Palangoje išaugęs menininkas Tomas Daukša: „Chalturkių“ nedarau – šiuo metu galiu gyventi tik iš meno“

Paklaustas, kodėl nekuriąs realistinių jūros atvaizdų, palangiškis menininkas Tomas Daukša, gyvenantis ir kuriantis sostinėje, o praėjusį rudenį Palangos kurorto muziejuje surengęs savo parodą „Prie Baltijos“, gūžteli pečiais: „Todėl, kad nejaučiu poreikio tiesiogiai atvaizduoti jūrą. Bet kada galiu nueiti ir ją pamatyti, o joks mano sukurtas atvaizdas neprilygs tikram pojūčiui.“ Vis tik jo darbai – nebe jūros kvėptelėjimo, o vaikystė Palangoje Tomui paliko įspaudus, ko gero, visam gyvenimui. T. Daukša pernai gruodį atsakė į žurnalo „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partnerio, klausimus.

– Šnekamės, kai Palangos kurorto muziejuje įvyko jūsų ir jūsų kolegos Konstantino Bogdano paroda „Prie Baltijos“. Kuo ji jums buvo ypatinga?

– Prof. Konstantinas Bogdanas buvo mano doktorantūros studijų kūrybinės darbo dalies vadovas, per tą laikotarpį daug kalbėdavomės apie kūrybą, aptarinėjome įvairius meno reiškinius, parodas. Dėl šios priežasties buvo labai įdomu drauge surengti parodą ir pažiūrėti, kaip mūsų idėjos veikia kartu bei kokie nauji kontekstai kuriasi sugretinus mūsų darbus. 

Žinoma, man labai svarbu yra ir tai, kad paroda vyksta mano gimtajame mieste. 

Darydamas parodą Palangoje, jaučiu didelę atsakomybę, tai yra tarsi duoklės atidavimas vietai, kurioje formavosi mano pasaulėžiūra.

Nors, kaip menininkas, Palangoje esu retas svečias, kaskart stengiuosi sukurti arba pritaikyti kūrinį būtent šiai vietai. 

2019 metais, pakviestas surengti parodą A. Mončio namuose-muziejuje, vietoje savo darbų eksponavau Palangos dailės mokyklos mokinių darbus. Tuomet mane pribloškė vaikų darbų (tapybos, piešinių, skulptūrų) gyvumas ir išraiškos laisvė. 

Norėjau suteikti progą Palangos bendruomenei pasidžiaugti tuo, ką turi – nevaržomai kūrybingus vaikus, kurie formuos miesto ateitį. Šį kartą su K. Bogdanu darydami parodą Kurorto muziejuje, taip pat labai galvojome apie vietos specifiką – kurorto santykį su jūra, muziejaus erdves, jų tinkamumą meno parodoms, vilos „Anapilis“ transformaciją po renovacijos. 

Abu su Konstantinu turime savitą santykį su „Anapiliu“. Bogdanas jį prisimena kaip muzikinį klubą, aš – kaip kavinę, kurioje tėvai gerdavo kavą, o aš tuo tarpu laipiodavau po greta augančią tują, kurią, deja, nupjovė, vėliau – kaip vakarėlių vietą mokyklos laikais. 

2011 metais dalyvavau dar nerenovuotoje „Anapilio“ viloje vykusioje parodoje, pavadinimu „Nykstantis arealas“, tai leido palyginti, koks „Anapilis“ buvo anksčiau ir kaip jis pasikeitė.

– Jūsų kūryboje labai mažai marinistinių motyvų. Kodėl?

– Jei klausiate, kodėl nekuriu realistinių jūros atvaizdų, tai atsakau: todėl, kad nejaučiu poreikio tiesiogiai atvaizduoti jūrą. Bet kada galiu nueiti ir ją pamatyti, o joks mano sukurtas atvaizdas neprilygs tikram pojūčiui. 

Kita vertus, net dabar, „Anapilyje“ vykstančiai parodai mano sukurti darbai „Horizontas“, „Saulės takas“ ir „Mėnulis“ tiesiogiai nurodo į jūrą. 

Pastarajam dabui sukurti naudojau jūros išmestus pagalius, virves ir žuvėdros (kiro) plunksną. Ankstesniuose darbuose taip pat galima rasti nemažai pajūrio arba Palangos įtakų.

Sakyčiau, kad mano kūryboje yra labai daug pajūrio ir Palangos įtakų.

– Ar vaikystė ir paauglystė Palangoje, prie jūros, nepaliko tik palangiškiams išskirtinų įspaudų?

– Žinoma, kad paliko. Manau, kiekviena vieta, kurioje augi, palieka tik tai vietai būdingus įspaudus. Mano atveju, tai buvo pajūris, rudeniniai vėjai, vasaros šurmulys ir panašūs dalykai. Kam nors kitam tokius pat ryškius įspaudus galėjo palikti, tarkime, Utena arba Singapūras, ar kokia kita vieta.

– Kokie ryškiausi jūsų vaikystės Palangoje prisiminimai?

– Oi, prisiminimų tikrai daug, deja, nemažai jų susiję su vietomis, kurių dabar nebėra. Tai – laipiojimas po jau minėtą tują prie „Anapilio“, kaštonų rinkimas J. Basanavičiaus gatvėje, karosų gaudymas Palangos botanikos parko senajame tvenkinyje, ėjimas į Karklę visiškai tuščiu pajūriu ir daugybė kitų.

– Atleiskite už stačiokišką klausimą: kaip užsidirbate duonai, telefono sąskaitai apmokėti ir buto Vilniuje nuomai? Darote „chalturkes“, turite rimtus rėmėjus ar rėmėjas?

– „Chalturkių“ nedarau. Taip sėkmingai susiklostė, kad šiuo metu galiu gyventi tik iš meno.

– Kiek reikia įdėti asmeninių pinigų savo parodai sukurti?

– Labai įvairiai. Paprastai už parodas institucijose yra mokami honorarai ir padengiamos gamybos, transporto išlaidos. Tačiau Lietuvoje dar labai dažnai to nėra, ir parodas tenka daryti iš idealistinių paskatų. 

Žinoma, ir Lietuvoje yra institucijų, kurios adekvačiai atlygina menininkams už jų darbą, o honoraro klausimas vis dažniau keliamas viešose diskusijose, todėl manau, kad ilgainiui ši problema bus išspręsta.

– Jūs – geresnis verslininkas ar menininkas?

– Aš – visiškai ne verslininkas. Jei juo būčiau, tuomet greičiausiai negalėčiau būti menininku.

– Dar vienas banalus klausimas. Kur jums pačiam yra skiriamoji riba tarp meno, kičo ir, kaip sakydavo mano a.a. senelė, „brudo“ (š...)?

– Menas būna labai įvairus. Jis gali būti gražus, bjaurus, gali būti raminantis arba keliantis pyktį, gali sukrėsti, pakylėti ar būti nesuprantamas. Tai, kad kūrinys nepatinka arba iš pirmo žvilgsnio jo neišeina suprasti, dar nereiškia, kad jis yra blogas arba nereikalingas. Dažnu atveju meno suvokimo gylis priklauso nuo žiūrovo atvirumo ir pasirengimo jį priimti.

Žinoma, yra ir nekokybiško meno, bet jį atskirti, matyt, reikia patirties ir tam tikro išsilavinimo.

O riba tarp meno ir kičo yra pakankamai objektyvi – meno kūrinys savyje talpina kokią nors problemą, kelia klausimą, tuo tarpu kičas jokio klausimo nekelia.

– Kokia kryptimi eina šiuolaikinis menas, kurio atstovas jūs esate?

– Tai – labai platus klausimas, į kurį, vargu, ar sugebėčiau atsakyti. Iš esmės šiuolaikinis menas yra menas, kuris yra kuriamas dabar ir kelia šiuolaikybei aktualius klausimus, tad krypčių yra begalės. Kelios iš šiuo metu ryškesnių temų yra tokios: rūpestis, mitologija, postkolonializmas, lyties klausimai, ekologija ir daugybė kitų.

– Kai menininkas Martynas Gaubas prieš kelerius metus į Palangą atvežė dramblio dydžio „Lietuvaitę“, miestas jos neįsileido, o dramblinė lietuvaitė buvo žiniasklaidos smaigaly. Ar tai yra menininko pripažinimas, sėkmė? Ką jums reiškia būti įvertintam, pastebėtam?

– Galbūt priklauso nuo to, ko siekė menininkas. Į vienos mano parodos atidarymą atėjo du maždaug 7-8 metų vaikai. Pamatę mano darbus, jie tiesiog sustingo iš nuostabos ir, jos sukaustyti, stovėjo ilgokai, negalėdami patikėti tuo, ką mato. Galop jų tėvai nusprendė, kad jau laikas eiti ir vaikus turėjo išsitempti lauk. Manau, tai yra labai geras sėkmės ir įvertinimo pavyzdys.

– Kokią stulbinančią kultūrinę, meninę idėją jūs siūlote Palangai įgyvendinti?

– Nežinau, ar Palangai reikia mano meninių idėjų, bet jei jų reikėtų ir galėčiau daryti tai, ką noriu, tuomet visose gatvėse nuo Vytauto gatvės iki jūros stipriai sumažinčiau automobilių eismą, jas paversčiau pėsčiųjų ir dviračių takais, tas gatves, kuriose nėra medžių, apsodinčiau, o medžius, kurie dabar auga, paskelbčiau absoliučiai – be išimčių – saugojamais.

Ten, kur reikia, įrengčiau laistymo sistemas ir panašiai, kas keliasdešimt metrų pastatyčiau patogius sėdėti suoliukus ir tikėčiausi, kad Palangoje vėl atsiras voverių. 

Įsivaizduokite, karštą vasaros dieną einate arba važiuojate dviračiu per Palangą. Ant jūsų „nelipa“ automobiliai, nuo kaitrios saulės jus saugo aukštos, plačios medžių lajos, girdite čiulbančius paukščius ir tai jus veikia raminamai, atslūgsta susikaupęs stresas. Nusprendžiate pailsėti ir iškart pamatote suoliuką. Atsisėdate. Jums patogu ir gera. Pro lapus skverbiasi maloniai žalsva šviesa, pakeliate akis į viršų ir pamatote didelių, gražių medžių šakose žaidžiančias voveres. Manau, tai galėtų būti visai įdomus projektas.