Ar vėžliuko, ar zuikelio greičiu, ar kas nors pasižvalgo – nė motais, patogumas mokytojai Kostancijai –svarbiausia

Jau gerokai perkopusi 80 metų, žinoma Palangos kurorto mokytoja Kostancija Strikienė dar važinėjo automobiliu bei elegantiškai mynė dviračio pedalus, tačiau jau daugiau kaip metus gera nuotaika trykštančią senjorę galima pamatyti už indiškos rikšos, miniatiūrinio automobiliuko, vairo. „Jau būna, kad galvelė pasvaigsta, tai man toks automobiliukas – kaip sykis,“ – plačiai šypsojosi mokytoja.
–Kodėl tokį automobiliuką įsigijote?
–Pats gyvenimas privertė – dėl sveikatos. Automobilio vairuoti jau nebegalėjau, dviražiu važiuoti taip pat tapo sunku – abejų atsisakiau šiek tiek daugiau kaip prieš metus. O likti visai be jokios transporto priemonės mane gąsdino – gyvenu atokiau, viena, kaip gi parsinešiu maisto? O tokia rikša – labai patogi, praktiška, tikrai ją siūlyčiau visiems mano amžiaus žmonėms. Kam gi rizikuoti vairuoti mašiną, kai jau nelabai gali?..
–Kas jums pasiūlė įsigyti rikšą?
–Aš pati tokios ieškojau. Buvau jau mačiusi panašią Palangos gatvėmis riedančią. Ją vairavo moteris. Suskubau prie jos pasikalbėti, kai ji išlipo: „Kur gavote tokį mielą automobiliuką?“ Pasakė, kad jai vaikai Rietavo turguje nupirko. Jau buvau pradėjusi ir aš tokios mašinėlės ieškoti, kai prie vieno namo Palangoje vėl pamačiau tokią rikšą. Pastovėjau po balkonu, palaukiau, kol išėjo jos šeimininkas. Pasiteiravau, jis paėmė mano telefono numerį: „Paskambinsiu bičiuliui, iš kurio pirkau.“ Netrukus sulaukiau skambučio... Ir mano giminaičiai man patarė tokį automobiliuką įsigyti. Lengvai valdoma, negreitai važiuoja, gali ir gatve važiuoti, ir kai šaligatviu važiuoju, niekas labai nepyksta.
–Kiek tokių rikšų Palangoje esate suskaičiavusi?
–Man atrodo, kad esame trys tokie vairuotojai. Tarsi giminės kokie...
–Ar bendraujate su kitų rikšų vairuotojais?
–(šypsosi) Nelabai. Tik kai matau juos pravažiuojančius, linkteliu jiems.
–Kiek kainavo jūsų automobiliukas?
–Nenaujas jis...1 200 eurų kainavo.
–Jums jį padovanojo giminaičiai?
–Dėjomės visi, ir aš buvau truputį jam susitaupiusi.
–Ar daug dėmesio kelyje susilaukiate?
–(Juokiasi). Labai daug, labai. Ypač vasarą, kai Palangoje yra tiek daug vasarotojų. Net prašo manęs stabtelėti, kad galėtų nusifotografuoti prie mano automobiliuko. Dažniausiai nori mane kartu su mano automobiliuku nufotografuoti.
–Kol kas rinkliavos neimsite iš norinčiųjų įsiamžinti prie jūsų unikalios transporto priemonės?
–Oi, ne, tikrai ne. Kai labai reikės pinigėlių, gal tuomet (juokiasi). Ir vaikams labai smalsu, kuo aš čia riedu. Man jie mojuoja pravažiuojant.
–Patyčių nepatiriate?
–Oi, ne. O aš ir nesižvalgau labai – gal kokie paaugliai ir pakrizena. Man tai nesvarbu.
–Ar kas nors prašė, kad leistumėte savo rikšą pavairuoti?
–Gatvėje – ne, o kas ateina į mano kiemą, tie tokį pageidavimą yra išreiškę. O ir aš savo svečių esu prašiusi išmėginti mano transporto priemonę.
–Kuo varomas jūsų automobilio varikliukas?
–Elektra, nors jame, kaip aš vadinu, benzinu šildoma krosnelė žiemai. Yra bakelis benzinui supilti.
–Kiek kilometrų įveikiate su vienu variklio elektriniu pakrovimu?
–Tai – didžiausia problema, išlipus iš automobilio po 30 metų. Greičio didelio dabar išvystyti negaliu. Kai noriu lėčiau važiuoti, rodyklėlę spaudžiu link vėžliuko simbolio, o kai noriu paspausti – link zuikio (simbolio). Nėra jokio prietaiso, parodančio kilometražą, greitį ar kiek liko dar nuvažiuoti. Vienu nuvažiavimu galiu nuvažiuoti iš savo sodo į kapines – nusivežu žemytės, įrankius, dar po miestą, parduotuves pavažinėju. O namo parvažiavusi, jau stengiuosi iškart pakrauti variklį.
–O kokie trūkumai jūsų automobiliuko?
–Kad nieko negaliu šalia savęs pasisodinti...Tam paprasčiausiai nėra vietos.
–Ar kiti vairuotojai su jumis garbingai elgiasi gatvėje?
–Labai garbingai. Labai. Net labai jauni vairuotojai man labai paslaugūs – sustoja, praleidžia, kai kurie ir pamojuoja (šypsosi). Mano mašinytę labai gerai įvertino ir vienas jaunas, žinomas bei turtingas žmogus – pavažinėjęs ja Palangoje, liko labai patenkintas. „Geras daiktas, tik man, jaunam žmogui, greičio trūksta,“ – taip jis pasakė.
–Kur toliausiai esate nuvažiavusi? Į Klaipėdą?
–Oi, ne, nerizikuoju taip toli važiuoti. Neduokdie, mašinytė sugestų ar elektra pasibaigtų...Bet aš esu laiminga ją įsigijusi.