrusiam savo gyvenimo kryžkelėje?
– Nebijok naudotis galimybėmis. Kai kurie bijo pasidalinti. Baimė – stabdis. Jis apsaugo, bet ir sustabdo. Įveikia visi. Kai kurie daugiau, kai kurie mažiau.

Žinoma, ne už kalnų ateis tikrasis pavasaris. Kai iš po žemės išlendantis gležnas daigelis, pranešdamas apie save, skleisis ir džiugins visus. Gamta ir žmogus visada laukia jos atgimimo.

Atsisveikinome su Birutės numylėtiniu – Edvarduku, kuris, turėdamas fizinę negalią, degte dega padėti tokiam, kaip jis pats, – gražus savo šypsena, spindinčiomis akimis ir vidiniu pasauliu.

Atsisveikinau ir su tikybos mokytoja Birute Alekniene, kuri suskubo dar man papasakoti apie vykusią diskusiją jos pamokoje. Mokiniai diskutavo, ką reiškia posakis: „Viltis – kvailių motina“. Buvo įdomių atsakymų, tačiau mokytojai labiausiai įstrigo Edvardo: „Viltis – kvailių motina, bet motina atiduoda viską“.

Irena Valužė