Jį mena ne tik Palangos parko pušys. Palangos Botanikos parko direktoriui Kazimierui Urbonavičiui atminti

Palangos tiltas, 2023-02-23
Peržiūrėta
1448
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Kazimieras Urbonavičius
Kazimieras Urbonavičius

Antanas Sebeckas

 

Kazimieras Urbonavičius gimė Grušlaukės kaime, Kretingos rajone;

1951 metais baigė Lietuvos Žemės Ūkio akademiją;

1952 – 1958  metais buvo tremtyje Tomske, dirbo miškotvarkininku Krasnojarske;

1959 – 1964 metais buvo Kuršių Nerijos girininko pavaduotojas;

1965 metais buvo Palangos Botanikos parko miškininkas;

1966 – 1989 metais buvo Palangos botanikos parko direktorius;

1990 metais Renavo dvare Mažeikių rajone dirbo parke miškininku

 

Buvęs Palangos botanikos parko ilgametis direktorius Kazimieras Urbonavičius išėjo į Amžinybę vos tik sulaukęs savo paskutinio, 72-ojo, gimtadienio. Buvo 2000 metų kovo 3-ioji. Šiemet jis būtų šventęs savo 95 metų sukaktį.

Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo nariai prieš trejetą metų planavo klubo dešimties metų veiklos proga išleisti kuklų leidinį, tačiau dėl koronaviruso pandemijos klubo nariai nutarė tai atidėti  vėlesniam laikotarpiui. 

Mielai šiam straipsniui savo nuotraukų archyvu pasidalino advokatas Feliksas Užpelkis, parko darbuotojas Aldas Žolys ir Lietuvos dailininkė, Palangos miesto Garbės pilietė Gražina Oškinytė Eimanavičienė. 

Kazimierą mena ne vien tik parko pušys – jo kryptingai įgyvendintomis vizijomis dabar džiaugiasi ir palangiškiai, ir kurorto svečiai – visi.

Kazimiero Urbonavičiaus ankstyvosios jaunystės metai, paženklinti nepaprastai sunkiomis ir  sudėtingomis pokarinio laikotarpio sąlygomis, jauną asmenybę užgrūdino visais aspektais, o ypač išryškėjo jo stiprus dvasinis pradas. Ši savybė pasitarnavo jam visais gyvenimo etapais, juolab kai reikėjo savarankiškai numatyti viso gyvenimo vingį, pasirinkti kelią ten, kur širdis traukė, ten kur galėjo save prasmingai realizuoti. 

Kazimieras nuoširdžiai mylėjo gamtą, pasižymėjo entuziazmu, organizuotumu, valingumu, darbštumu, dalykiškumu, mandagumu ir pozityvia mąstysena. Vėliau visos šios savybės jam sėkmingai padėjo atsiskleisti kaip neeilinio mąstymo vadovui, nepaprastai kūrybingai ir išradingai asmenybei.

Mano gyvenimas buvo nepaprastai sėkmingas, – sakydavo Kazimieras, – matyt, pasisekė vien dėl to, kad dar antrajame kurse iš architektūros fakulteto perėjau į miškų ūkio fakultetą. Tais laikais apie landšafto architektų pareigybę net kalbų nebuvo, o „tūrių skaičiavimas“ bent jau tada atrodė, kad tai  ne mano užsiėmimas“.

Jam bebaigiant mokslus, atėjo žinia, kad ištremti tėvai, o netrukus Kazimieras buvo suimtas ir su dešimčia paskutiniųjų vagonų iš Lietuvos į Tomsko sritį buvo išsiųstas ir pats.

Pradžia, žinoma, sunki ir neprognozuojama, tačiau pavykus įsidarbinti naujai statomoje MTS (mašinų traktorių stotyje), reikalai pagerėjo. Pavyko suvokti vietinių salygų reikalavimus: ko vengti, ko pasisaugoti, o kadangi darbo užduotis žemaitis vykdė be priekaištų, įgijo vadovybės pasitikejimą, gavo leidimą plačiau keliauti po vietines apylinkes. Po poros metų, atsiradus naujoms naudingoms pažintims, pasisekė ištrūkti į Krasnojarską, ten kur jau nuo 1951 metų gyveno tėvai. Ten įsidarbino miškotvarkos inžinieriumi – taksatoriumi, nes dar Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgytos žinios padėjo, o netrukus jį paskyrė miško kirtėjų būrio viršininku. Mėgiamas drabas ir nuostabios tenykštės taigos gamta, Angaros peizažai, ypač pavasario arba rudens spalvinių derinių stebūklai – tai buvo pačios gamtos neįkainojamos dovanos.

Tą gyvenimo tarpsnį Kazimieras nušviečia šiltai: „Tai buvo pats nuostabiausias laikotarpis, nes teko sutikti daug gerų žmonių, įdomių asmenybių, su kuriais dar ilgai palaikiau draugiškus ryšius. Po stalininės kultinės politikos kracho daugeliui baigėsi tremties laikas, tačiau tuometinio saugumo tarnybos į Lietuvą, juolab į pajūrio teritoriją, tremtinio nenorėjo įsileisti. Tuo metu Neringoje dirbusio kurso draugo Lukošiaus padėjimu vis tik įsidarbinau Nidoje, netgi jo pavaduotoju. Vėliau buvau perkėltas į Smiltynę, kur darbas nepaprastai patiko, tačiau trūko vieno – kūrybinės erdvės. Pagaliau atsirado proga įsidarbinti Palangoje, nes su tuometiniu parko direktoriumi Evaldu Naviu dar taigoje buvome susipažinę ir nuolat palaikėme draugiškus ryšius. Tuokart Palangos Botanikos parkui trūko miškininko ir jis 1965 metais pakvietė mane“.

Palangos Birutės parko istorija ilga, turtinga įvykių, pasakojimų veliau net tapusių žaviomis legendomis. Daug prirašyta apie parko kūrimą, savininkus – grafų Antaninos ir Felikso Tiškevičių šeimą, projekto autorių – prancūzų architektą Eduardą Andrė, belgų dendrologą – Boissie de Koloną. Parkai tam ir kuriami, kad ilgai tarnautų žmonių poreikiams, žinoma, tol kol jų nepaliečia negandos ir kiti sunkumai. Specialistų nuomone parko visavertiškumas pasiekiamas užtikrinant tik jo nuolatinį tvarkymą ir kryptingą priežiūra, o mūsų parkas pergyvenęs du pasaulinius karus, santvarkų kaitą, netgi patyrė penkiolikos pokario metų visiškos nepriežiūros ir aplaidumo laikotarpį. 

1960 metais, įsteigus parko administraciją, buvo suformuoti ir pagrindiniai jo priežiūros uždaviniai: būtinybė būti želdynų specialistais, rūpintis parko infrastruktūros gerinimu, istorinių vertybių išsaugojimu, estetinio patrauklumo didinimu ir, svarbiausia, parko žaliojo rūbo priežiūra bei plėtra. Be to, kaip ir kiekvienai organizacijai, reikėjo nepriekaištingai atlikti administravimo funkcijas. Per šešis metus pasikeitė net trys vadovai, o dažna parko vadovybės kaita neleido iki galo išvystyti ir užbaigti daugumos numatytų darbų.

1966 metų sausį tuometinio Botanikos parko direktoriumi buvo paskirtas Kazimieras Urbonavičius, prieš tai visus metus čia pat dirbęs miškininku. Tai buvo visiškai naujas etapas ir parko plėtros, ir šio žmogaus gyvenime. Pasitarnavo tvirtos teorinės žinios įgytos Lietuvos žemės ūkio akademijoje, gyvenimo patirtis Sibiro miškų platybėse, entuziastinga veikla Kuršių Nerijos miškų ūkyje. Be to, Kazimieras turėjo įgimtą potraukį grožiui, menui, jį traukė begalinis gamtos žavesys, erdvių plastika, metų laikų spalvos, nedavė ramybės tas begalinis noras visa tai išryškinti ir atskleisti žmonėms. Trumpai tariant, Palangos Botanikos parkas jam tapo ta vieta, kur laisvai galėjo kurti, atverti savo menišką sielą.

Kazimieras entuziastingai domėjosi kraštovaizdžio (tada naudotas žodis „landšaftas“) teorijomis, turėjo šiais klausimais sukaupęs gausią biblioteką, kiek įmanydamas ieškojo papildomos informacijos apie Eduardo Andrė kūrybos principus, aiškai suvokdamas, kad norint tvarkyti, tinkamai restauruoti Palangos parką privalu suprasti paties projekto autoriaus mąstymo kryptį. Daug domėjosi kitų parkų patirtimi, sėmėsi naujovių parkų priežiūros technologijose. Ypatingai mokėjo analizuoti ir kritiškai vertinti projektus dėl kurių kartais kildavo karštos diskusijos, neretai tokie projektiniai sprendimai būdavo keičiami – kas nelabai patikdavo jų autoriams. Dažniausiai tokios „korektūros“ atsirasdavo tada, kai toks projektas būdavo aptariamas konkrečioje vietoje. Jis visada sakydavo: „Pimiausia reikia gerai išsistudijuoti aplinką ir tik po to daryti projektą, o ne atvirkščiai. Ką bedarytumei parke naujo, ar tai tai želdynų formavimą, ar naują gėlyną, ar parko suolelio vietos parinkimą, Kazimieras mokė kaip tai daryti – liepdavo susikalti kuolelius, iš visų pusių apžiūrėti, įvertinti, o tik tada jau kibti į darbą“. Ypač tekdavo pavargti, kol atstatydavome parko buvusių takų kontūrus, nes išskyrus parterius, parke tiesių linijų nėra. „Lekalas čia karalius“ –  juokaudavome. 

Būtina paminėti dar vieną šio žmogaus pomėgį – fotografiją. Fotografuodavo daug: ir dokumentines, ir menines nuotraukas. Pats ryškindavo (kartais ir didelio formato), o atsiradus skaidrių „technologijai“, aistringai pasinėrė į šį darbą, šiek tiek apleisdamas fotografiją. Tada parke buvo praktikuojamas fotofiksacijos metodas – rekonstruojama vieta būdavo užfiksuojama prieš darbų pradžią ir, žinoma, dar juos užbaigus. Tokios dokumentinės nuotraukos būdavo kruopščiai klijuojamos į didelius albumus, rašomas trumpas komentaras. Šis darbas teikė daugiafuncinę naudą: lengvino palyginamajį mokymąsi ir padarytų darbų vertinimą, visapusiškai pasitarnaudavo apginant mūsų patirties tiesas ir perspektyvinių krypčių projektavimą bei konkrečių darbų planavimą. Beje, Palangos parko restauracijos ir rekonstrukcijos projektas užsakytas dar 1964 metais (archit. A. Brusokas, dendrologas L. Čibiras), kuris jau 1966 metais formaliai buvo baigtas, tačiau parko peizažų, kaip pagrindinio elemento išgryninimas ir gražinimas tęsėsi dar keletą metų. Pagaliau įsitikinome, kad šis darbas praktiškai niekad nesibaigia. 

1967 metais Lietuvos pajūrį nusiaubia neregėto stiprumo uraganas. Pirmiausia nukentėjo senos aukštos elitinės pušys, kai kurios parko vietos netgi tapo plynos. Įvertinus padarytą žalą – vien pušų prarasta apie 4000, buvo iškirsta apie 4,5 tūkst. kubinių metrų medienos. Kazimieras dar dažnai prisimindavo žalos vertinimo komisijos išvadą, atseit, čia reikėsią net keleto metų, kol parkas atgaus pirminę savo išvaizdą. „Duokite lėšas ir darbai bus padaryti!” – gana drąsiai tada pareiškė Kazimieras Urbonavičius. Tuometinė Respublikos valdžia lėšas skyrė, o jau 1968 metų kurortinio sezono pradžiai parkas tapo vienas iš lankomiausių objektų.

Sutvarkytuose medynų plotuose, ypač naujai prijungtose parko teritorijose, atvėrė puikią galimybę kurti atnaujinamo parko žavias erdves. Kazimieras suprato, kad šią situaciją reikia išradingai panaudoti naujų pievučių, medžių grupių, vejų, net vandens telkinių įrengimui, nes tai ir yra pagrindinis naujai formuojamo peizažo elementas. 1979 metais pelkėtoje juodalksnynėje pagal architektės Rūsnos Vaineikytės projektą iškastas tvenkinys, nutiesta keletas naujų pasivaikščiojmo takų, tinkamiausioje vietoje pastatyti suoleliai, erdvės papildytos dekoratyviniais augalais. Naujai prijungta teritorija tapo išradingai „įsisavinta“ su tais pačiais dekoratyviniais bruožais, kaip ir senasis parkas. Be to, už Birutės kalno esančio tako pietinėje pusėje dar buvo formuojama specifinių pajūrio augalų ekspozicija.

Danutė Mukienė 1995 metais užrašė Kazimiero Urbonavičiaus prisiminimus apie parką. Jis tada pasakė: „Svarbiausia, išauginti medį, kad jis turėtų gražią lają. Kiekvienas parke augantis medis privalo turėti gražią lają. Parke turi augti tiktai vertingi perspaektyvūs medžiai“. Norėdamas pagrįsti savo teiginius, savo svečius, atvykusius specialistus ar oponentus tuojau vesdavosi į šalia parko prie Plytų gatvės esančius senkapius, kur pušys, išaugusios 10 – 15 metrų atstumu viena nuo kitos, suformavo plačią galingą lają. Tai buvo svarus argumentas tiems, kas nesuprasdavo, kad jaunuolynus reikia retinti laiku, atverti jiems erdvę, duoti pakankamai šviesos.

Pievas ir medynus tais laikais tręšdavome mineralinėmis trąšomis, bet kontroliuodami ir  darydami agrocheminius tyrimus išsiaiškinome, kai kurias neigiamas pasekmes. Gimęs ir užaugęs kaime, Kazimieras gerai suprato organinių trąšų ilgalaikį poveikį dirvožemiui. Tuo laikotarpiu lapai ir kitos organinės atliekos iš parko teritorijos būdavo išvežamos, o juk tai puikiausia žaliava komposto gamybai. Netrukus pietinėje parko dalyje vienoje iš nuošalesnių aikštelių įrengėme kompostavimo vietą. Per metus paruošdavome šimtus tonų puikiausių organinių trąšų, kurias vėliau periodiškai barstydavome parko želdynuose ir pievose.

 Parke didžiausia Dievo rykštė – sausros ir jos, kaip taisyklė, mus kankindavo kurortinio sezono įkarštyje, kada parkas privalo būti žalias ir gaivus. Su laistymo žarna arba arkliuko tempiama „bačkele“ problema neišsisprendžia. Miesto Tarybos vykdomjam komitetui finansuojant buvo  užsakytas parko istorinės dalies laistymo projektas (autorė L. Bujanauskienė). Praktikoje toks projektas nepasiteisino, nes trasos ėjo per želdinius, išaiškėjo neracionaliai išdėstyti laistymo taškai (šulinėliai). Šį projektą Kazimieras pats ženkliai pakeitė ir tuo įtikino projekto autorę. Be to, laistymo sistemoje panaudoti moviniai ketaus vamzdžiai neatlaikydavo slėgio, ir tai buvo dažnų avarijų priežastis. Siurblinė imdavo vandenį iš tvenkinio ir paduodavo į sistemą, tačiau vandens baseinui nusekus tekdavo ji papildyti iš miesto tinklų chloruotu vandeniu. Tai neigiamai ėmė veikti augalus, prasidėjo erozija ir reikėjo krantus tvirtinti akmenimis. Nepaisant visų trūkumų, laistymo sistema tuo laiku vis tik buvo vienintelis išsigelbėjimas. 

1979 metais baigta parko šiltnamių su administracinėmis patalpomis statyba, 300 kv. m šiltnamių pertvarkyta į oranžeriją, kurioje su egzotinių augalų kolekcija, būdavo rengiamos keramikos, dekoratyvinių stiklo gaminių ir kitokios parodos. Gamybiniuose šiltnamiuose auginami daigai, skinamos gėlės.

Neperdėsiu teikdamas, kad vienas iš gražiausių Kazimiero Urbonavičiaus sumanymų –  parko dekoratyvinio apšvietimo kūryba, kur įdėta daug meilės, išradingumo ir nepaprastai daug darbo. Pradinį projektą rengė inžinierius Z. Vaškevičius ir architektas A. Paulauskas. Tiek projekte, tiek natūroje buvo ieškoma naujų sprendimų, naujausių efektyvių elektrotechninių priemonių. Apšvietimas pirmą kartą įrenginėjamas istorinio gamtovaizdžio parko aplinkoje, kas iš esmės labai skyrėsi nuo gatvės apšvietimo specifikos. Žmonės šį apšvietimą labai mėgo, ta tema labai daug ir gražių atsiliepimų sulaukta. 

Kurį laiką su Kazimieru gyvenome kaimynystėje, todėl pasivaikščiojimai prieš miegą būtinai baigdavosi prie parko apšvietimo. Turėjome kilnojamąjį prožektorių su kuriuo ieškodavome „geriausio efekto“, o kitą rytmetį jau su pora vyrų įgyvendindavome naują sumanymą. Mane tiesiog žavėjo šio žmogaus užsidegimas, ieškojimas, tobulėjimas ir nenumaldomas siekimas tokių rezultatų, kurie džiugintų žmones, teiktų pasitenkinimą pačiam. Entuziazmas paprastai pritraukia ir kitus entuziastus, todėl nuoširdžiai džiaugėmės ir didžiavomės, kai tokį apšvietimo tobulinimą palaikė žinomi palangiškiai architektai A. Čepys ir K. Aleknavičius, elektrikas E. Kučinskas. Landšaftinio parko dekoratyvinis apšvietimas Palangoje dar tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo bene pirmas, už tai buvome įvertinti Liaudies ūkio pasiekimų parodos pirmo laipsnio diplomu.

Su 1963 metais įkurto Gintaro muziejaus populiarumu sparčiai augo ir jo lankytojų srautai – ekskursijos sekė viena po kitos, o tai parko tarnyboms jau tapo nauju iššūkiu. Teko tvarkyti takus, juos drėkinti, įrengti daugiau suolų, šiukšliadėžių, organizuoti darbuotojus parko sodinukų būklei stebėti. Nedrausmingų lankytojų „auklėjimui“ pagamintos originalios vaizdinės agitacijos priemonės informavo kas parke draudžiama daryti. Džiaugėmės, kad už tai vėl buvome įvertinti prizine vieta. Be to, siekdami šiek tiek perskirstyti lankytojų antplūdį, organizavome naują traukos kryptį – Jaunimo kalną – parko infrastruktūros papildomame objekte sukurta M. K. Čiurlionio motyvais alegorinė skulptūra „Šaulys“ (skulptorius St. Šarapovas, architektas A. Knyva, skulptorius atlikėjas D. Variakojis), skoningai sutvarkyti takai, akmeniniai laiptai.

Kaip ir visais laikais, kultūros įstaigų darbuotojų gaunami menki atlyginimai blogai veikė jų entuziazmą, skatino kaitos procesą. 1983 metais Palangos parko įstaiga padalinio teisėmis buvo prijungta prie miesto Komunalinių įmonių kombinato, žinoma, turint tikslą padidinti atlyginimus. Jie, be abejo, padidėjo, tačiau Kazimieras vėliau gailėjosi dėl šio žingsnio, nes jį vargino aukštesnės valdžios nenoras įsiklausyti į parko poreikius, laiku reaguoti, palaikyti įgyvendinant naujus neatidėliotinus sprendimus. 

Nepaisant įvairių sunkumų, Kazimiero Urbonavičiaus direktoriavimo laikotarpiu Palangos parkas buvo išplėstas iki 86 ha, pritaikytas be galo išaugusiam lankytojų srautui, pavyzdingai prižiūrimas, nuolat puoselėjamas. Toks parko planinis architektūrinis vaizdas išliko iki pat šių dienų, kaip neginčijamas parko darbuotojų kolektyvo ir jų entuziastingo bei principingo vadovo nuopelnas. Nesavanaudiška meile parkui, pasiaukojančiu triūsu ir neišsenkančiu kūrybiškumu Kazimieras save įprasmino Palangos parke, kuriam nuoširdžiai atidavė 25 metus gyvenimo. 

Tos pušys, kurias sodino Kazimieras – jau dideli medžiai, jos tvirtai saugo šio tauraus žmogaus atminimą. Reikėtų ir mums pamąstyti kaip tinkamai įamžinti jo atminimą Palangos parke.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite


Buvęs Palangos botanikos parko ilgametis direktorius Kazimieras Urbonavičius išėjo į Amžinybę vos tik sulaukęs savo paskutinio, 72-ojo, gimtadienio. Buvo 2000 metų kovo 3-ioji. Šiemet jis būtų šventęs savo 95 metų sukaktį.


Palangos miesto savivaldybė purtosi minties leisti jūroje ar Botanikos parke barstyti mirusio žmogaus kremuotų palaikų pelenus, tačiau Valdas Pakusas sakė „Palangos tiltui“: „„O kas gali užtikrinti, kad ir dabar kur nors parke nėra išbarstyti kieno nors pelenai?“ Skaitykite visą straipsnį penktadienį „Palangos tilte“.


Palangos Birutės parko paplūdimyje vos prasidėjus vasarai ir vėl suplevėsuos Mėlynoji vėliava. Tai – visame pasaulyje pripažįstamas įvertinimas, liudijantis, kad paplūdimys atitinka aukščiausius aplinkosauginės kokybės reikalavimus. Sprendimą Palangos miesto savivaldybės Birutės parko paplūdimį 2019 m. vasaros sezonui apdovanoti Mėlynąja vėliava priėmė Mėlynosios vėliavos...


Birutės parko diena


Palangos Birutės parko Sodininko namelyje (ties centriniu įėjimu į parką, Vytauto g. 19) duris atvėrė unikali paroda, skirta šio parko istorijai. Pasak parodos koordinatorės Aušros Latonienės, parko istorija besidominčiųjų šią vasarą lauks ne vienas renginys, o jų ciklas.


Praėjo vos aštuoneri metai, kai pusmetį vyniojausi darbininko pareigose su grėbliais, kastuvais, karučiais, žemaičių karneliu vadinamu Palangos botanikos parko takais, vos aštuoneri nuo 2006-ųjų, o pokyčių – vienu mažu karneliu nebepaveši, jau net gero „gruzoviko“ neužtektų. Labai šviesi darbinė patirtis. „Trydmolį dėk“! –...


Palangos Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) dviejų metų studijas užbaigė 268 pirmosios laidos absolventai. Mokslų baigimo šventėje studijų baigimo pažymėjimai buvo įteikti fakultetų dekanams, o ne kiekvienam absolventui atskirai, nes tada šis procesas būtų užsitęsęs ne vieną valandą. Kraštotyros ir turizmo fakulteto dekanė Birutė Mockuvienė gavusi iš TAU garbės...


Kartais pats gyvenimas pamėtėja gerą progą, kuria pasinaudojus jis tampa tik turiningesnis. Botanikos parko direktoriaus pareigas užėmęs Valdas Pakusas patikino, jog jo nuoširdaus darbo dėka pavyko pakilti karjeros laipteliais. Gamtos apsuptyje – gražiausiame kurorto kampelyje besisukiojantis miestelėnas papasakojo, jog ir laisvalaikį jis taip pat gamtoje leidžia, tad viena aišku, naujasis...


Botanikos parko paplūdimys pasipuoš Mėlynąja vėliava

„Palangos tilto“ informacija, 2010 05 11 | Rubrika: Miestas

Botanikos parko paplūdimys pasipuoš Mėlynąja vėliava.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius