Palangos miesto Garbės pilietis, profesorius Vladas Žulkus: „Svarbiausi atradimai – ateityje“ (VISAS STRAIPSNIS)

Vladas Žulkus – žmogus, bene geriausiai pažįstantis Baltijos jūros dugną. Nuolatinė Palangos istorijos paieškos, eilėje ekspedicijų tyrinėti povandeninio paveldo dalykai. Archeologiniai kasinėjimai, kurių pagrindu išleistos knygos ir rimtos mokslinės studijos. „Atlikti Baltijos jūros dugno tyrimai, padaryta nemaža atradimų, bet svarbiausi jų – dar ateityje,“– „Palangos tiltui“ juokavo profesorius. Šį mėnesį garbingą 75-erių metų sukaktį atšventęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Palangos miesto savivaldybės Tarybos narys, Palangos miesto Garbės pilietis, prof. habil. dr. Vladas Žulkus su vieninteliu Palangos laikraščiu, „Palangos tiltu“ mielai kalbėjo apie ieškojimus, laimę ir gyvenimą.

Atskleisti Baltijos paslaptis

Profesoriaus paskaitos yra vadinamos puikiomis, įdomiomis, o medžiagos pateikimas – intriguojantis, viliojantis, patrauklus. Nedaugelis žmonių mokslo tiesas sugeba pateikti paprasta kalba, priimtinai ir suprantamai bet kokiai klausytojų auditorijai. Tai yra proveržis moksle, o pats Vladas Žulkus kartais pajuokauja: „Mano pranešimai gan chuliganiški“.

‚Jūs manęs klausiate, kokias gi paslaptis slepia Baltija ties Palangos ir Šventosios krantais?“ – nusišypso V. Žulkus pokalbio pradžioje. „Žinote, aš ir pats norėčiau jas įminti – tuomet įprasminčiau savo buvimą šioje žemėje. Nuolat savęs to klausiu, ieškau atsakymų. Esu archeologas, man nėra labai didelio skirtumo, ar po žeme ieškoti istorijos liekanų, ar jūros dugne. Pusę savo gyvenimo ariu nosimi jūros dugną, kartais atrandu ką nors,“ – sakė jis.

„Mažai dar žinoma apie Baltiją, nors pats ją tyrinėju gal 20 metų, nuolat atrandame netikėtų dalykų. Tikiu, kad didžiausias ir svarbiausias mano atradimas bus dar ateity, surasiu ir įminsiu didžiausią Baltijos jūros dugno paslaptį. Ties Palanga ir Šventąja esame atradę nemažai nuskendusių ar į pakrantę išmestų laivų, jų registre yra apie 103 ar 104,“ – sakė V. Žulkus.

Pastarojo dešimtmečio povandeniniai archeologiniai tyrimai prie Juodkrantės padėjo atkurti to meto pajūrio kraštovaizdžio fragmentą šioje vietoje. Nustatytos Joldijos jūros ir Ancylaus ežero krantų linijos, esančios 43-20 m gylyje. Kažkuomet pakrantėje augo pušynų miškai, o pajūryje buvo lagūniniai, iki 2 m gylio gėlavandeniai ežerai, kurie durpėjo.

Nustačius Joldijos jūros ir Ancylaus ežero krantų svyravimus paaiškėjo, kad šiuo metu Baltijos jūros pakrantėje ieškomos ankstyvojo ir vidurinio mezolito laikotarpio gyvenvietės negali būti aptinkamos.

„Jų reikia ieškoti prie šiuo metu 40-20 metrų gylyje buvusių pakrančių, nes jūra keitė savo formą, būvį, netgi druskingumą. Augalų tyrimai, durpių liekanos rodo klimato kaitą, atskleidžia naują mokslinę tiesą apie pirmuosius pabaltijo gyventojus. Moksliniai tyrimai patvirtino, kad į pabaltijį po ledynmečio pirmieji žmonės atkeliavo iš Pietų Europos, mat atlikti medžių, rastų jūros dugne, DNR tyrimai padėjo nustatyti iš kur į mūsų kraštus atkeliavo seniausi medžiai, o paskui medžius – paukščiai, žvėrys ir žmonės,“ – pasakojo mokslininkas.
Archeologai laikosi nuostatos, kad į mūsų kraštus pirmieji žmonės atkeliavo ne iš pietryčių, kaip anksčiau buvo manoma, o iš pietų. Pirmieji gyventojai galėjo atsikraustyti į rytų pabaltijį iš Pietų Europos, tarkime, iš Graikijos.

„Tai yra svarbus mokslinis atradimas,“ – pabrėžė V. Žulkus.

Palanga – miestas parke

Septyniasdešimt penkeri metai – gan ilgoka laiko atkarpa.

„Ar yra gyvenime dalykų, kuriuos norėtumėte iš esmės pakeisti?“ – teiravausi pašnekovo.

„Sunkus klausimas, net nežinau, o ką čia jau bepakeisi?.. Reikėtų ilgokai pagalvoti, susirašyti visus savo „griekus“ į vieną baltą lapą. Mašiną turiu, važiuoja, o ir su ta pačia žmona 50 metų kartu. Gyvenu nuostabiame mieste, Palangoje. Studijų metu gyvenau Vilniuje, o Klaipėdoje esame pragyvenę net 25-erius metus. Galiu drąsiai pasakyti: kitur gyventi negalėčiau. Geriau kaip Palangoje niekur nerandu. Juk niekur kitur miesto parke, o dar ir prie jūros nerasime,“ – įsitikinęs pašnekovas.

Anot jo, Palanga pastaruoju metu ypač gražiai tvarkoma.

„Jūros bangos, grynas oras, pušys. Ne veltui sakoma, kad palangiškiai yra ilgaamžiai“, – svarstė pašnekovas.

Jis prasitarė, kad tikrai mėgstąs būti prie jūros, bet kartais netgi mokslininkus prie jos apima tingulys.
„Juk žmonės ne šiaip sau juokauja, kad palangiškiai neskęsta, mat jie maudytis neina,“ – juokavo profesorius.
Daug metų V. Žulkus dirbo Palangos miestui, ieškojo jo istorinių paslapčių. Dar 1976 metais vykdė archeologinius Birutės kalno papėdės kasinėjimus, kurie tęsėse gerus du dešimtmečius, o vėliau sugulė į solidžius istorinius leidinius.

Buvo ieškoma senovinių gyvenviečių, kuršiškos kultūros atspindžių.

„Parašiau vieną kitą rašinėlį apie nuskendusius laivus, gal dėl to man buvo suteiktas kurorto Garbės piliečio statusas, kuris įpareigoja dirbti savo kraštui, garsinti jo vardą,“ – svarstė mokslininkas.

Pasiteiravus, o ką reiškia jam būti Palangos miesto Garbės piliečiu, pašnekovas kukliai ir paprastai atsakė: „Ne aš šiam titului save pasiūliau, ne aš svarsčiau ir ne aš nusprendžiau tas miesto Garbės piliečio regalijas sau susiteikti...Gal kam nors mano darbai patiko?“

Ne šventas daržas

Pašnekovas pasakojo apie pavasarius, kuomet Palangoje uotus mušdavęs, o nardyti lėkdavęs į Platelių ežerą.

Gal tai ir „užkabino“ ilgamečiams jūros tyrimams?

„Esu mokslo žmogus, tad jokie karantinai man nebaugūs. Kaip ir visi mokslininkai, esame uždaryti arba patys užsidarome ir eilę metų tą patį veikiame. Kas universitete dirba, turi daugiau paskaitų, darbuojasi nuotoliniu būdu su studentais. Aš paskaitų turiu nedaug. Rašyti, tyrinėti galima ir neišėjus iš namų. Pandemija atidarė milžiniškus informacijos klodus, nes būtent dabar pasaulio ir Lietuvos bibliotekos atvėrė visus savo fondus. Elektroniniu būdu informacija lengvai prieinama. Dirbti galima visada ir visur, tik reikia netingėti“, – atviravo jubiliatas.
Anot V. Žulkaus, mokslas nėra „šventas daržas“ – jį kuria žmonės: vieni gabesni, kiti vidutinių gabumų, treti – mažiau gabūs.

„Būna atvejų, kuomet perėmus Europos universitetų naujoves ar tradicijas, mokslininkas eina pigiausiu keliu: šneka daug, apie nieką, o niekinius rezultatus, persunktus įmantriausiiomis tarptautinėmis frazėmis pateikia kaip svarbius,“ – sakė ji.

Pašnekovo nuomone, tai yra didžiausia humanitarinių ir socialinių mokslų liga, susirgimas.

„Yra žmonių, kurie rašo lengvai, mintys sklandžiai dėliojasi. Man mokslinė veikla yra rimtas darbas. Nesu super gabus ar pavyzdingas. Visada reikia save sudrausminti, disciplinuoti, kažką prisiversti. Idėjų ir minčių turiu, reikia tik sugebėti tinkamai ir laiku pasisiūlyti, parengti projektus, kad atsirastų finansų,“ – kalbėjo V. Žulkus.

Palanga kitąmet švęs šimtmetį

Kitais metais Palanga švęs neeilinį jubiliejų – prieš šimtą metų 1921-aisiais ją Latvija grąžino Lietuvai. „Kokie istoriniai šio įvykio momentai jums įdomiausi?“ – teiraujuosi iškilaus pašnekovo.

„Palangos grąžinimas Lietuvai 1921 metais – įdomi tema, bet aš nesu diplomatijos istorijos specialistas. Gal per drąsu būtų teigti, tačiau Lietuva laimėjo diplomatinį karą prieš Latviją ir atgavo savo pajūrio ruožą. Tai – tiesiog nuostabu,“ – sakė V. Žulkus.

Anot jo, prieš šimtmetį vyko vyko sudėtingi diplomatiniai procesai, kuriuose itin didelis vaidmuo teko škotų kilmės profesoriui James Young Simpsonui.

„Teko kovoti su Latvija dėl Palangos, mat anuomet žemės buvo priskirtos Kuršo gubernijai. Latvijai Palanga niekada nepriklausė, joje gyveno kuršiai, o vėliau – žemaičiai,“ – priminė profesorius.

Palangos Savivaldybė šį pavasarį paskelbė konkursą J.Y. Simpsono atminimui Palangoje, kur Simpsono gatvė susikerta su Meilės alėja, pastatyti atminimo ženklą ar paminklą. Bus sutvarkyta gatvė, atsiras nauja kultūrinė erdvė Palangoje.

„Man, kaip tikram palangiškiui, tai yra malonu,“ – sakė V. Žulkus.

Savivaldybėje – Žulkų frakcija?

Mūsų pašnekovas yra ne tik mokslo žmogus. Jis ir – Palangos miesto savivaldybės Tarybos narys. Unikalu, kad miesto Taryboje dirba net trys Žulkai. Be mūsų pašnekovo joje dar dirba Tomas Julius Tomas Žulkus bei Justas Žulkus.
Profesorius patikino, kad juos sieja ne tik vienoda pavardė, bet ir tolimi giminystės ryšiai. Justas Žulkus esąs jo į Anapilį iškeliavusio pusbrolio, kuris buvo žinomas Palangos tautodailininkas, anūkas, o Tomas – taip pat tolima giminė.
„Esame, kaip žemaičiai pasakytų, „famėlėjė“. Galime Taryboje netgi Žulkų frakciją formuoti,“– juokavo profesorius.
Jis tvirtino, kad politika – ne pagrindinė jo veikla, nes jis niekada nedalyvavęs jokioje partinėje veikloje, jokiai partijai nepriklausęs.
„Bet visada siekiau garsinti savo miesto vardą – moksliniais atradimais, straipsniuose, konferencijose, tarptautiniuose susitikimuse,“ – pabrėžė V. Žulkus.
Anot profesoriaus, Klaipėdos universitetas dabar vykdo du didelius tarptautinius jūrinius projektus, susijusius su senaisiais krantais, nuskendusiais laivais.
„Kelerius metus sistemingai vyksta ekspedicijos, būtent dabar buvo suplanuoti tyrimai šalia Klaipėdos pietinio molo, kur rasta prieš 9000 metų gyvenusių žmonių pėdsakų. Deja, virusas juos atidėjo vėlesniam laikui,“ – apgailestavo pašnekovas.

Puoselėja atkasti nuskendusius laivus

„Plaukioju kasmet daug. Būtų įdomu surinkti sudužusius tarpukario Lietuvos laivus, kurie yra nuskendę Baltijos ar Šiaurės jūrose, kai kurie – prie Švedijos krantų,“ – prasitarė apie artimiausius savo planus pašnekovas, kuris, kaip ir kiekvienas archeologas, siekia pats panerti, pats apčiuopti savo rankomis naujus radinius, pats juos atkasti.

„Be abejo, archeologijoje griežtų taisyklių nėra, bet jei gulėsi po medžiu, atradimų nepadarysi,“ – juokavo V. Žulkus.

„Laimės jūros dugne nėra, ten ne visada labai jauku, neretai trūksta šviesos. Bet manau, kad kiekvienas žmogus yra laimingas tol, kol gyvas. Darbas, šeima, pomėgiai – viskas susideda į vieną žmogaus laimę. Manau, kad laimė kiekvienam – skirtinga,“ – atviravo mokslininkas.

Dana LUKAUSKIENĖ