Australijos grožis neužslopino gimtinės šauksmo

Rasa GEDVILAITĖ, 2010-07-28
Peržiūrėta
453
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Palangoje viešinti Australijoje gyvenanti ir kurianti menininkė Gražina Pranauskienė šią savaitę kurorte pristatys savo knygą „Eukaliptų tyloj“, kurią parašė būdama toli nuo gimtinės, todėl, kaip ji pati įvardino, kupiną nostalgijos. Dvidešimtmetį praleidusi svečioje šalyje ji nepaliauja svajoti apie sugrįžimą į tėviškę. Įspūdinga Australijos apsuptis, kurioje atrado ir gyvenimo meilę, nesuteikia pilnatvės, tačiau ten save realizuodama moteris daug nuveikia tėvynainių labui, net būdama toli.

 

Gilios šaknys

Nuvykusi prieš 20 metų į Australiją aplankyti giminaičių, ten G.Pranauskienė ir pasiliko. Ten susipažino su savo būsimu vyru, kuris nors ir turėjo lietuviškų šaknų, tačiau Lietuvoj niekad nebuvo buvęs, o ir lietuvių kalbos nemokėjo. „Per 21 metus Lietuvoj buvau 5 kartus, jokių pokyčių aš per daug nepastebiu, tačiau apima neapsakomas jausmas“, - pasakojo menininkė apie tėvynės sukeltus išgyvenimus. Pasak jos, būti toli nuo savų šaknų prilygsta tragedijai, todėl atvykus po devynerių metų pertraukos, šis jausmas pasireiškė dar stipriau. „Aš visuomet tiesiog „kliedėdavau“ apie Lietuvą, ko nesuprasdavo mano vyras, tačiau kai prieš penkerius metus pats apsilankė, pareiškė, jog nori čia pasilikti. Jis taip giliai pajuto savo šaknis“, - pasidalino savo prisiminimais G.Pranauskienė.

 

Australai kitokie

„Atvykusi aš pastebiu, jog visko daug daugiau nei prieš ankstesnį mano apsilankymą. Pastebėjau ir tai, jog kainos tolygios Australijos kainoms, nors Lietuvoje žmonės uždirba kur kas mažiau“, - įspūdžius išdėstė G.Pranauskienė. Jog lietuviai – kitokie nei australai, jai jau seniai ne naujiena. Pasak menininkės, australai savęs neprisižiūri, netgi nenori mokytis, nėra su kuo pakalbėti intelektualesnėmis temomis, todėl sugrįžti į Lietuvą pas savo draugus jai – tikra širdies atgaiva. „O žinot, koks nacionalinis australų patiekalas? Pyragėlis su mėsa ir alaus butelis, neveltui dauguma australų turi viršsvorį“, - apie australus papasakojo G.Pranauskienė. Palangoje jos visuomet laukia ir maloniai sutinka būrys draugų, su kuriais išliko ryšys nuo studijavimo laikų. Tai – tarsi savotiškas tiltas, jungiantis su gimtine. Juo labiau, jog ir mama gyvena Palangoje.

 

Anglų kalba – nebe svetima

„Visai nemokėjau anglų kalbos, o ir nesuprasdavau, ką australai kalba. Jie kalba taip, tarsi būtų siaubingai pavargę, labai neaiškiai“, - kalba moteris, kuri šiuo metu anglų kalba jau net rašo doktorantūros darbą. Žurnalistikos mokslus „krimtusi“ lietuvė buvo vienintelė studentė, mokiusis ne savo gimtąja kalba. Jai tai buvo itin sunkūs metai. Tai patvirtina ir pabaigusiųjų mokslus skaičius – iš 50 studentų diplomą gavo 23. Moteris ir dabar patvirtina, jog Melburno universitete, kuriame ir pati dirba studentų aptarnavimo skyriuje, tenka mokytis labai daug ir sunkiai, tačiau paruošiami ypatingai geri specialistai. Laikomasi griežtos tvarkos egzaminų metu, tad nėra jokios galimybės nusirašyti, o ir apie darbų pirkimus nelabai kas galvoja. Melburno universitetas – vienas seniausių ir garsiausių Australijos, seniausias Viktorijos valstijos universitetas Viktorijos mieste. Vienas svarbiausių biomedicinos, humanitarinių, inžinerinių, menų ir teisės mokslų centrų. Jame studijuoja studentai iš viso pasaulio ir yra labai vertinamas.

 

Nebepriima kitų lietuvių

Lietuviškas šaknis stipriai jaučianti ir svajojanti čia sugrįžti G.Pranauskienė save realizuoja dirbdama visuomeninį darbą lietuvių, gyvenančių Australijoje, naudai. Ji – chorvedė, taigi dirba su chorais. Išmananti šią sritį ir galinti savo patirtimi pasidalinti moteris suteikia daug žinių. „Jie dainuotų lietuviškai, tačiau dainuotų bet kaip“, - pastebėjo visur suspėjanti aktyvi menininkė. Senųjų lietuvių, kurie atsikraustė pokario laikotarpiu, jau nebe daug, tačiau jie itin patriotiški, neįsileidžia į savo ratą jiems svetimos kalbos, net nebebendrauja su atvykusiais naujaisiais lietuviais. „Jie jau nebesusikalba, mano, kad kiti yra paveikti rusų, o šios tautybės žmonių jie ypatingai nemėgsta“, - situaciją pakomentavo menininkė. Pasak jos, seniesiems lietuviams ten gyventi sunku, nes jie visuomet galvoję, jog būtinai sugrįš į Lietuvą, net neišmoko kalbos, o kuomet reikia pasisakyti, kas skauda, ar kas nutiko, jiems prireikia vertėjų. „Jie dešimt metų praleido „ant lagaminų“, tikėdamiesi, jog netrukus važiuos namo. Iš 10 tūkstančių lietuvių, tuomet atgabentų į Australiją, dabar yra likę 2 tūkstančiai. Nors šiuo metu Australijoje yra iš viso 13 tūkstančių lietuvių, lietuvių namuose pasirodo vos šimtas. Tai yra tik skaičius, bet jie jau nebėra tikri lietuviai“, - papasakojo lietuvė. Pati chorams diriguodama jau 20 metų, mato, kas renkasi šią sritį. Tai yra vyresnio amžiaus žmonės, įvertinantys savo šaknis, dainininkai netgi turi tautiškus rūbus. Nors, kaip teigė G.Pranauskienė, chorai Australijoje nėra populiarūs, tačiau jų veikla sėkmingai tęsiama.

 

Išlietas praradimo skausmas

„Labai norėčiau grįžti į Lietuvą, tačiau žinau, kad niekas manęs čia nelaukia. Juo labiau, aš niekam nesu reikalinga, nes neturiu netgi pilietybės. Ją man 1993 metais atėmė, turiu Australijos pilietybę“, - sopulį išsakė menininkė, kurios širdis tiesiog rėkia Lietuvos vardą. Pasak jos, jai niekas nesvarbu, nei grožis, nei išpuoselėta aplinka, jai svarbu tik gimtinė ir jos šauksmas, neveltui išsivystė eilės, suguldytos knygoje „Eukalipto tyloj“, atskleidžiančios visą skausmą, ilgesį, praradimo jausmą. „Australija – atostogų šalis“, - konstatavo G.Pranauskienė, svajojanti apie tikruosius namus. Pietų pertraukų metu menininkė sugebėdavo suguldyti eiles, atveriančias pačias giliausias širdies žaizdas. „Kiti perskaitę netgi sako, jog per daug liūdesio, per daug skausminga, tačiau taip yra“, - atviravo pašnekovė. Prie šių išgyvenimų turės progą prisiliesti ir palangiškiai, kuriems knyga bus pristatyta jau ateinantį penktadienį.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Praėjusią savaitę, trečiadienį, Bronius Vaitkus, jauniausias miesto Savivaldybės Tarybos narys, kurorto mero Šarūno Vaitkaus brolis, sulaukė trisdešimtmečio, o su juo – ir krūvos dovanų, tačiau vyras jubiliejaus šventę planuoja po karantino. Jis atsakė į „Palangos tilto“ klausimus. 


Šiandien jauni žmonės dažniausiai veržiasi dirbti sau ar didelėse tarptautinėse kompanijose, tačiau kai kuriems svajonių darbdavys – savivaldybė. Juk toks darbdavys – bene patikimiausias, su visomis garantijomis valstybės tarnautojui. Šiais metais Palangos miesto savivaldybėje pradėjo dirbti Kristijonas Matonis, vilnietis, naujasis Juridinio ir personalo skyriaus...


Atrodo kaip vikingas, – įvertiname su kolega, kai Palangos policijos viršininkas Algirdas Budginas, trumpam pertraukęs pokalbį, ima bendrauti su pavaldiniu. Tvirtas stotas, dar tvirtesnis balsas – tikro vado įsikūnijimas. Pradėję pašnekesį nuo to, kiek sveria pareigūno liemenė, netrukus imame plepėti apie tai, per kiek laiko jis baseine įveikia kilometro atkarpą...


Kitąmet daugės vadinamųjų savivaldybių donorių, kurios dėl didesnių gyventojų pajamų iš Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) turės palikti dalį jo valstybei. Prie buvusių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestų bei Neringos savivaldybių prisijungs Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonų, Trakų rajono bei Palangos miesto savivaldybės. 


Jau metai, kaip gyvename su euru, tačiau prie jo priprato tikrai ne visi. Ypač po euro įvedimo šoktelėjusiomis kainomis pasipiktinę senjorai, kurių pajamos labai mažos. „Palangos tiltas“ domėjosi, kaip gyventojai vertina prekių ir paslaugų kainas naująja valiuta, kaip taupo ir „sukasi“ iš euro gniaužtų, taip pat kaip piniginius pokyčius pajuto...


Septintą pavasarį, nė viena mašina, net kibiru (!) juodžemio nepadedant „neetatiniams“ savanoriams – tik savo širdžių sprendimu gėlynėlių kiemuose tvarkytojams, o daug 2008 metais žadėjusiems komunalininkams (net lūžusio gluosnio „neapkarpė”!) su darbščiosiomis mūsų kiemų moterimis be vieno lito, bet ir dabar – euro...


Kaip čia nebūsi žurnalistu ar smalsuoliu „vaikišku“ rašytoju, jeigu likimas suvedė su nerealiai savo pašaukimui atsidavusiais mokytojais, savo asmeniu skatinančiais stebėti Pasaulio gyvenimą, ugdančiais žingeidumą, įdėmiai žvalgyti jo gelmes, jokiu būdu nesustojant, neverkšlenant, netrypčiojant vietoje, o kasdien visais metų laikais save raginti eiti...


A. Mončio muziejuje – „Vaizdas gražus iš toli“

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2013 01 25 | Rubrika: Kultūra

„Tiesiog nuostabu, kad žiemą Palangoje gali ne vien prie jūros nueiti, bet ir išties gero meno pamatyti“, – šiuos žodžius poetas, Nacionalinės premijos laureatas Aidas Marčėnas ištarė šeštadienį Antano Mončio namuose-muziejuje atidarant tapybos parodą „Vaizdas gražus iš toli“, kuria muziejus savo erdvėse pradėjo Palangos...


Kitą savaitę Palangos bendruomenei, pati jau tapusi jos dalimi, savo knygą itin intriguojančiu pavadinimu „Geismo dukterys“, pristatys jaunoji rašytoja Monika Budinaitė-Žadeikienė. Kaip pripažino Monika, jos ateities planuose jau ir antroji knyga, dėl kurios neparašytų eilučių autorė tiesiog nenustygsta vietoje, tačiau dar labiau jaudina netrukus į šį pasaulį pasibelsiantis vaikelis, tad...


Palangoje viešinti Australijoje gyvenanti ir kurianti menininkė Gražina Pranauskienė šią savaitę kurorte pristatys savo knygą „Eukaliptų tyloj“, kurią parašė būdama toli nuo gimtinės, todėl, kaip ji pati įvardino, kupiną nostalgijos. Dvidešimtmetį praleidusi svečioje šalyje ji nepaliauja svajoti apie sugrįžimą į tėviškę. Įspūdinga Australijos apsuptis, kurioje atrado ir gyvenimo meilę...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius