Gal 2016 metais daug kuo ir nenudžiuginsim, bet mažiau vienas kitą liūdinkim

Aš nebijau išgirsti: „Nutilk, filosofe“. Ne. Ir kalbėsiu, ir rašysiu, nors buvo gyvenimo keliuos ir tokių „TSKP pareiškėjų“, dar 1964–1969 metais „raudonpelkės“ Kelmės rajone: „Mes tau uždrausim rašyti“. Kas taip geidė – jau numirę. Rašysiu bent iki Algio Čekuolio metų. Mintys, kojos, mašinos ir moterys privalo būti judinamos. Kitaip – korozija. Inkontinencija. Palangiškiai tartų: „Nuperizmas“. Vadovaujuosi optimištišku principu: „Manęs galima ir nekęsti, bet nemylėti – neįmanoma“.
Mūsų dabartinė viešuomenė sparčiai svetimėja todėl, kad vis mažiau bendrauja, nyksta noras susikalbėti „jausmiškai“, dažnas – vienišas, nors Palangos „Carmiestyje“ turi „Svečių namus“, nors spintos nuo puošnių rūbelių lūžta, kieme naujausio modelio mašina, net dvi šeimai, bet vairuotojų veidai – nuliūdę: visi – tekinom, skuba, lekia, tarsi žemaitis „Kuostis jaują padegęs“... Tempas, daiktų ir pinigų gaudynės, visko daug, tik širdies žodžių – maža. O ko mes ateinam į šį pasaulį, ko tėveliai, planuotai ar neplanuotai pasišaukia? Išsišnekėt! Svarbiausias tarp visų gyvųjų yra tarpusavio bendravimo, susikalbėjimo, žmogiško giminiškumo ryšys. Nenori klausytis? Todėl ir varom vienas kitą „ššš... ėko pjauti“. Gal aš ir „paskutinis tarybinis lietuvis“, bet tikrai – ne egoistas, geidžiantis lobti kito sąskaita, mano prigimčiai svetimas bet koks psichologinis „Žmogaus žlugdymas“, kėslai, klasta, politikierių susitarimai „apžaisti“ konkurentus. Aš – už kolektyvizmą, tik už draugišką susikalbėjimą, nes...
Jau nebeaišku, ko tikėtis:
Lietuviai – „Prekių etiketės“,
Gyvatėm prie lentynų rangos,
Vienodi, kai ir jūros bangos...
------------------------------------
Jei mintys rūbų spintoj baigias,
Ištirpsim, kaip „globalės snaigės“.
P. S. Gal kai kam aš – idiotas:
„Rojus ne visur parduotas“.

Daug dešimtmečių esu lietuviškos gyvensenos stebėtojas. Rašiau apybraižas, reportažus iš kolūkių ir tarybinių ūkių Kelmėje, gamyklų, Mokslų akademijos institutų, Vilniuje, mokyklų, kalbinau socialistinio lenktyniavimo nugalėtojus, Klaipėdoje, girtuoklius ir neregius, klebonus, prezidentus, daktarus ir tarybines prostitutes Palangoje, valgiau tarybinių ministrų ikrą, ungurius ir su Kelmės milicijos viršininku gėrėm samagoną sodybos kieme, ir jis mokė: „Kai žmona klaus, kur vaišinaisi, sakyk – „Užkurių pasitarime“. Niekur, niekad neprarask noro juokauti, tik nepavirsk juokdariu. Nekaltas melas nėra blogai. Tik sau nemeluok. Beje, tai ir yra sunkiausia“, – kalbėjo Kelmės milicijos viršininkas Povilas K. Lietuviškasis kolektyvizmas dvasiškai nenuskurdino nė vieno, nes neišnyko „Maišto dvasia“, prasiveržusi į kolektyviškiausią „Baltijos kelią“. Kas buvo vidujai padorus žmogus – neengė ir tada bendrataučių, sąžinės nepragėrė taip pat, kaip ir noro dalintis kąsniu su alkanesniu, biednesniu. Keista: siela išlikdavo blaiva stebėtoja baliuose, šventėse net tada, kai kojos neranda durų kūną išvesti namo... Atminis – negirta. Vynas – laikinas.
Čia vėl prisiminiau Paulių Širvį, Joną Strielkūną, Martyną Vainilaitį, Marcelijų Martinaitį, vėl – Rimantą Šavelį, Bronių Bušmą, – visus kurie kolektyviškai pažvalėjo, bet „Nepragėrė proto. Nenualėjo“. „Jeigu žmogus žmogui – žmogus, tai ir kitas – žmogiškas“. Žmogiškas nevirkdo kito. Nedaro „Ašarų biznio“, o juk taip dažnai botagais vienas kitą vaikom, kai kam jau net šlapimas nesilaiko! Dabar visur dominuoja žodis – „Projektai“. Pagrindiniai? „Menas yra pinigai“. Arba: „Ne piniguose laimė. Laimė – kai jie nesibaigia“. O principai, ambicijos? Kolektyvizmas ar bepozicinis egoizmas?
„Aš galvosiu taip, kaip jūs parašysit“, – linkčiojo galvą ryški, kaip praėjusio gruodžio snaigė, nūdienos pajūrio politikė, o ją „protinęs“ šių eilučių autorius (už kelis kavos puodelius!) ėjo į Darbo biržą, ten gavo „privalomą“ siuntimą ir, bet kokias nuoskaudas paslėpęs, sąžiningai ir ramiai grėbė lapus Birutės parke, ir dėkingas likimui, atradęs būdų taip sutvirtėti ir mintim praturtėti: „Mano ašaros sūrios man vienam“. Guodžiausi: „Įeik į kito padėtį. Nenorėk visą gyvenimą būti vien tik rašančiu dirbančiųjų rimtus darbus stebėtoju. Išbandyk“.
Šiaurės Europos ir Azijos miškuose gyvena mažas žvėrelis, pagarsėjęs savo sniego baltumo žieminiu kailiuku. Tai šermuonėlis. Paklusdamas instinktui, jis laikosi kuo toliau nuo bet kokių nešvarumų, ir tokiu jo valyvumu pasinaudoja medžiotojai. Jie nespendžia šermuonėliui spąstų, bet suranda jo urvą arba drevę, išteplioja angą ir vidų purvu, o tada užpjudo žvėrelį šunimis. Išsigandęs jis bėga prie savo urvelio, bet į nešvarius namus jis nė už ką neis! Saugodamas savo baltą kailiuką, šermuonėlis žūsta nuo šuns dantų, bet lieka švarus. Jam švara brangesnė už gyvybę.
Kas yra nuodėmė. Tai viskas, kas suteršia mūsų dvasią. Tai ne tik blogi poelgiai ar bjaurūs žodžiai, tai ir nešvarios mintys, kurios žinomos tik mums vieniems. Kartais tas nematomas purvas skverbiasi į mūsų vidų taip atkakliai, kad reikia didelių pastangų apsisaugoti nuo jo. Taigi reikia mokėti tam tikrą kainą. Laimė, ne gyvybės kainą, kaip tam šermuonėliui, bet jei norime turėti švarią širdį, reikia būti budriems, kad neprarastume bodėjimosi nuodėme jausmo, vidinio padorumo ir sąžininigumo ne tik sau, ir aplinkiniams. Kai eilinį kartą patirsime „purvo ataką“, prisiminkime Dievo kūrinį šermuonėlį, kuriam švara brangesnė net už gyvybę.
Žmogau, pasitarkim! Tu lauki tik savęs? Palauk ir manęs. Mūsų. Atauškim ir mes. Proto. Padėkim vienas kitam gyventi, neleiskim dvasiškai nuskursti. Šį pasaulį mylint skirkime žodžius „Volvo“ nuo „vulva“.
Ankstesni lietuviai buvo šnekesni. Gerbė vienas kitą ir knygas. Nemeluotai draugiškesni. Liberalusis kapitalizmas priveisė, kaip rusai sako, daug „svoločių“. „Nei aš baltesnis, nei tu juodesnis“, mielas tautieti (ir palangiški!), bet nėra skaudžiau, kai sužinai ir pamatai savųjų susvetimėjimą. Grubumą. „Atžagarkas“. Už Šatrijos kalną didesnį godumą. Pavydą. Akmenis daug lengviau tampyti (tik pailsi, nurimsti, sutvirtėji!), negu lietuvio charakterį, daugelio žmonių „žodžių skaldą“. Nemeilės apraiškų jau gausu net mokyklose, vaikų ugdymo įstaigose. Betgi Blogis, nemeilė atiteka jau genetiškai, su mielųjų tėvelių sėklytėmis, – iš šeimų, iš kasdien daiktais vis turtingesnių namų, ir nei auklėtoja, nei mokytoja „to vaiko“ neperdarys. O kas yra Meilė? Gerumas. Vėjas pietys. Švelnumas. Šviesūs prisiminimai. Atjauta. Ilgesys. Nekenkimas. Sielą glostantis geras jausmas.
Jei būčiau gruzinas, pakelčiau tostą už moterį, kuri į šlapius vyro batus prigrūda sausų senų laikraščių. Kad rytą vyras vėl galėtų sausai eiti į darbą ar medžioklę.