Audrius Stonkus: „Mokytojas nėra baubas ar kalėjimo prižiūrėtojas“

Audrius Stonkus, jau ne vienerius metus dirbantis istorijos mokytoju Palangos senojoje gimnazijoje, sutiko pasidalinti aktualijomis apie mokytojų gyvenimą, neklaužadas mokinius bei kaip juos geriausia sutvardyti, nenaudojant jokio smurto.

Kiek metų jau dirbate su paaugliais?

Tiksliai pasakyti negaliu, tačiau jau apie 18 metų.

Kada supratote, kad jūsų pašaukimas dirbti mokytoju? Ar buvote vienas iš tų paauglių, kuris paskutinę minutę apsisprendė: „Būsiu mokytoju“.

Ne, ne. Mokytojavimas buvo tik vienas iš galimų variantų, nes mokiausi istoriją Vilniaus universitete, o ne pedagoginiame universitete. Mokytojavimui iš pradžių neturėjau labai didelių vilčių, kadangi planavau dirbti mokslo srityje. Tai buvo daugiau likimo dalykas, kad pakliuvau į mokyklą, nes mokykloje mane mokė ir auklėjo dabartinis direktorius Algirdas Karačionka. Baigus universitetą, vieno susitikimo metu, jis mane pakvietė atvykti į Palangą dirbti suaugusiųjų klasėje. Nežinau, ar tai galima vadinti pašaukimu. Ir pasakyti galiu, kad gebu „rasti kalbą“ tiek su mažesnio amžiaus vaikais, tiek su suaugusiais mokiniais.

Tradiciškai sakoma, kad metai tarp 40-45 metų yra tas laikotarpis, kai reikia apsispręsti kuo nori būti. Ko gero dar tebesu tuose svarstymuose. Tai nėra kažkuo išskirtinė specialybė. Nežinau ar tam reikia pašaukimo. Tai – tiesiog tradicinė specialybė.

Kas sunkiausia dirbant su paaugliais?

Sunkiausia, manau, yra pati pradžia. Kad vaikai suprastų, ko tas mokytojas iš jų nori. Kad jis nėra baubas, kad jis nėra baudėjas ar kalėjimo prižiūrėtojas. Dažnai vaikai ateina su tokia mintim, kad nedrąsu, baugu, dažniausia prisiklauso būtų ir nebūtų istorijų... Iš tiesų mokytojas yra geranoriška asmenybė, kuri siekia vieno tikslo: padėti vaikui susivokti tame mokomajame dalyke ir padėti apsispręsti ką daryti toliau. Tam padeda ne tik šeima ar aplinka.

Minėjote, jog „randate kalbą“ su visais. Kaip jums pavyksta sudominti jaunimą?

Mokiniai mano pamokose sėdi ramiai ir klauso. Klausimas nelygu klausimui. Galima klausyti ir nieko nedirbti. Būna visaip. Save aš priskiriu mokytojui neformatui, kadangi pamoka gali būti konstruojama metodiškai – pagal visas taisykles, bet gali būti ir spontaniškai paversta į kitą pamoką kitais tikslais. Todėl nemenka dalis vaikų klauso ir seka kas pamokoje bus, nes ji gali bet kada radikaliai pasikeisti, dėl elementarios detalės, tokios kaip juokas ar vaikų nuotaika... Nesu vienas iš tų mokytojų, kurie dirba formaliai, nekreipdamas dėmesio į vaikų nuotaiką.

Mokiniai dažnai bando atsikirsti, kai numetate „kibią“ frazę?

Ką reiškia „kibios“ frazės? Iš tikro, darbinę atmosferą reikia kontroliuoti. Jeigu jaunam žmogui bus leista elgtis laisvai, bus sutrikdytas darbinis ritmas. Tad tenka vadovautis darbe žodžiu. Reikia pripažinti, kad būna visaip, nors ypatingai reti atvejai kai frazėmis perlenkiu lazdą. Jei atsimenu buvo vos keli atvejai, kai mokinys pasielgė nekorektiškai, tad iš manęs taip pat sulaukė gan nekorektiško atkirčio. Manau, jog žodis yra gerokai stipresnis, nei bet kokie fiziniai veiksmai.

Ar už kontrolinio įvertinimą, kas nors iš mokinių buvo iškrėtęs kokią šunybę?

Iš tikro tie rašto ar kontroliniai darbai nėra lengvi. Tai reikia pripažinti. Galbūt pajuokavimo prasme yra buvę ir ne vienas atvejis. Jeigu nesuklysiu, praėjusių metų abiturientų grupė prieš kontrolinius darbus vis prašydama, kaip būtų galima gauti kontrolinio atsakymus iš vakaro. Mano atsakymas būdavo: „Galima, bet tik už aukso luitus“. Mokslo metams baigiantis ta grupė įvairavo su karučiu pro duris, pilnu aukso luitų, kuriuos ir dabar tebesaugau kabinete. Manau, jog vaikai patys supranta, kad susitikimas tamsiam skersgatvy, ar grasinimai dar kažkokiu susidorojimu, neišspręs šitų dalykų.

Dirbate su paaugliais. Kokį patarimą jiems galėtumėte suteikti?

Mokytis ir išmokti galima, kai tau to labai reikia ir kai yra rimta motyvacija. Aš galvočiau, kad mokykloje reikia susikurti kelis mokymosi būdus, kad nereikėtų jų ieškoti universitete ir aišku, kad jau mokykloje būtų didesnė vaikų motyvacija. Galima išskirti, kuris bus sportininkas, kuri bus dainininkė, tačiau tas vaikų skaičius dar nėra taip ryškiai išsikristalizavęs. Aš palinkėčiau, kad mokiniai jau mokykloje turėtų aiškesnę motyvaciją.