Antano Šabaniausko dainų estafetę perėmė Palangos niekada neišdavęs Stasys Povilaitis (2)

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015-11-30
Peržiūrėta
2392
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Antano Šabaniausko dainų estafetę perėmė Palangos niekada neišdavęs Stasys Povilaitis (2)

Antanas Šabaniauskas „Dainavos“ ir „Šaltinėlio“ baruose dainavo 10 metų. Podiumą – mažąsias scenas paliko tik 1982 metais, sulaukęs beveik 80 metų. Tačiau ir po to dar daug kur dainuodavo įvairiomis progomis.
Atėjo 1987 metų sausis ir Antanas, išėjęs pasivaikščioti kaip paprastai be kepurės, persišaldė ir vasario 9 d. mirė nuo plaučių uždegimo.
Žinomas kino-koncertų režisierius, dabartinis Klaipėdos Dramos teatro direktorius Romas Pletkauskas 1983 m. gruodžio mėnesį Jurbarke A. Šabaniausko 80-ųjų metinių proga surengė koncertą, dalyvaujant pačiam jubiliatui. Vėliau suruošė tokius jubiliejinius koncertus, skirtus A. Šabaniausko 85-osioms gimimo metinėms. Tačiau tą jubiliejų teko pažymėti jau be A. Šabaniausko. 1989 metais buvo suruošta 13 koncertų Kaune, Jurbarke, Vilniuje, Panevėžyje ir Klaipėdoje. Dalyvavo Lietuvos RTV lengvosios muzikos orkestras, estradinių šokių kolektyvas ir 12 estrados solistų. Už koncertus surinktas lėšas 1989 m. vasario 13 d. Jurbarke, buvusio A. Šabaniausko gimtojo namo vietoje, buvo atidengta memorialinė lenta, o spalio 13 d. Vilniuje Rokantiškių kapinėse, – skulptoriaus Juliaus Narušio darbo antkapinis paminklas – dainininko biustas su mikrofonu rankoje. Paminklą atidengė labdaringos akcijos iniciatorius R. Pletkauskas. Tos pačios dienos vakare Vilniaus meno rūmų Baltojoje salėje įvyko šių renginių uždarymo koncertas. Romas Pletkauskas visiems koncerto dalyviams ir talkininkams įteikė atminimo medalius ir padėkos raštus.
Praėjo ketveri metai, kai buvo atidengtas A. Šabaniausko antkapinis paminklas. Tačiau patį nemirtingiausią paminklą jis buvo pasistatęs pats daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų – tai plokštelės su jo žavaus, švelnaus ir nepaprastai gražaus balso įrašais – populiariausiais ketvirtojo dešimtmečio šokiais-dainomis. Jos ateities kartoms primins, kokia ryški žvaigždė žibėjo Lietuvos estradinės muzikos padangėje.

Kazimieras Šiaulys, žurnalistas, estrados režisierius:
„Antaną Šabaniauską suradau 1971 metų vasarą. Buvo rugpjūčio 17 diena. Nepamenu, kažkas pasakė, kad jis dirba Respublikiniame tuberkuliozės dispanseryje. Tądien aš jį ten, ūkinėse patalpose, ir suradau. Vilkėjo darbininkišku kombinezonu, rankose laikė santechnikos detales, raktus... Sunku buvo patikėti, kad šis žmogus – garsusis prieškarinės Lietuvos dainininkas.
– Jūs turite sugrįžti į sceną, jūs – dainininkas, – pasakiau. – „Dainavos“ naktiniame bare formuojamas naujas muzikinis kolektyvas. Naujųjų metų sutikimui turime paruošti naują koncertinę programą...
A. Šabaniauskas nieko tąkart nepasakė. Toks pasiūlymas jam buvo per daug netikėtas, o sugrįžimas į sceną – nerealus. Po to dar ne vieną kartą pas jį ėjau, raginau.
Iš pradžių aptardavome, kokias jo buvusio repertuaro dainas parinksime „Dainavos“ programai. Buvau perklausęs beveik visus A. Šabaniausko įdainavimus, tarp kurių buvo ir sunkesnių, aukštos testitūros dainų. Siūliau dabar jų nebedainuoti, nes dainininko amžius jau gana solidus. Antra vertus, renkant dainas, atsižvelgiau ir į laiko dvasią, naktinio baro lankytojų poreikius. A. Šabaniausko pasirodymas Vilniaus scenoje, mano supratimu, turėjo sukelti to meto pramogų rutinos sprogimą. Aš pats neseniai buvau atėjęs dirbti į „Dainavą“ būdamas įsitikinęs, kad naktinis baras – ne specifinės publikos salonas, o varjetė, teatras prie staliukų, be atrakcionų, be stiprių artistinių individualybių negalįs gyvuoti.
Dienomis tuščioje „Dainavos“ naktinio baro salėje prasidėjo repeticijos. Orkestrui tuomet vadovavo Vytautas Stankevičius. Repeticijos tapdavo koncertais: jų subėgdavo pasiklausyti „Dainavos“ restorano darbuotojai. Žinia pasklido po Vilnių. Sunerimo kultūros skyriaus inspektoriai: ką jie ten sumanė, vėl „Dainavoje“ ne taip kaip visur... Be mūsų naujoves parėmė restorano „Dainava“ direktorius Jonas Vaitkus.
Pagaliau – Naujieji, 1972 metai! Jų sutikimas... Pagal tradiciją „Dainavoje“ – du šventiniai koncertai. Pirmasis – restorano salėje, kurį baigėme A. Šabaniausko pasirodymu. Prognozuotas sprogimas įvyko! Tokios „politizuotos“ žiūrovų reakcijos po pramoginio koncerto nebuvau regėjęs. Žmonės atsistoję šaukė, skandavo: „Tegyvuoja Kaunas! Šabaniauskas! Šabaniauskas! Tegyvuoja Šabaniauskas! Lietuva!“. Ilgai netilo plojimai, o man reikėjo dainininką per tankiais staliukais užstatytą restorano salę vesti į naktinį barą, kur netrukus turėjo prasidėti kitas koncertas. Restorano svečiai vis nepaleido A. Šabaniausko, daug kas norėjo jį asmeniškai pasveikinti, kėlė šampano taures...
Šiaip taip naktinį barą pasiekėme. Programos artistai jau ruošėsi scenon. Bet A. Šabaniauskui dainuoti šiame koncerte nebuvo leista, nes suskambo Naujųjų metų kurantai... Nuotaika buvo slogi... Netrukus pradėjome šokių muzikos programą. Išėjęs į sceną prie mikrofono tariau: „Rusai turi Leonidą Utiosovą, lenkai – Mečislovą Fogą, prancūzai – Morisą Ševalje, o mes – Antaną Šabaniauską!“. Po šių žodžių, aidint plojimams ir pasigirdus orkestro įžangai, jis antrą kartą (ir ilgam) išėjo į sceną...
„Dainavoje“ aš dirbau iki 1974 metų pabaigos. Visus tuos metus A. Šabaniauskas dainavo šio naktinio baro scenoje. Buvo jos pažiba, didis artistas. Čia šventėme ir jo 70-mečio jubiliejų. Vėliau ir kitose scenose jis dainavo pas mus parengtas dainas: E. Kurčio (A. Lenartavičienės ž.) „Brangi mergele“, „Spaudos baliaus valsą“, lietuvių liaudies dainą „Palankėj palankėj“, Ch. Blanko „Rožės ilgesys“, Vinklerio – „Tarantelą“...

Liudas Šaltenis, muzikologas:
„Apie Antaną Šabaniauską išgirdau dar vaikystėje, nes jį puikiai pažinojo ir su juo yra groję mano motinos broliai (po karo pasitraukę už okeano). Vieną Liudo Jakavičiaus (mano dėdės) ir Juro Šaltenio (mano tėvo) tango – „Sutemos“ – dainavo ir pats Maestro. Rokenrolų skambinti tada dar nemokėjau, o tango ir fokstrotus buvau įvaldęs neblogai. A. Šabaniausko repertuaras buvo be konkurencijos...
Kitas prisiminimas, susijęs su Maestro vardu, liūdnesnis. Buvo, berods, 1967-ieji. Aš rengiau radijo jaunimo redakcijos muzikinio klubo „Septima“ laidas. Sužinojau, kad radijo fonduose saugomi ir senieji mūsų „mažosios scenos meistrų įrašai. Tiesa, su raudona juosta ant dėžutės – atseit tik specialioms laidoms. Tačiau tokios pat juostos buvo ir ant dėžučių su L. Amstrongo, E. Fitdžeraldo bei kitų džiazo meistrų įrašais. Juos transliuodavau nuolat ir nesulaukdavau jokių priekaištų. Nieko neįtardamas, parengiau laidelę apie lietuvių estrados saulėtekį, ir eteryje suskambo A. Šabaniausko, D. Dolskio balsai. Kilo baisus skandalas. Pasigirdo telefono skambučiai, radijo vadovybė prarado ramybę. Tokių menininkų įrašus transliuoti buvo griežčiausiai draudžiama, tuo labiau su liaupsinančiais komentarais. „Septimą“, žinoma uždarė.
Vėl prabėgo metai. Sužinojau stulbinančią naujieną – A. Šabaniauskas dainuoja „Dainavos“ kokteilių baro programoje. Aš buvau Vilniaus Vykdomojo komiteto estrados tarybos narys ir turėjau leidimą vaikščioti į visus restoranus. Nieko nelaukdamas, pasinaudojau šia privilegija. Tada ir pamačiau legendinį dainininką. Po to susitikdavome dažnai. Koks įspūdis? Užkulisiuose ir prie staliuko, kur kartais susėsdavome – kuklus, nuoširdus, gyvenimo išvargintas ir smarkiai įbaugintas (savo „dūšią“ atverdavo tik po kelių taurelių konjako). Bet scenoje Maestro būdavo visiškai kitoks. Tada dar nebuvo praradęs formos, tikras, pasitikintis savimi, besimėgaujantis nepaprastu pasisekimu. Publika netikėjo savo akimis – gyvas, sveikas, tebedainuoja! Lietuvių emigrantai (nors jie į Tėvynę atvykdavo retokai – vieni negaudavo vizų, kiti bijojo) lipdavo ant scenos pačiupinėti, apkabinti pabučiuoti.
Vėliau Maestro Antano dainų klausydavosi ne tik „Dainavoje“ bet ir „Šaltinėlyje“, Palangos „Vaidilutėje“. Visad linksmas, pasitempęs, jaučiantis savo vertę. Artistas didžiąja raide. Kartą netikėtai sulaukiau žurnalo „Kultūros barai“ redaktorės Irenos Mikšytės telefono skambučio: „Padaryk interviu su Šabaniausku. Laikai nebe tokie grėsmingi. Manau, per Glavlitą praeis. Su redakcija susitarsiu“.
Vakare užsuku į naktinbarį, išdėstau reikalą. Maestro labai nustemba. Siūlo susitikti pas jį namuose (buvusioje Gorkio gatvėje), tik būtinai poilsio dieną. Nueinu. Vaizdas stulbinantis. Mūsų pažiba gyveno seno apgriuvusio avarinio namo antrame aukšte. Bet, pamatęs besišypsant Maestro, nebekreipiau dėmesio. Sekė komanda žmonai: „Atėjo muzikologas, rašys apie mane į žurnalą. Greit nešk kavos ir prie kavos“.
Po kelių dienų atnešiau interviu. Dainininkas buvo patenkintas: „Seniai apie mane taip gražiai nerašė!“
Nemažai būta tokių džiaugsmingų susitikimų. O paskutinis labai liūdnas. Žinojau, kad Maestro Antanas nebedainuoja. Visiems lietuvių muzikams puikiai pažįstama Zinutė iš plokštelių studijos kartą manęs paklausė: „Ar nežinai, kur rasti Maestro Šabaniauską? Iš Amerikos atvežė dar vieną jo seniai įrašytų dainų plokštelę. Prašė perduoti“. Labai apsidžiaugiau tą pačią dieną pamatęs solistą kulniuojantį Katedros aikšte. Pribėgau. Deja. A. Šabaniausko akys nebespindėjo. Jo žvilgsnis buvo beprasmis. Maestro nebepažino manęs, nebeprisiminė Zinutės. Jis lyg teisindamasis, kukliai pratarė: „Dabar aš žinau tik kelią nuo namų iki valgyklos, kur dirba žmona“.
Tik vėliau aš supratau, kas pribaigė šį didį menininką. Žmonių, ypač didelių viršininkų, abejingumas, gal net pavydas. A. Šabaniauskas buvo už juos daug populiaresnis. Jie rūpinosi tik savo gerove bei šlove ir kenkė visiems, kas nepriklausė jų kastai. A. Šabaniauskas neturėjo vilčių pagerinti savo buitinių sąlygų, tapti pasiturinčiu. Jam buvo atimta gyvenimo prasmė – galimybė dainuoti. Pradžioje maži valdininkėliai nepaėmė jo į „Šaltinėlio“ varjetė gastroles tuometiniame Leningrade, o grįžus „pamiršo“ jį įtraukti į naują programą. Po to visagalis saugumas neišleido Maestro į JAV, kur laukė jo plokštelių leidėjas Jonas Karvelis bei tūkstančiai emigrantų. Tai buvo skaudžiau už tremtį. Ir Maestro palūžo. Teisi buvo poetė Salomėja Nėris: lakštingala negali nečiulbėti“.

Stasys Povilaitis, antrasis A. Šabaniausko 1991 m. premijos laureatas:
„ ...30 metų estradoje. Per tą laiką dainuota šimtai įvairiausio stiliaus dainų – nuo paprastų šlagerių iki ekspresyvaus roko, nuo pompastiškų nuobodžių, bet kažkada „privalomų“ dainų iki džiazo. Ką dar Stasys sugalvos? Jo kūrybinė ugnelė negęsta, o A. Šabaniausko premija įpareigoja.
Kalbėdamas apie Maestro, Stasys Povilaitis prisimena Palangą, kai 1978–1979 m. jam kartu su A. Šabaniausku teko dainuoti kurorto restoranų varjetė programose. „Kai praeidavom pro kurhauzą, A. Šabaniuskas pasakodavo, kad čia dažnai dainuodavo per kapitono dūdą, kurią anksčiau naudodavo laivo jūreiviams komanduoti. Įdomu, kad už vakarą jis gaudavo 40 litų, vakarienę ir pilną grafinuką degtinės. Man visada liks atmintyje jo gyvybingumas. Iš jo mums reikėtų pasimokyti optimizmo, kad atsiradus laikinom nesėkmėm, nepasiduoti, o tikėti artisto ateitim“.

Antanas Ignatavičius, buvęs „Litart“ koncertinės organizacijos menedžeris:
„Apie Antaną Šabaniauską išgirdau, berods, apie 1970 m. „Nemuno“ žurnalo redakcijoje. Dirbęs ten poetas Juozas Marcinkevičius žinojo, kad, dirbdamas Valstybinės Filharmonijos administratoriumi, pažįstu daug dainininkų ir muzikantų. Jis pasiūlė man paruošti „Nemunui“ straipsnį apie garsų praeities mažosios scenos dainininką A. Šabaniauską. Visi Vilniaus menininkai žinojo, kad A. Šabaniausko žmona dirba barmene „Literatų“ kavinėje; ne vienas ten vaišinosi skolon. Taigi aš ir nuėjau į „Literatų“ kavinę. Ponia Šabaniauskienė maloniai sutiko padėti man susitikti su jos vyru. Po poros dienų mes su juo ir susitikome. Atėjo toks nedidukas, dar ne visai pražilusiais plaukais, bet energingas, guvus vyras. Kalbėdamas visą laiką stengėsi žiūrėti tiesiai į pašnekovo akis. Pamenu, dainininkas sakė, jog aš nesu pirmasis imąs iš jo interviu. Buvo jau vienas, rašė, paėmė šūsnį nuotraukų, bet straipsnis spaudoje nepasirodė, o ir nuotraukų niekas negrąžino. Pasakė, kad nuotraukų man neduos, o, be to, abejojąs, ar pasirodys mano straipsnis. Tuo metu aš negalvojau, kad dainininkas sako tiesą. A. Šabaniauskas man papasakojo apie gimtąjį Jurbarką, apie meilę dainai nuo vaikystės, apie Valstybės operos chorą, apie mokslą Italijoj, minėjo daug faktų, kurie dabar jau nėra naujiena. Jis man pasakojo, kad anuomet atvykę į Kauną gastrolieriai, dainuodami restoranuose pagal ano meto nuostatą, turėjo į savo vakaro programą kviesti Lietuvos dainininkus. Taip jaunam A. Šabaniauskui ir teko Kauno „Metropolyje“ dainuoti su estrados žvaigžde A. Vertinskiu. Tuo metu D. Dolskis koncertavo „Versalyje“. Jaunam lietuvaičiui būdavo nejauku, kai A. Vertinskis prieš koncertą leisdavo sau kažkokių narkotikų. Po to jam parausdavo veidas, jis tapdavo energingas ir su dideliu įkvėpimu atlikdavo savo sudėtingą vokaliniu ir aktoriniu požiūriais programą. Kaip sakė A. Šabaniauskas, Kauno ponios, pasirodžius A. Vertinskiui, alpte alpdavo. Jos apipildavo garsenybę gėlėmis. O jis, atėjęs į grimo kambarį, mesdavo glėbius gėlių ant grindų, trypdavo jas kojomis. Jam buvo koktūs tie egzaltuotų poniučių aikčiojimai. D. Dolskio, atrodo, A. Šabaniauskas nemėgo, laikė jį prastu vokalistu ir netgi Rusijos ar Vokietijos šnipu. Bet D. Dolskio laidotuvės A. Šabaniauskui paliko gilų įspūdį. Dalyvavo daug Lietuvos kariuomenės karininkų, įžymių žmonių, net pats Kipras Petrauskas.
Po kokių dešimties metų man vėl teko sutikti A. Šabaniauską Kauno ir Palangos naktinių barų šou programose. Senstelėjęs, virpančių balsu reumato paliestais pirštais, bet vis vien energingas ir savaip scenoje žavus. Programoje dainavo ir mano žmona Nijolė Tallat-Kelpšaitė, tai turėjau progos su juo šnektelėti. Nepriekaištavo, kad spaudoje nepasirodė mūsų interviu. Viską suprato. Labai norėjo, kad Lietuvoje būtų išleista jo plokštelė. Deja... Tiesa, kažkoks Amerikos biznierius išleido užjūryje plokštelę, bet dainininkui už tai neteko anei dolerio...
Čia pat būriavosi panelės, nešė dainininkui glėbius gėlių. A. Šabaniauskas, skirtingai nei A. Vertinskis, su gėlėmis elgėsi pagarbiai, o paneles pabučiuodavo. Po programos jas vaišino kava.
Gaila, kad tuo metu net drąsiausias žurnalas „Nemunas“ pabūgo spausdinti pasakojimą apie „buržuazinį“ dainininką. Estrados istorija dėl to tik skurdo. Nedosni mūsų estrados pradininkui (kaip ir visam estrados menui) buvo ir televizija, ir muzikologai“.

...Štai šitaip augo lietuviškoji estrada ir jos grandai – Antanas Šabaniauskas bei Stasys Povilaitis. Ir Lietuvos garbei, ir Palangos dvasinei gerovei. Abu – Saulėtekio sielos žmonės. Visam šviečiantys.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava


Sausio 26 d. Palangos koncertų salėje įvyko Lietuvos estrados grando Stasio Povilaičio dainų reviu „Švieski man vėl“. Koncertas buvo dedikuotas šviesaus atminimo dainininko 77-osioms metinėms, o kartu su šiuo renginiu atidaryta ir Stasio Povilaičio vardu paženklinta paroda. 


Balandžio 30 – gegužės 7 d. Palangos delegacija lankėsi Malmės mieste, Švedijoje, kur vyko Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatas. 


Aktoriaus, dainų autoriaus ir atlikėjo Aido Giniočio autorinis koncertas


Į Vilnių grįžta Dainų šventės dvasia: sostinėje vyks studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“. 


Palangiškis Kristupas Kerulis gruodžio 25-27 dienomis vykusiame tarptautiniame jaunųjų dainininkų dainų konkurse Euro Pop Contest „Berliner perle“ tapo absoliučiu nugalėtoju. Vaikinukui atiteko Grand Prix prizas. SKAITYKITE INTERVIU SU KRISTUPU "PALANGOS TILTE" ARTIMIAUSIU METU.


Penktadienį, balandžio 26 d., Palangai Šveicarijoje, Montrė kurorte, perduota estafetė kitąmet rengti prestižinį muzikos pasaulio renginį – Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatą. Tad jau po metų, 2020 m. gegužę, pučiamųjų pasaulį praturtins istorinis įvykis – Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatas pirmą kartą vyks ne Vakarų, o Rytų Europoje.


Šiemet į jubiliejinę Lietuvos valstybingumo šimtmečio dainų šventę Palanga pasiuntė 10 įvairių kolektyvų, kuriuose 246 meno mėgėjų entuziastų


Antanas Šabaniauskas „Dainavos“ ir „Šaltinėlio“ baruose dainavo 10 metų. Podiumą – mažąsias scenas paliko tik 1982 metais, sulaukęs beveik 80 metų. Tačiau ir po to dar daug kur dainuodavo įvairiomis progomis. Atėjo 1987 metų sausis ir Antanas, išėjęs pasivaikščioti kaip paprastai be kepurės, persišaldė ir vasario 9 d. mirė nuo...


Lapkričio 25-ąją Valstybinėje tarnybinės etikos komisijoje (VTEK) vėl skambėjo Palangos vardas. Šį kartą kurortą šalyje „garsino“ Tarybos narė Marytė Vačerskienė. VTEK verdiktas – politikė pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius