Aktorė Olita Dautartaitė apie Kalifornijai neprilygstančią, nuostabią bet ...iškastruotą Palangą

Lietuvos teatro ir kino aktorė, režisierė, poezijos skaitovė, dėstytoja, renginių organizatorė, Sąjūdžio veikėja, politikė. Kažin ar daug yra aplink žmonių, kurių veikos paletėje būtų tiek daug įvairiausių spalvų ir potėpių? Bet ilgametė, net 32 metus Šiaulių dramos teatrui pašventusi Olita Dautartaitė,  pirmiausia yra aktorė – jos siela plevena laisva ir aukštai, kaip jos mėgstamiausio poeto Jono Strielkūno eilėraščiai. Aktorė, tik ką grįžusi iš kūrybinės išvykos į JAV, Kaliforniją, Palangoje ne tik skaitė J. Strielkūno eilėraščius, bet ir gydosi. Kaip ji pati, gracingai numojusi ranka ir išdidžiai kilstelėjusi smakrą, išsireiškė, taiso „mažas bėdas“. Daugiau kaip 70 vaidmenų teatre ir netoli dešimties vaidmenų režisierių A. Puipos, A. Šiušos ir G. Lukšos filmuose sukūrusi gyvybinga 67-erių metų moteris mielai atsakė į „Laikinosios vasaros sostinės“ klausimus.

Ponia Olita, ką jums reiškia Palanga ir jūra? Ar tik ilsitės čia?

Kalbant platesne prasme, Palanga man reiškia teatro gastroles. Aš juk praleidau 32 metus Šiaulių teatre. Jau du metus gyvenu Kaune ir – ar patikėsite? – nesu jokiame teatre. Esu laisvai samdoma – eiles paskaitau, kai paprašo, imuosi vaidmens. Patikėkite, nuostabus jausmas. Paprastai Palangoje ilsiuosi rugpjūčio mėnesį, bet šįkart atvykau anksčiau  - į Reabilitacijos ligoninę. Visai neseniai grįžau iš Kalifornijos, kurią išvažinėjau su mono spektakliu. Aplankiau ir Bostoną, Čikagą, San Franciską, Los Andželą, kitus miestus. Mačiau tiek daug įspūdingų ir gražių miestų ir vietovių Amerikoje, bet – ech, tas prisirišimas! – geriausia man mūsų Lietuvėlėje. Matyt, nuo tų kelionių mano organizmas „nuslobo“, todėl buvau priversta atvažiuoti sustiprėti į Palangą.

Smagu girdėti, kad galėdama  poilsiauti prašmatniuose Italijos ar Ispanijos kurortuose, pasirinkote Palangą!

Man Palanga, kai aš čia nevaidinu, pirmiausia siejasi su fantastiška Reabilitacijos ligonine. Man Palanga niekuo nenusileidžia žinomiems Europos ar pasaulio kurortams-tokia čia nuostabi gamta, oras, jūra. Viskas taip tikra ir nesugadinta-tai neįkainuojama. Aš važiuoju į svečias šalis tik su piligriminėmis kelionėmis.

Ar Palangos teatro žiūrovas ypatingas? Net keistoka girdėti viename junginyje šiuos žodžius. Sutikite, Palanga labiau siejasi su „popsine“ kultūra...

Jūs teisus. Bet ne visi žiūrovai yra, kaip jūs išsireiškėte, „popsiniai“. Yra ir nemažai rimtų rimto meno gerbėjų čia. Pasižiūrėkite, kokią nemažą meno įvairovę siūlo Palangos koncertų salės: ir džiazo vakarų, ir solinių koncertų, ir poezijos vakarų, ir mono spektaklių. Net labai rimti žmonės į Palangą atvažiuoja- štai kad ir režisieriaus A. Tarkovskio sesers Marinos apsilankymas Palangoje. Vadinasi, kiekvienas žmogus randa tai, kas jam ar jai yra miela.

Pokalbio pradžioje minėjote, kad Šiaulių dramos teatre vaidinote 32 metus. Kaip tai buvo įmanoma? Neišsekote? Nebuvo minčių pabėgti nuo rutinos?

Gal man stiprybės Dievulis suteikė? Gal padėjo atsiremti malda? Aš esu tikinti...Malda mane „įkrauna“ energijos. Prieš Šiaulių teatrą aš esu 12 metų dirbusi Kauno lėlių teatre. Šiaulių teatre pradėjau dirbti Kristaus amžiaus. Tiesa pasakius, visko buvo per tuos metus. Šiauliuose kolegos buvo nuostabūs-draugiški, profesionalai. Bet po 32 metų ėmiau mąstyti: „Esu iš Kauno, noriu  grįžti į savo jaunystės miestą...“

Jau du metus esu kaunietė (juokiasi-aut.). Esu laisva, bet nemėgstu sėdėti namuose. Kai tik pakviečia kur nors dalyvauti, būtinai vykstu. Štai ir šiandien (kalbėjomės trečiadienio popietę-aut.) važiuosiu iš Palangos tiesiai į Klaipėdą, į I. Simonaitytės biblioteką, kur skaitysiu mylimo poeto Jono Strielkūno eilėraščius, o saksofonistas Laimonas Urbikas atliks improvizacijas.

Sutikite, kad naujos kartos aktoriai neretai išduoda savo Mūzą -  vardan geresnių pinigų pasirenka televiziją, serialus, šou. Gerai tai ar blogai? Ar nenorite atsainiai numoti į jų pusę: „Ar gi jie – tikri aktoriai?..“

Žinoma, yra ir tokių aktorių, kuriuos aš vadinu „popsiniais“. Visokių yra. Tikrai nežvelgiu į jaunus aktorius iš aukšto. Esama fantastiškų jaunosios kartos aktorių. Žinoma, gaila, kad nemažai jų išeina į pigius, bet pelningesnius dalykus – televizijos serialus, šou. Pažiūrėkite, R. Kazlas atsisakė televizijos. Vadinasi, ne šiaip sau. Aš pati neseniai filmavausi seriale „Moterų alėja“. Žurnalistai teiravosi, ar nejaučiau gėdos, kad nusiritau iki tokio lygio (juokiasi – aut.). Aš rimtai į tokius klausimus atsakau, kad man jau nėra ko gėdytis. Pasakysiu atvirai: man buvo įdomu ir malonu filmuotis seriale. Teatre reikia parodyti daugiau emocijų, o televizijos seriale reikia mokėti nesuvaidinant suvaidinti. Kine – vėl kitaip.

Aš esu laiminga, kad man teatre teko dirbti su didžiais žmonėmis, kuriuos aš vadinu Dievo dovanomis. Aš visada smalsiai stebėdavau, kaip jie ne tik vadina, bet ir kaip ruošiasi spektakliui – kelias valandas iki jo.

Kiek aktorystė, vaidmenys realiai veikia jūsų gyvenimą?

Kaip mane veikia? Chm. Man teko vaidinti įvairaus žanro spektakliuose, bet daugiausiai dramatiškuose. Prisipažinsiu: jie mane veikdavo labai. Kaip aš sakau, reikia savo kraičio skrynią atkrauti – atidengti savo biografiją, netektis ir praradimus. Vien dramatiškos rolės neužtenka – turi būti stiprus asmeninis prisilietimas.

Ar buvo tokių atvejų, kuomet dėl vienų ar kitų priežasčių atsisakėte vaidmens?

Aš labai norėjau atsisakyti vieno vaidmens, bet, tiesą pasakius, net pati sau negaliu paaiškinti, kodėl aš to nepadariau...Kalbu apie Arvydo Juozaičio „Salomėją Nerį“. Man pjesė pasirodė esanti prasta. Vaidmuo buvo įdomus, bet, man atrodo, prastai atskleistas. Gal dėl to, kad ruošiausi netrukus vykti gyventi į Kauną, neatsisakiau to vaidmens.

Ar šiuolaikiniame teatre aktorius „tempiamas“ prie vaidmens ar atvirkščiai – vaidmuo prie konkretaus žmogaus?

Jeigu yra geras režisierius, tai jis žino, kaip spektaklį statyti, kokiais žmonėmis remtis – savotiškai įleidžia aktorių į vaidinimą. Kai aš atėjau į teatrą, artistai save keisdavo įvairiuose vaidmenyse neatpažįstamai. Mano kolega, Šiaulių dramos aktorius Stasys Paska, vyresnės kartos aktorius, vaidindavo ir Leniną, ir bajorą, ir kunigaikštį, ir valstietį. Nuostabu! Dabar – mažiau tokio universalumo.

Kai atvažiuojate su mono spektakliu į Palangą ar Klaipėdą, gal bandote į jį „įjungti“ marinistinių motyvų? Ar niekada nesinori gražbyliauti žiūrovui?

(Juokiasi) Ne. Neruošiu Klaipėdai ar Palangai marinistinių spektaklių. Nemoku ir negaliu taikytis.

Papasakokite apie savo išvyką į Kaliforniją. Ar tiesa, kad svarstėte ten pasilikti?..

Kai buvo gyvas Bernardas Brazdžionis, buvau pakviesta į jo baigiamąjį pasirodymą Operos ir Baleto teatre. Jaučiausi pakiliai – pakvietė mane, aktorę iš Šiaulių. Kiekvienąkart, kai Brazdžionis atvažiuodavo į Lietuvą, lydėdavau jį. Per tokius pasivažinėjimus susipažinau su Čikagos lietuvių bendruomenės nariais, teatro mylėtoju ponu Amandu Ragausku, kuris buvo kilęs iš Kauno. Jo raginama paruošiau kompoziciją pagal K. Čiurlionį, kurią atlikau ir išeiviams. Kai šiemet Los Andžele lietuvių mėgėjų teatras „Scenos mėgėjai“ pradėjo ruošti vaidinimą „Mindaugas“ pagal Justiną Marcinkevičiaus draminę trilogiją, pakvietė atvykti ir mane. Kelionė buvo neužmirštama – teko bendrauti ir su amžiną atilsį Bernardo Brazdžionio giminaite, kitais iškiliais išeivijos žmonėmis. Taip, šmėstelėjo mintis, kad galbūt būtų lengva ir gražu gyventi Kalifornijoje – joje mačiau daug nuostabių vietų ten, be to, mano tėvelis palaidotas Amerikoje, bet man geriausia... Lietuvoje.

Kaune ir, žinoma, Palangoje?

Taip. Bet man labai nepatinka iškastruota J.Basanavičiaus gatvė. Viešpatie, kiek joje kičo, kaip ji nudvasinta, nupiginta, kiek „balagano“ J.Basanavičiaus gatvėje. Bet aš neturėčiau būti tokia negatyvi, ar ne? (šypsosi). Kiti dalykai Palangoje atperka tą visą pagrindinės gatvės kičą. Man apie juos – gerus dalykus – maloniau kalbėti. Visiems palangiškiams, gyvenantiems tikrame rojaus kampelyje, kuriame jaučiamas toks stiprus žemaitiškas būdas, gyvenime palinkėčiau vadovautis skautų šūkiu: „Gyventi Dievui, Tėvynei ir savo artimui“...